aA
Tačiau pabandykime detaliau atsiliepti į Jono Balio (1909 – 2011 JAV) iškeltą prieštaraujančių faktų arba kitaip – kontrafaktinės istorijos – galimybę: kas gi atsitiktų lietuviams susitelkus gintis nuo priešo toje Lietuvos teritorijos dalyje, dėl kurios grobikai dar galutinai nesusitarė, kaip ją atplėšti nuo Lietuvos.
Alfonsas Eidintas
Alfonsas Eidintas
© DELFI / Valdas Kopūstas

O tai labai svarbu ir reikšminga mūsų temai – 1956–1981 m. Balys dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone, kur turėjo galimybę susipažinti ir dirbti su karo laikų dokumentais, kuriuos amerikiečių kariuomenė parsigabeno iš Vokietijos. (Kongreso bibliotekoje dirbo ir daugiau lietuvių, 1949 m. emigravęs į JAV bibliotekoje dirbo Kazys Škirpa. Nuo 1954 m. bibliotekoje specialiems amerikiečių žvalgybos reikalams vykdytame projekte dirbo Narcizas Tautvila (iki 1940 m. sausio Lietuvoje žinomas karo lakūnas, 1-os žvalgybos grupės vadas pl.ltn. Ferenco pavarde).

Priminsiu, ką rašo J. Balys: „Šiandien tiesiog negalima suprasti, kodėl [Lietuvos] prezidentas ir vyriausybė, gavę sovietų ultimatumą, jo neatmetė (būtų užtekę į jį nieko neatsakyti) ir nepersikėlė, sakysim, į Vilkaviškį.

Reikėjo permesti mūsų kariuomenę už Nemuno ir ten užimti gynimosi pozicijas. Yra beveik tikras dalykas, kad raudonoji armija nebūtų išdrįsusi peržengti Nemuno ir jau jokiu būdu nebūtų brovusis į Vokietijai pažadėtą teritoriją, jeigu lietuviai būtų gynęsi [...]. Būtų buvęs išlaikytas Lietuvos suverenumas daugiau negu viename valsčiuje, kaip po laiko svajojo Smetona. Nebuvo vokiečių interesas tada Lietuvą pribaigti, jų tikslas buvo kaip tik laikyti Lietuvos klausimą atvirą. Tada Antrojo karo metu Lietuva būtų atsidūrusi tokioje padėtyje, kaip Rumunija ar Vengrija“.

Oho, net kaip Rumunija.... Galėjo būti tokia istorija? Žinoma, kad galėjo.

O kuo skirtųsi J. Balio siūlymas nuo K. Škirpos siūlymo? Kuo jis geresnis už Škirpos?

K. Škirpa siūlė pulti su vokiečiais Vilnių 1939 m. rugsėjyje. Tačiau toks žygis po karo Lietuvai būtų atsiliepęs prastai – trys agresorės (Vokietija, SSRS ir Lietuva) pasidalintų Lenkiją, o po karo sąjungininkės mus nubaustų – liktume be Vilniaus ir tikriausiai be Klaipėdos. O jeigu taip ginklu pasipriešinus ne 1939 m., o 1940 m. birželio 15 d. ankstų rytą, vos tik gavus SSRS ultimatumą? Sostinė mums jau perduota dar 1939 m. rudenį, Vilnius 1940 m. birželyje jau yra Lietuvos dalis, žinoma, blogai, kad Lietuva savo teritorijoje jau turi karines SSRS bazes – 20 000 karių ir karininkų krašto viduje. Ir jeigu tada lietuviai išdrįsta neatsiliepti į Maskvos ultimatumą, o užpulti ima gintis, pakelia ginklą, tai...

Toliau įvykiai šioje istorijoje klostytųsi taip, kaip gali mums papasakoti tik prieštaraujančių faktų istorija. Taip galėjo būti, jei Lietuvos nepriklausomybė būtų ginama siauroje Suvalkijos teritorijos juostoje, kurią abu kaimynai buvo sutarę atplėšti nuo Lietuvos Vokietijos naudai, tačiau kol kas tai nebuvo įvykdyta.

Tačiau prieštaraujančių faktų (moksliškai geriau skamba – kontrafaktinė istorija) Lietuvoje naudojama mažai, ji gali pasirodyti neįprasta, žeidžianti istorinių veikėjų atminimą, jų poelgius, nes...išgalvota. Kontrafaktinės istorijos esmė, kad net viena smulkmena gali pakeisti istorijos vyksmą. Tačiau tokios priešingų tikriems faktams istorijos problema yra ta, kad kažkuriame taške ji nebegali eiti toliau.

Pavyzdys – jeigu Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjusi nacių Vokietija, tai būtų galimybė, jog pirmasis kosmonautas, išsilaipinęs Mėnulyje, būtų nacių Luftvafės karininkas su svastika ant skafandro. Tačiau to jau nebegali būti, nes buvo kitaip. Jeigu Lee Harvey Oswald prie knygų sandėlio Dalase nepataiko į JAV prezidentą J. F. Kennedį 1963 m., tai su tokiais pavyzdžiais galime nueiti iki tokios istorijos, kad Servantesas neparašo savo Don Kichoto.

Tikri faktai, žinomi – juk kurį laiką sovietai gynėsi tuo, kad Katynėje šaudė lenkų karininkus vokiečiai iš savo ginklų – štai tokios tikros detalės konfaktinės istorijos įtaigumą susiprina. Taigi, šalia išmonės turi eiti ir tikslumas.

Todėl kontrafaktinėje istorijoje asmenybės turi veikti iki tam tikro tikrai vykusios istorijos momento, o veikėjai – pagal jų tikras asmenines charakteristikas. Jeigu Hitleriui atominę bombą sukonstruoja Vokietijos mokslininkai žydai, tai reiškia, kad Hitleris yra prosemitiškas, jeigu jis juos toleruoja. Bet žinome, kad būti prosemitišku Hitleris negali. Dėl istoriškumo svarbos man asmeniškai patinka Simon Seebag Montefiore kontrafaktinės istorijos pavyzdys, kai raudonąjai armijai praradus Maskvą, sukilusios opozicijos narys, žinomas NKVD budelis Blochinas Stalino apsaugos viršininko megrelo (sakartvelo) Fikcionašvilio akivaizdoje nušauna į pakaušį Staliną pistoletu Walter – svarbi detalė, nes tada NKVD turėjo daug vokiškų pistoletų, šaudė jais Katynėje lenkus, nes tos rūšies ginklo vamzdžiai daug šaudant neužkaisdavo... Tikri faktai, žinomi – juk kurį laiką sovietai gynėsi tuo, kad Katynėje šaudė lenkų karininkus vokiečiai iš savo ginklų – štai tokios tikros detalės konfaktinės istorijos įtaigumą susiprina. Taigi, šalia išmonės turi eiti ir tikslumas.

Tačiau kontrafaktinė istorija spalvina tikrą istoriją ir lavina mūsų fantaziją. Pasak Roberto Cowley mažai žinančių istoriją žmonių tarpe „kontrafaktinės spekuliacijos gali padėti prabudinti ir puoselėti mūsų istorinę vaizduotę.“ 1959 m. Aldous Huxley rašė, kad žmogus, nesimokantis iš kontrafaktinės istorijos, negaus visos istorijos pamokų. Įsivaizduojamos istorijos nauda, jei ji panaudojama teisingai, gali mokyti mus, kaip žiūrėti į praeitį.

Tai primena mums apie galimybes ir atsitiktinumus žmonių santykiuose, apie tai, kas galėjo visai lengvai, arba kas dar gali, atsitikti tiesiog čia pat, už kampo.

Knygoje „Kas galėjo atsitikti“ (What Might Have Been) pateiktos įdomios kontrafaktinės istorijos: Anne Somerset „Ispanų armada išsilaipina Anglijoje“, John Adams – „Karlas I laimi pilietinį karą Anglijoje“, Adam Zamoyski – „Napoleono triumfas Rusijoje“, Norman Stone – „Franzas Ferdinandas išlieka gyvas Sarajeve“, Simon Seebag Montefiore – „Stalino pabėgimas iš Maskvos 1941 m.“, Conrad Black – „Japonai neatakuoja Pearl Harboro“, Simon Heffer „Brightono bomba užmuša Margaret Thatcher“ gali būti klasikiniais tokių prieštaraujančių faktų istorijų pavyzdžiais.

O ką kontrafaktinė istorija galėtų mums papasakoti apie 1940 m. vasaros ir vėlesnius įvykius Lietuvoje? Jeigu Jums toks pasakojimas būtų įdomus tai, mano giliu įsitikinimu, viskas galėjo vykti štai taip (arba kaip nors panašiai, pasistengsiu Jūsų neapkrauti socialiniais ekonominiais procesais ir kuo suprantamiau ir žaismingiau (kad nepabostų skaitant) tą istoriją papasakoti:

...Lietuvos vyriausybei 1940 m. birželio 14 d. vidurnaktį sužinojus SSRS ultimatumo reikalavimus, susivokta, jog laiko mobilizacijai nebėra likę, tad vyriausybei teko galvoti, kaip pasipriešinti tik su esamomis karinėmis pajėgomis ir daugiau ar mažiau pasirengusiais kautynėms Lietuvos šaulių sąjungos daliniais.

Ginčų, priešintis agresoriui ginklu ar ne, nekilo. Priešintis reikia. Tautos jėga – vienybėje, – vienbalsiai sutarė ministrai.

Taigi, gavusi SSRS ultimatumą, po trumpo posėdžio, Lietuvos vyriausybė su prezidentu A. Smetona priešakyje, siekdami protestuoti, birželio 15 d. ankstų rytą tyliai pasitraukia į vokiečiams atriektą, bet jų dar neperimtą savo etninę teritoriją zonoje Vilkaviškis-Kalvarija-Lazdijai-Kapčiamiestis ir įsirengia savo būstinę Vilkaviškyje, katedros požemiuose.

Atsistatydinus visiškai pasiligojusiam Antanui Merkiui (kadangi oras šiltas, jis atvira drezina išvežamas gydytis į Kretingą), ministru pirmininku prezidentas A. Smetona paskiria karingai nusiteikusį gen. Stasį Raštikį.

„ – Kausiuosi čia iki galo!“, – pasakė tada, pasibaigus paskyrimo ceremonijai gen. Raštikis prezidentui Antanui Smetonai.

Abu šypsojosi, ilgai žiūrėję vienas į kitą staiga suartėjo ir apsikabino – pagaliau susitaikė.

S. Raštikis patenkintas galvojo sau, kad pagaliau gavo progą iš paprasto, tik kariuomenę mokiusio ir ginklavusio generolo tapti tikru kovos generolu – juk jokiam mūšiui nevadovavusio generolo dėkingi ainiai paprastai neįamžina, jo vardo negauna nei gatvės, nei aikštės, net puskarininkių mokykloms tokio generolo vardas nesuteikiamas... O jau visai kas kita, jei esi vadovęs mūšiams generolas...

Vyriausybė ir karinė vadovybė, patikslinusi detales su Užsienio reikalų ministerija, įsitikinusi, kad SSRS neįžengs į šią Vokietijai užrašytą Suvalkijos teritoriją (vokiečiai dar kartą diplomatiniais kanalais užtikrino, kad jiems tas klausimas visai neaktualus), lietuviai visai nesirūpina sienos su Vokietija tvirtinimu, dargi atvirkščiai – nusiunčia ryšininkus į Vižainis, Punską, Seinus, nustato bendravimo linijas su vietiniais lietuviais ir sužadina juose viltis netolimoje ateityje prisijungti prie laisvos Lietuvos.

Kad okupacija tikrai prasidės, liudijo karo žvalgybos surinktos žinios – daug technikos ir kariuomenės sutelkta prie Lietuvos sienos su Gudijos SSR – palei visą sieną.

Taigi Lietuvos teritorijoje, kurios vokiečiai nesiruošia imti jėga, o rusai negali imti, nes patys sutiko ją perleisti Reichui – lietuviai imasi rengtis pasipriešinimui, jeigu jokiomis sutartimis neaptarta bolševikų kariuomenė, nesulaukusi Lietuvos atsakymo į ultimatumą, pradėtų žygį į Lietuvą.

Kad okupacija tikrai prasidės, liudijo karo žvalgybos surinktos žinios – daug technikos ir kariuomenės sutelkta prie Lietuvos sienos su Gudijos SSR – palei visą sieną.

Lietuvos veiksmai dėl šių aplinkybių buvo kaip niekad ryžtingi, atgimė narsių protėvių – didžiųjų kunigaikščių dvasia! Austrijos ir Čekoslovakijos nuolaidžiavimo agresoriams pavyzdžiai ir liūdnas jų likimas dabar tarsi įmagnetino lietuvius – lietuviams tylėti būtų gėdinga, į trečią iš eilės ultimatumą reikia atkirsti garbingai, pakeliant kardą! Tik tokios kalbos dominavo ir plačiojoje visuomenėje, nuo eilinio kareiviuko iki generolo.

Per naktį ir dieną reikėjo daug ką padaryti. Svarbiausia, kiek galint daugiau kariuomenės sutelkti Užnemunėje. Į pulkus, baterijas, aviacijos ir technikos be ginkluotės ir į aprūpinimo dalis nuskriejo įsakymai – prie ginklo, kovine tvarka, išvengiant trukdžių, bet kokia kaina žygiuoti link Vilkaviškio-Lazdijų plotų!

Du pėstininkų pulkai, iki šiol turėję užduotį dengti galimą Vokietijos puolimą, gavę įsakymą, kad pradeda veikti paskutiniu metu itin modifikuotas planas „R“ [Rusija], iš karto pradeda žygį link Vilkaviškio – 9-asis Marijampolės pėstininkų pulkas, vadovaujamas plk. A. Gaušo, išvaikęs statomo sovietų karinio aerodromo apsaugą ir statybininkus Marijampolėje, išsprogdinęs jau baigiamą mūryti lėktuvų skrydžių valdymo bokštą, išsidėsto linijoje Sūdava-Augalai-Opšrūtai-Gižai (taip pridengiamas Vilkaviškis), o kiti daliniai, saugantis puolimo iš Marijampolės ploto – Pilviškių-Liudvinavo linijoje, ir apsikasa. Ten tvirtinasi dalis lengvosios artilerijos ir trečdalis minosvaidžių.

Bataliono dviratininkai planingai siuva po visą Užnemunę ir stebi sovietų veiksmus.

Prie Marijampolės pulko vos po trijų valandų prisijungia rekvizuotais autobusais atvykęs pilnos sudėties Tauragės pėstininkų pulkas, vadovaujamas plk. A. Breimelio, ir įsitvirtina Keturvalakių-Liudvinavo linijoje. Ypatingai sparčiai atvyksta priešlėktuvinės gynybos daliniai su naujausiais Oerlikono priešlėktuviniais pabūklais, atboginami priešlėktuviniai naktiniai prožektoriai, kurie išdėstomi priešais Marijampolę, iš kurios įtikinamiausias yra smūgis į lietuvių kontroliuojamą 50 km nevienodo pločio teritorijos juostą. Tauragiečiai užima liniją Želsva-Šeštokai-Stebuliai, prisidengia iš savo dešinio sparno gynybą Dusios-Prapuno-Šlavarto-Ančios ir Veisiejo ežerais. Tas gynybos juostas vis naujais įtvirtinimais papuošia ateinančios kitos karinės dalys.

Lietuvos karo aviacijos naikintuvai lyg pavasariniai paukščiai dideliais lankstais sulekia iš Šiaulių, Kauno karinių oro uostų į Bartninkus ir Sangrūdą ir ten įsirengia laikinus karo lauko aerodromus – pavyksta prasmukti 60-čiai naikintuvų su pačiu gen. Antanu Gustaičiu priekyje.

Sumaniai išsaugo jėgas Kauno įgula – atsitraukiamaisiais manevrais 5-oji pėstininkų dvizija leidžia pilnos sudėties 2-ąjai divizijai ir jos 2-jo pėstininkų pulko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopai pasiekti Marijampolės rajoną, taip pat pavyksta atvykti ir I-ąjam inžinierių batalionui ir Kauno komendantūrai. Svarbu pažymėti, jog iki sovietų invazijos ginklai ir šaudmenys suspėti padalinti karinėms dalims ir tik dalis jų buvo belikę sandėliuose.

Birželio 15 d. vakare atvyksta per Veiverius ir Kauno įgulos daliniai, vadovaujami majoro Jurgio Bobelio, sunkvežimiais atsigabendami šaudmenų atsargas iš Linkaičių, kur prie Radviliškio, karinės gamyklos. Iš Kauno geležinkeliu rieda bilda ešelonai, atveždami šimtus tūkstančių šaudmenų ir artilerijos pabūklų iki Virbalio ar Kybartų stočių – technikos iškrovimas vyksta sklandžiai. Pabūklai gabenami į iš anksto numatytas pozicijas, kur iš nupjautos medienos (lentų ir rąstų) įrenginėjami pasipriešinimo lizdai.

Ginkluotė skubiai iškraunama ir sunkvežimiais gabenama į tiesiamą gynybos liniją prieš sovietus, ginklų atsargos iš Kauno ir Tryškių sandėlių papildo jau turimąsias.

Nepaprastą sumanumą, išradingumą, atmieštą dar ir geru kariško humoro jausmu, parodė III-ioji pėstininkų divizija, sugebėjusi atvykti iš Šiaulių. Mažai kas tikėjo, kad divizija nebus sustabdyta sovietų karinių dalinių, arba išmesto į Šiaulius desanto. Paėmę brangią dovaną iš Frenkelio odų fabriko sandėlių – 10 000 išdirbtų karvių kailių, importuotų iš Argentinos, gavę iš „Bato“ fabriko neštis su savimi 4 000 pagamintų, bet dar nerealizuotų porų batų, divizijos kariai užsimaskavo po du karius po vienu karvėkailiu (išmokę teisingai kaip karvės dėlioti žingsnį, pagaliukais imituodamai karvių galvų kinkavimą) sėkmingai, kaitaliodami miško ir lauko keliukus ir vieškelius, pakankamai sparčiu žingsniu drausmingoje kolonoje, iš viršaus užsimaskavusi karvenomis, atvinguriavo iki Lazdijų – sovietų žvalgybiniai lėktuvai, žinoma, pastebėjo šią milžinišką, susispaudusių šonais sparčiai judančių galvijų bandą, net nenutuokė, kas slypi po karvių odomis.

Pilotai visai neatkreipė dėmesio, kad visos varomos karvės – be ragų (galimas dalykas, kad ragų skrisdami jie ir negalėjo įžiūrėti). Sovietai pamanė, kad tai link sienos juda galvijai, kuriuos nusipirko Vokietija, o verslui jie negalėjo trukdyti. O naujutėlaičiai batai nepaprastai pravertė batalionams ir kuopoms, atnaujinant sudilusį apavą.

Karvenomis kariai išsiklojo palapinių dugnus ir šiltai sau miegodavo, o kiti ir užsiklodavo jomis, jei naktį būdavo šalčiau. Perteklinėmis odomis iškloti ir jau spėti įrengti ugnies lizdai.

Bolševikams pajudėjus iš Gudijos SSR teritorijos, kitiems daliniams, sovietų garnizonų atkirstiems nuo krypties į Vilkaviškį-Lazdijus, Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas įsako susiskirstyti smulkiomis grupėmis ir, puldinėjant atsilikusius nuo žygio kolonų sovietų vienetus, techniką, sandėlius, pašarų vežimus naikinti, jau galvojant konkrečiai, kaip taikyti partizaninio karo taktiką.

Šauliams, prieš atvykstant į Užnemunę, įsakyta paskui save susprogdinti strateginius tiltus. Stabdomieji sovietų veržimosi veiksmai raudonųjų divizijų slinkimą gilyn į Lietuvos teritoriją sulėtina. Anot vieno slapyvardžiu pasirašiusio laikraštininko („Lietuvos Aido“ redakcija jau buvo įsikūrusi Vištytyje drauge su savo spaustuve ir spausdino nedidelės apimties dienraštį „Laisvoji Užnemunė“), taiklaus ir vaizdingo posakio – jau liepsnoja žemė po okupantų kojomis.

Po gerų metų sovietų propaganda pasičiups tą sakinį ir nuvalkios.

Susirinkus Suvalkijos juostoje pagrindinėms Lietuvos kariuomenės dalims, taip ir nenuvykęs į paskyrimo vietą Šveicarijoje, URM Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas prisiminė, kaip sovietai 1939 m. spalio 9 d. derybose Maskvoje pasijuokė iš Lietuvos delegacijos, kad ši neįvertina to, kad SSRS grąžina Lietuvai Vilnių, ir ne tik vyriausybė, bet ir lietuvių visuomenė šio fakto neįvertina (taip jie tyčiojosi, nors sovietai puikiai žinojo, kad Kauno laikraščiai apie tai nieko nerašė, – Lietuvoje buvo įprasta, kad tokius klausimus sprendžiami tik kabinetuose, tautai pranešant tik kas iš to gavosi), todėl dabar nutarė elgtis kitaip: apie 15 val., sužinojus, kad sovietų armija jau tikrai pajudėjo per Lietuvos sieną, spaudai nusiųstas pranešimas apie SSRS ultimatumą, reikalavimus Lietuvai keisti vyriausybę ir įsileisti svetimą kariuomenę, jis perskaitytas per Kybartų radiją (aparatūrą suspėjo išgabenti iš Kauno radiofono sumanūs technikai), ir paaiškinama, kad Lietuvos vyriausybė reiškia dėl to protestą ir nutarė priešintis agresijai ginklu.

Įsakyta neduoti okupantų tankams ir sunkvežimiams degalų, vandens, sutikti ją nedraugiškai, pašalinti kelių rodykles arba jas nusukti ne ta kryptimi.

Pranešimas sukėlė ant kojų visą patriotinę visuomenę, žmonės, kuo tik galėdami, padėjo savo kariams ir šauliams, judantiems Vilkaviškio-Lazdijų kryptimi.

Pranešimas sukėlė ant kojų visą patriotinę visuomenę, žmonės, kuo tik galėdami, padėjo savo kariams ir šauliams, judantiems Vilkaviškio-Lazdijų kryptimi.

30 Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų (kiti 10 buvo remonte, ir, kad nepatektų priešui buvo negailestingai supleškinti garažuose) pasiekia Kapčiamiestį ir keturiomis grupėmis išsidėsto aplinkiniuose miškuose, tiltai už jų griausmingai pakyla į orą ugniniais stulpais – tai jau veikia šaulių sprogdintojų grupės.

Atvykus daugumai karininkų ir karių gen. S. Raštikis lengviau atsikvėpė –nepriklausomybės metais buvo parengta 4 216 karininkų – 1 631 tikrosios tarnybos ir 2 585 atsargos karininkų, jau turėti 57 generalinio štabo karininkai baigę mokslus užsienyje arba Generalinio štabo kursus Lietuvoje, keli šimtai karininkų buvo baigę Vakarų Europos karo akademijas, bet svarbiausia, kas itin patiko Raštikiui, kad iš 20 generolų ir aukščiausias pareigas užimančių karininkų dauguma turėjo Pirmojo pasaulinio karo arba Nepriklausomybės kovų patirties, tai yra buvo uostę parako. Tai kėlė pasitikėjimą savo jėgomis.

Gen. S. Raštikis liepė suskaičiuoti pajėgas – pasirodė, kad pasipriešinimui susitelkė apie 20 000 reguliariosios kariuomenės karių ir karininkų bei 25 000 šaulių.

Lietuvos karinių dalių Susitelkimo Suvalkijoje operacija, esant krašto viduje Raudonosios armijos karinėms bazėms, pasisekė.

– Esame jėga! – patenkintas tarė tada karininkams Generalinio štabo viršininkas gen. Stasys Pundzevičius.

Generolą džiugino žinios, vis papildomos, kad pavieniai atsargos kariai ir karininkai miškais plūste plūsta ir toliau į laisvąją Lietuvos Užnemunės dalį.

Sunkvežimiais, mašina po mašinos atvyksta ne tik šaudmenys, bet ir atvežami maisto sandėliai, cinksėdama pakinktais, dundančia nuo tūkstančių kanopų žeme atjoja gen. K. Talat-Kelpšos ir gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujama kavalerija, – husarai su savo spalvotomis trispalvėmis vėliavėlėmis ant iečių nuspalvina visą horizontą. Atvykusi kavalerija pakelia lietuvių kariuomenės ūpą, ypač sužinojus, kad husarai ir dragūnai pridengė paskui juos sekusius sunkvežimius, išgabenusius iš Lietuvos banko milijonus litų ir ten buvusias aukso atsargas bei vertybinius popierius, kurias atlydėjo pats banko valdytojas, net sulinkęs nuo atsakomybės, dėl tos pačios priežasties visas išbalęs, kaip popierius, Juozas Paknys.

– Gausime algas!!! – džiaugiasi karininkai ir kariai, jau visai nebetaupiai rūkydami.

Kontrafaktinė istorija
Kontrafaktinė istorija
© Asmeninio archyvo
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(51 žmogus įvertino)
4.4706

Top naujienos

Delfi Plius Lauryna Vireliūnaitė

Grozevas įvardijo, koks žmogus galėtų ateiti po Putino: tai būtų pats baisiausias variantas

Tarptautinės grupės „ Bellingcat “ vyriausiasis tyrėjas Christo Grozevas teigia, kad...

Dešimtys tūkstančių gyventojų bus priskirti nepasirengusiems dirbti: kyla klausimų dėl naujos tvarkos

Seimui pritarus Užimtumo sistemos pakeitimams, tarnyba jau ruošiasi skirstyti bedarbius į...

Karas Ukrainoje. Žiniasklaida: Rusija svarsto antrąjį Kijevo puolimą Baltarusijoje – nerimą keliantys ženklai

Ukrainos ginkluotosios pajėgos pripažino, kad Rusijos pajėgos padarė pažangą Donecko srityje...

Istorija, kuria Lietuvoje niekas nenorėjo patikėti: lovoje su kitu vyru užtiktas užsienietis išgyveno tikrą pragarą (1)

Tūkstančiams užsieniečių prieglobsčio nesuteikęs Migracijos departamentas (MD), tikėtina,...

Paskutinį pavasario savaitgalį – itin nemalonių orų porcija

Šeštadienio dieną, Lietuvos orus lems ciklono pietinė dalis. Vyraus debesuoti su pragiedruliais...

Jasikevičiaus auklėtiniams teko rimtai paprakaituoti ketvirtfinalyje graikas vos nefiksavo trigubo dublio, turkas atsidūrė ligoninėje

Ispanijos ACB lygos ketvirtfinalio seriją iki dviejų pergalių reguliaraus sezono nugalėtoja „...

Šokas Stambule: Eurolygos čempionai – sumalti į miltus savo pačių gerbėjų akivaizdoje

Jei Eurolygos čempionų trofėjų išlaikiusi Stambulo „Anadolu Efes“ ekipa tikėjosi viena koja...

Delfi PliusJurga Grigienė

Londone dirbanti lietuvė sklaido mitus apie gandais apipintą gydymo būdą: išbandę nustemba, koks jis paprastas ir veiksmingas

Tikriausiai ne vienas esate girdėję pasakojimų apie stebuklingą išgijimą panaudojus hipnozinę...

Delfi PliusDaiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“

Tikina, kad tai – beprecedentė situacija Lietuvoje: perspėja dėl naujų grėsmių, kurių anksčiau neturėjome

Praėjusiais metais per Baltarusiją į Lietuvą patekę migrantai, kurių dauguma negavo...