Alfonsas Eidintas. Lietuva pakelia ginklą prieš sovietų įsiveržimą 1940 m. (prieštaraujančių faktų istorija) II dalis.

Lyg iš po žemių laisvoje Lietuvos dalyje išdygsta ir kiti, nors pakeliui ir gerokai apdaužyti, kariniai daliniai.

Nepavyksta atsigabenti sunkiosios artilerijos, nes ją užblokuoja ir paima į savo rankas sovietai. Tačiau atgabenami 403 sunkieji kulkosvaidžiai. Jie išdėstomi ne tiesiai prieš galimą puolimą, o taip, kad priešų grupės patektų į kryžminę mažiausiai dviejų kulkosvaidžių ugnį.

Daugiau ar mažiau pasiruošus gynybai karių ūpas pakyla, naktimis prie laužų aidi dainos, laisvi nuo tarnybos darbų kariai rengia gegužines, pakviesdami merginas iš tolimiausių kaimų vakarais, paprastai, kai jau žemę apgaubia nepermatoma prieblanda, pašokti. Armonikų garsų fone jaukiai garuoja lauko virtuvės, šnypščia ant smaigų kepama šviežia kiauliena, virėjai rūpestingais veidais peša žasis, su atida ruošdami karininkų pusryčiams kvepiančio kepenėlių pašteto. Žinoma, Lietuvos karininkai, kaip įprasta, valgo prie vieno stalo su kareiviais, tačiau paštetas yra išskirtinės pagarbos karininkams ženklas.

Kariuomenės ir tautos vienybė – akivaizdi.

Vakarais nuosavu automobiliu per Kapčiamiesčio miškus kas antrą dieną atvyksta koncertuoti kariams Kipras Petrauskas, įsisodinęs dar dvi operos garsenybes – Antaną Sodeiką, ir majoro karinę uniformą vilkintį Antaną Kučingį.

Nedidelėmis grupėmis miškais, daugiausia naktimis, žygiuoja į laisvąją žemę Lietuvos šaulių sąjungos daliniai (tai tuos šaulius XXI amžiaus pirmoje pusėje kylantis istorikas Mindaugas Nefas pavadins tikrais „dvasios aristokratais“ – A. E.), visi drausmingi, blaivūs, davę priesaiką sunaikinti krašte naminės degtinės gamybos priemones, kur tik jas aptiks. Jie žino – tik blaivi tauta gali išlikti.

Šį šūkį, važinėdamas po šaulių telkinius, nuolatos garsiai kartoja šaulių vadas plk. Pranas Saladžius, o per šaulių vienetus paleidžiamas skambus ekonominio charakterio pamokymas-instrukcija – „Jei jau išgėrei – nešaudyk, negadink kulkų!“ Ateina šauliai daugiausia vengdami plentų, eidami miškų keliukais, atsigabendami pasiimto iš namų maisto ir (kiek tik gali panešti) šaudmenų gynybinėms kautynėms.

Šauliams pavesta ginti Lazdijus, Veisiejus ir Kapčiamiestį iki pat Sapockinės, o jei bus sutriuškinti – būtent jie turės mažomis grupelėmis išsisklaidžius miškuose pradėti tikrą partizaninį karą, pasikviesti į talką būrius užnemuniečių ir dzūkų vyrų, kurių, deja, dar nebuvo laiko mobilizuoti. Miškuose iškastuose bunkeriuose paslepiami gerai sutepti ginklai ir šaudmenys, kurių reikės partizanams.

Jie tikrai gausiai prisidės vėliau.

Šauliai, kaip išmokyti, įsirengia atspariuosius ugnies taškus, blindažus ir išsikasa apkasus, jų sienose išmaniai sukaišioja butelius su motorino skysčiu – jais degins priešo tankus. Buteliai su padegamuoju skysčiu, pagaminti eilinių technikų Garfinkelio ir Cigelblato, gauna jų gimtosios vietos – Vilijampolės – pavadinimą ir greitai tampa žinomi visame pasaulyje „Slobodkės kokteilio“ vardu – šie mišiniai ypač pasiteisins sovietų tankų kyliui prasiveržus link Kybartų, supleškinant įklimpusią pelkėtoje vietoje visą priešakinę bolševikų tankų koloną.

Šauliai itin gražiai papuošia savo stovyklų aplinką prie užmaskuotų eglišakiais palapinių iš kankorėžių smėliukyje išdėliodami Gedimino stulpus ir Vyčio siluetus – taip meistriškai, kaip buvo išmokyti daryti mokymuose ir manevruose vasaros palapinių miesteliuose.

Kai taip ir nesulaukusi Lietuvos vyriausybės teigiamo atsakymo į ultimatumą, suirzusi Maskvos viršūnėlė nebelaukia ir birželio 15 d. popietę 3-ioji ir 11-oji armijos iš Gudijos miškų meta savo 220 000 karių ir karininkų į Lietuvą – lietuviai jau pasirodė esą pasiruošę kautis ir gintis ginklu. Raudonosios armijos divizijos, išžudžiusios Lietuvos pasienio policijos postų karius, negailestingai trypia Lietuvos vieškelius, burzgia tankai, šuoliuoja kazokai. Šiaulių oro uoste išlaipinamas desantas, tankai iš Gaižiūnų užima Kauną ir išsidėsto prie ministerijų, prezidentūros ir bankų durų.

O Ministerijos visiškai tuščios – mat valdininkai vos per dieną išsibarstė po kaimus, arba jau dirba laisvajame Vilkaviškyje, o kiti paprasčiausiai nebeina į darbą, tad kazokai arkliais, kurių kanopos gadina parketą, jodinėja tamsiais ministerijų koridoriais ir garsiai stebisi, kad nėra galvų, kurias būtų smagu pakapoti kardais.

Lietuviai iš jų tik juokiasi, nes ministerijos su pagrindiniais valdininkais jau dirba savo naujuose būstuose – Krašto apsaugos ir Žemės ūkio ministerijos susitelkė Vištytyje, Vidaus reikalų ir teisingumo bei Susisiekimo ministerijos – Kybartuose, Užsienio reikalų ir Švietimo ministerijos – Virbalyje. Kol kas lietuviai patys pirmieji niekur nepradeda net smulkaus masto kautynių, nes įsakymas konkretus – į ugnį atsakyti ugnimi, bet patiems šaudyti nepradėti, todėl raudonosios armijos divizijos slenka tolyn link Vokietijos-Lietuvos sienos, siekdamos užblokuoti lietuvių atsitraukimą į Vokietiją.

Bolševikai didžiai nustemba, pamatę, kad dauguma Lietuvos kariuomenės dalinių jau yra atvykę į Vokietijai slapta sutartimi atriektą Lietuvos teritorijos dalį, yra ten išsidėstę ir pasiruošę kovai. Raudonieji sustoja – įsakymų įžengti į tą, dabar jau lietuvių kariuomenės kimšte prikimštą plotą, jie neturi.