Panašaus pobūdžio žinutės plūdo iš visur: nuo nepagrįsto Donaldo Trumpo patarimo, kaip reikėtų gesinti gaisrą, iki didesne užuojauta persmelktų minčių, kurias paskelbė labiau empatija apdovanoti lyderiai, pavyzdžiui, Angela Merkel. Vokietijos kanclerė pasielgė nebūdingai pačiai sau: nepaisant to, kad gerai moka kelias kalbas, viešai kalbėti ji mėgsta vokiškai, tačiau šįkart savo užuojautą pareiškė prancūziškai.
Dar vos prieš kelias valandas J. Huntas išreiškė visai kitokius su Prancūzija susijusius jausmus. Jis buvo Japonijoje, kalbėjosi su studentais ir bandė paaiškinti „Brexit“.
„ES valstybėse daugelis turi savą Europos Sąjungos ateities viziją: jie norėtų, kad vieną dieną Europa taptų viena valstybe, visai kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Jų manymu, tokiu būdu Europa bus stipresnė.
Tačiau Didžioji Britanija turi kitokią viziją, susijusią su mūsų istoriją. Mes visuomet norime būti nepriklausomi“, – sakė ministras.
Analizuojant šį pareiškimą, svarbu atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, tai melas. Antra, dar netgi prieš tai, kai Švč. Dievo Motinos liepsnos tapo svarbiausia pasaulio naujiena, nepaisant savo melagingumo, šie J. Hunto komentarai vargiai buvo įtraukiami į Jungtinės Karalystės naujienų darbotvarkę. Sveiki atvykę į D. Trumpo Didžiąją Britaniją, kur politiniuose pareiškimuose glūdinti tiesa nėra tokia svarbi kaip jų tikslas ar politinis poveikis.
Kaip ir J. Hunto žinutės „Twitter“ atveju, galima apsimesti, kad nieko svarbaus nevyksta, kaip, ko gero, padarė kai kurie parlamentarai, prisijungę prie ovacijų (kurios parlamente nuskamba retai) leiboristei parlamento narei Rosie Cooper, praėjusią savaitę parlamente kalbėjusiai apie nepavykusį bandymą ją nužudyti.
R. Cooper sakė: „Mane norėjo nužudyti – tai turėjo tapti žinute mūsų šaliai ir šiai institucijai. Mūsų laisvėms, mūsų gyvenimo būdui, mūsų demokratijai iškilo grėsmė. Privalome padaryti viską, kas tik įmanoma, kad šiuos dalykus apgintume.“
Bendruomenių rūmų pademonstruota vienybė buvo reta šviesos akimirka, blykstelėjusi tamsoje skendinčioje politikoje.
J. Hunto pasisakymas „Twitter“ apie Švč. Dievo Motinos katedrą buvo blėstančios šviesos, o jo komentarai apie Japoniją – stiprėjančios tamsos dalis.
Didžiosios Britanijos teismų sistemos paskelbime „liaudies priešais“, kaip buvo tada, kai ji palaikė parlamentarų teisę ištirti „Brexit“ detales, šviesos nėra; jos nėra ir dešiniųjų politikų bei dešiniųjų pažiūrų žiniasklaidos bandymuose kasdien išvadinti „kenkėjais ar išdavikais“ tuos, kurie išdrįsta abejoti bet kuria „Brexit“ versija.
Šviesos neregėti ir tuomet, kai parlamentarai užsipuola padorius valstybės tarnautojus, o dar didesnė tamsa užplūsta, kuomet ministrai atsisako ginti juos už tai, kad dirba savo darbą.
Šiek tiek šviesos galima rasti Rinkimų komisijos sprendime, kad už „Brexit“ agitavusi kampanija („Vote Leave“) pažeidė įstatymą. Tačiau šviesa gęsta, kai tiek premjerė, tiek opozicijos lyderis nutaria, kad tai nėra svarbu.
Kitas atvejis – kuomet BBC ėmėsi žaisti Nigelo Farage‘o žaidimą, plačiai ir visiškai nekritiškai apžvelgusi jo naujos „Brexit“ partijos rinkimų kampanijos pradžią ir perspėjimą, jog „atėjo metas mūsų parlamentarams įskiepyti Dievo baimę“.
Šioje vietoje, ko gero, derėtų prisiminti tokias parlamentares kaip R. Cooper, kurios gyvybę išgelbėjo narsi po priedanga tarp dešiniųjų ekstremistų įvykdyta operacija, ar Jo Cox, kurią vienas tokių ekstremistų nužudė prieš 2016-ųjų referendumą, pasibaigusį „Brexit“ šalininkų pergale.
Galima prisiminti ir tai, kaip savo pergalės naktį džiūgavo N. Farage‘as ir skelbė, kad „pavyko laimėti nepaleidus nė vienos kulkos“. Jis žinojo, ką daro. O kaip BBC?
Jei galima sakyti, kad kiekviena karta turi savo tamsiausią valandą, tamsiausią mėnesį ir tamsiausius metus, ši akimirka puikiai galėtų būti mūsų tamsiausioji.
Tačiau būtent to kai kurie žmonės ir nori.
„Tamsa yra geras dalykas“, – sakė buvęs D. Trumpo rinkimų kampanijos vadovas ir buvęs jo vyriausiasis strategas Stephenas Bannonas, savotiškas D. Trumpo Amerikos architektas, po kurio kojomis paklusniai puola B. Johnsonas ir N. Farage‘as. S. Bannonas dėsto savo pasaulinio dominavimo planus, kai viską užvaldys kraštutiniai dešinieji, o N. Farage‘as aiškina, kaip išaugo jo įtaka – šlykštokas vaizdas.
Visgi negalima J. Hunto prilyginti N. Farage‘ui ar B. Johnsonui.
Tačiau jo „Brexito pamokos“ japonų studentams parodė, kad jis turi potencialo jiedviem prilygti, kaip prilygo jo prieš pusmetį pateiktas groteskiškas ES ir Sovietų Sąjungos kalėjimų palyginimas.
Kaip ir jo kabineto kolegos Sajidas Javidas, Mattas Hancockas, Liz Truss, Michaelas Gove’as ir Andrea Leadsom, kaip jo buvę kolegos B. Johnsonas ir Dominicas Raabas, kaip ir daugybė kitų, net mažiau tinkamų premjero pozicijai, J. Huntas įsitraukė į nacionalinės krizės metu vykstančias savotiškas lyderystės varžybas.
Tikrasis jo požiūris beveik neabejotinai išlieka toks, kokį J. Huntas išreiškė referendumo kampanijos metu: „Manau, kad, likę Europos Sąjungoje, būsime turtingesni ir saugesni“. Tačiau toks požiūris, ypač dabar, yra visiškai nepriimtinas senstantiems toriams, kurie nuspręs, kas bus kitas premjeras, kai Th. May galiausiai apleis šią poziciją.
Ar kuris nors iš pasaulio lyderių, su siaubu stebėjusių, kaip dega Švč. Dievo Motinos katedra, išreiškė savo užuojautą Europai? Ne, nes sukrėsta buvo Prancūzija. Ar Emmanuelis Macronas nuskubėjo į nelaimės vietą kaip vieningos Europos tautos atstovas? Ne, jis nuvyko ten kaip Prancūzijos prezidentas.
„Jie norėtų, kad vieną dieną Europa taptų viena šalimi“. Kas tie „jie“? „Jie“ yra Jungtinės Karalystės euroskeptiškų melo šarvų dalis, drauge su nerenkamais biurokratais, kurie, kaip teigiama, valdo situaciją, su „milžiniškomis“ britų skiriamomis sumomis, kurios neva geriau būtų skiriamos sveikatos priežiūrai. Šis melas 2016-aisiais „Brexit“ šalininkams padėjo nugalėti labiau nei bet kuris kitas. J. Huntas pademonstravo, kad, kai reikalas spaudžia, jis ima pataikauti melagiams, o ne meta jiems iššūkį, kaip darytų tikri lyderiai.
Ar jis gali įvardinti bent vieną rimtą Prancūzijos politiką, kuris norėtų atsisakyti Liberté, Egalité, Fraternité (laisvės, lygybės, brolybės) ir tapti vieningos Europos valstybės dalimi?
Bent vieną vokietį, kuris norėtų, jog Johannas Sebastianas Bachas ir Liugwigas van Beethovenas, Albertas Einsteinas, „Bauhaus“, Miuncheno „Bayern“, klasikinės vokiškos dešrelės Bratwurst, Weizenbier (kvietinis alus) ir „Volkswagen“ būtų siejami ne su Vokietija, o tiesiog su Europa?
Be to, kaip ši karikatūra dera su tokių politikų kaip Matteo Salvini ir Viktoras Orbanas, iškilimu? Tai S. Bannono ir N. Farage‘o draugai Italijoje ir Vengrijoje, trokštantys sugriauti Europos Sąjungą dėl kraštutinio dešiniojo nacionalizmo.
Un mensonge, pone Huntai. Eine Lüge. Una bugia. Egy hazugság. Melas.
Jūs melavote. Nesvarbu, kokią kalbą tam pasitelktumėte – jūs melavote. Už didžiosios Britanijos piliečių lėšas skridote į Japoniją meluoti jauniesiems užsienio studentams, kad įtiktumėte namuose likusiems seniesiems toriams.
Iš dalies pasielgėte taip todėl, kad D. Trumpas ir „Brexit“ parodė, jog galite tą daryti. Meluoti ir nesulaukti už tai bausmės, meluoti ir netgi puikiai dėl to gyventi. Verta pacituoti Johną F. Kennedy: „Labai dažnai didžiausias tiesos priešas yra ne tyčinis, gudrus, apgavikiškas ir nedoras melas, o atkaklus, įtikinamas ir nerealus mitas.“
O štai pastaruosius dvejus metus skelbiamas ir plėtojamas mitas, kad „Brexit“ be jokio susitarimo yra geriau nei blogas susitarimas“.
Taip daroma nepaisant nesuskaičiuojamų pranešimų apie įvairiausius pavojus, įskaitant 10 procentų išaugusias maisto kainas, tiesioginio valdymo Šiaurės Airijoje atkūrimą, recesiją ir svaro nuvertėjimą, „dar pavojingesnį“ nei 2008-aisiais. Th. May tenka prisiimti nuopelnus už tai ir apsižvalgyti, kokiame chaose atsidūrė.
Atskaitomybės stoka yra tokia didžiulė, kad politinio spektro pakraščiuose esantys politikai jaučia, jog gali meluoti be pasekmių. Pateikti mitą, susilaikyti nuo tiesos. Laikyti žmones tamsoje. Visai taip pat, kaip patinka S. Bannonui.
Kaip ir D. Trumpo ar „Brexit“ architektų atveju, dabar melagiai yra ne nustumti į paraštes, o džiaugiasi pagrindine scena.
O šio pasaulio Huntai aiškiai apsisprendė: „Jei negali jų įveikti, prisijunk prie jų.“ Tai liūdna ir pavojinga, į tokius dalykus būtina nuolat atkreipti dėmesį ir juos įveikti.
