To dar tarybinio meto Lietuvos politikai ir visuomeninkai ėmėsi Nepriklausomybės projekto aiškiai suvokdami, jog negalima aklai pasikliauti ydinga Tarybų Sąjungos teisine sistema. Atvirkščiai, jai būtina mesti iššūkį ir išnaudoti esamas spragas Nepriklausomybės kelyje.
Tai suvokė ir žmonės, kurie viešai degino įvairiausius tarybinius dokumentus pradedant nuo kvietimų tarnauti kariuomenėje ir užbaigiant pasais. Tuo būdu jie reiškė protestą represinei ir iškreiptai teisinei sistemai, kuri tarnavo ne žmonėms, o tarybiniam valdžios elitui.
Yra ir kita medalio pusė – pilietiškumas, kurio, atrodo, kaip niekad trūksta šalyje ir kurio aštuoniasdešimtųjų pabaigoje liejosi upėmis. Štai kad ir ta pati VRK komisija. Gerb. Zenonas Vaigauskas nesenai pareiškė, jog reikėjo anuliuoti ne vienos, bet dar bent trijų apylinkių rezultatus. Pasak jo, komisija to nepadarė dėl to, kad „mūsų įstatymai neleidžia, kad rinkėjai, dalyvavę rinkimuose, liktų be savo išrinkto nario, be galimybės pareikšti savo valią antrajame rinkimų rate, jeigu pažeidimus darė ribota žmonių grupė“.
Nejaugi mes užmiršome, kad prof. Landsbergis ir jo vedama Lietuva tapo viso demokratinio pasaulio pasididžiavimu vien todėl, kad teisingumo ir žmogaus laisvo apsisprendimo principus iškėlė aukščiau politinių žaidimų ir neadekvačių tarybinių įstatymų. Nejaugi mes užmiršome, kad būtent taip elgėsi Martynas Liuteris Kingas, kovodamas už juodaodžių teises ir Mahatma Gandis už Indijos nepriklausomybę.
„Mūsų įstatymai“ nėra dieviški, nekeičiami ir tobuli. Jos priėmėme mes, klystantys žmonės, su savo intelektualiniais nepritekliais ir įvairaus plauko interesų vedini. Būtent todėl galime juos ir pakeisti, prieš juos protestuoti, su jais nesutikti, ypač kai jie prieštarauja teisingumui.
Nepamirškime, iš kur mes atėjome ir semkimės iš ten stiprybės bei išminties. Kitaip mūsų demokratija pavirs tik gražiu, iškilmingu, bet mirusiu kovo 11-osios paminėjimu.