Tikrai maniau, kad abu jaunieji autoriai po įspūdingų pasažų - „provincialas... neįsivaizduoja, ką reiškia... mieste ištirpti, jame išgaruoti... apsiraizgant nesuskaičiuojama galybe smulkiausių kraujagyslių“ arba „miestai Europoje pradėjo sparčiai plėstis... kai žmogus galėjo gyventi pats vienas sau... tai modernizmo epochoje įvardijama kaip laisvė nuo aplinkos“ - bent nuo straipsnių vidurio apsigręš į dabartinį Vilnių ir jau paprastesniais žodžiais bandys pasiaiškinti, ko gi trūksta mūsų sostinei, kad ji taptų ir išoriškai, ir vidumi tikru Europos miestu, o ne liktų XIX amžiaus Rusijos gubernijos ar XX amžiaus Lenkijos pakraščio – „kresų“ tipo miestu, netraukiančiu nei užsienio turistų, nei Lietuvos žmonių, nei pačių vilniečių, kad pasivaikščiojimas Vilniaus gatvėmis jiems taptų kasdiene ar nors savaitgalio švente.
Deja, taip ir nesulaukiau šiuose straipsniuose jokio aiškesnio požiūrio į dabartinį Vilnių, bet už tai jau kitoje žiniasklaidoje perskaičiau kito Lietuvos miesto – Kauno dabarties įvertinimą ir ne iš bet ko, bet prezidento Valdo Adamkaus, labai prasmingu Kaunui pavadinimu „Norėčiau, kad Kaune būtų kitaip“. Manau, kad pakeitus pavadinime minimą Kauną į Vilnių – „Norėčiau, kad Vilniuje būtų kitaip“, Prezidentas turėtų pajusti nemažesnę širdgėlą ir dėl Vilniaus.
Tokią nuotaiką dar labiau sustiprina tolesni V.Adamkaus žodžiai: „skauda širdį dėl apšiurusių Kauno pastatų, tamsių ir duobėtų gatvių, valdžios neveiklumo... Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris gali kelti pasididžiavimą architektūros požiūriu, taip pat atrodo gailesčio vertas“.
Apie kitus sostinės rajonus iš viso nėra ko kalbėti, ten akis bado dar didesni šiukšlynai, dešimtmečiais neremontuojama namų išorė, nosį riečia spontaniškai atsirandančių išviečių kvapai. Kažkur buvo rašyta apie Vilnių mylintį žydą, kuris atvažiavęs į gimtinę po 30 metų rado tas pačias, ant vieno vyrio besilaikančias namo duris, apgriuvusius kiemo sandėliukus ir tą pačią vietos alkoholikų išvietę už jų. Beveik garantija, kad ir dar po 30 metų tas Vilniaus senamiesčio (UNESCO objekto!) kiemas atrodys lygiai taip pat. Ne tik kiemas, bet ir ištisos gatvės, miesto kvartalai ar net visas Vilniaus Šnipiškių rajonas su lauko tualetais, griūvančiomis lūšnomis, namais vaiduokliais, tapusiais valkatų prieglaudomis liks tokiais ko gero dar šimtą metų.
Beje, apie tas pačias Šnipiškes rašo ir minėtieji DELFI rašytojai. “Čia, viduryje Europos kultūros sostinės... regėjau lauko tualetus, apie asfaltą niekuomet nieko negirdėjusias gatves, vandens šulinius, sulinkusius namų stogus... šiame kaime niekuomet nebūta šiukšliadėžės“. Šie žodžiai tarsi kaltinamasis nuosprendis miesto valdžiai. Bet ar nuo jų pasakymo kas nors pasikeis?
Artimiausiais dešimtmečiais, greičiausiai, niekas nesikeis. Jau vien dėl to, kad Lietuvoje galioja vienas kvailiausių įstatymų Europoje, pagal kurį kiekvienas iki 1940 metų statytas pastatas, įskaitant ir lauko tualetus, yra laikomas istoriniu paminklu, kurio griauti nevalia. Todėl Vilnius buvo, yra ir dar daug dešimtmečių liks lūšnų ir griuvėsių miestu – Rusijos gubernijos iliustracija. Paeikite nors šimtą metrų nuo naujųjų Vilniaus dangoraižių į tas pačias Šnipiškių gatveles ir kas minutę galėsite įsitikinti griuvėsių miesto realybe. Kol neatsiras, kaip XIX amžiaus Paryžiuje drąsus architektas Georgas Eugene'as Hausmannas, nugriovęs ištisus Paryžiaus kloakų kvartalus ir jau prieš du šimtmečius suformavęs dabartinį modernaus ir puikiai tvarkomo Paryžiaus vaizdą.
Grįžkime į Vilniaus senamiestį. Neseniai Vilnių sudrebino Valstybinės kultūros paveldo komisijos narių šauksmas: reikia ieškoti atsakingų asmenų už Vilniaus senamiesčio objektų sudarkymą. Deja, jei manysite, kad toji komisija ieško baisios netvarkos senamiestyje – griūvančių namų ir šiukšlynų kaltininkų, tai skaudžiai apsiriksite.
Nei ši komisija, nei dar galingesnė kontora – Kultūros paveldo departamentas nė piršto nepajudina, kad Vilniaus senamiestis įgautų sutvarkytos ar bent tvarkomos miesto dalies vaizdą. Šių įstaigų vadovės pirmiausia siekia „patikslinti Vilniaus senamiestyje esančių pastatų, kitų statinių, turinčių kultūrinę vertę, vertingąsias savybes, kad būtų suformuoti dokumentai, kaip reikalauja dabar galiojantys įstatymai“, arba kad būtų parengtas „valdymo planas, kuriame būtų labai aiškiai įvardytos institucijos, darančios įtaką veiksmams Vilniaus senamiestyje, jų vaidmuo, atsakomybė ir veiksmai“.
Kitaip tariant, šioms įstaigoms nerūpi šiukšlinas Vilniaus senamiestis, taip pat ir kiti miesto rajonai, bet rūpi tik popieriai – formuojami dokumentai, institucijų sąrašai, beje, jos užsiprašė dar vieno popieriaus – Seimo atlikto nepriklausomo patikrinimo...
Vienos minėtų kontorų vadovė taip pat pažėrė niekieno nežinotą atradimą. Pasirodo, kad Vilniaus senamiestyje „turi vykti sisteminga stebėsena (monitoringas)“. „Deja, mes šiandien neturime valstybinės institucijos, kuri tiesiogiai atliktų tą darbą. Kažkada tą funkciją vykdė Kultūros paveldo apsaugos inspekcija prie Seimo, vėliau vietoje nepriklausomos inspekcijos atsirado inspekcija prie Vyriausybės, vėliau ji buvo nuleista į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos, bet monitoringas nevyko“. Kaip čia yra, dešimtys, gal ir šimtai klerkų saugo Vilniaus senamiestį, bet iki jo taip ir nebuvo atėję...
Štai dėl ko Vilniaus senamiestyje neišnyksta šiukšlynai ir niokojami ar patys griūna namai. Todėl, kad „nevyksta monitoringas“. Biurokratiškesnį pasiteisinimą sunku būtų ir sugalvoti. Galbūt minėtos kontoros tiesiog nežino, kur tas senamiestis? Jei taip, apsiimčiau kartą per mėnesį pavedžioti tuos biurokratus Vilniaus gatvėmis, kiemais, užsukant ir į turistams nerodomas vietas, suprantama, pakeliui smarkiai keiksnodamas visas Vilniaus saugotojų kontoras ir visą Vilniaus valdžią su pačiu meru priešakyje.
Bet ar sutiks tie saugotojai ir valdininkai tos praktinės, o ne filosofinės pažinties su Vilniaus senamiesčiu metu išklausyti jiems skirtus kritikos, o tiksliau pasipiktinimo žodžius dėl jų visiškos neveiklos, abejingumo, gal net priešiškumo savo miestui? Greičiausiai jau po pirmos kritikos salvės jie pasitrauks iš to liūdno žygio ir pareikalaus sudaryti dar vieną komisiją monitoringo valdymo plano formavimui pagerinti...