Atominės atveju jiems dar priklijuojama Rusijos agentų etiketė, bet fondų atveju, Rusijos šmėkla, ačiū Dievui, dar lyg ir neprikabinama. Viliuosi, kad po šio mano straipsnio tos šmėklos man irgi dar neprikabins.
Neseniai DELFI pasirodė dviejų aistringų pensijų fondų apologetų Nerijaus Mačiulio ir Audronės Morkūnienės straipsniai. Abu autoriai vienu balsu tikina, kad pensijų fondų kritikų argumentai yra „klaidingi, klaidinantys“, kad jų straipsniuose „pasirodo netiesos apie pensijų reformą“. Ar tikrai pensijų fondų kritikai yra neteisūs?
Manau, kad tiesa gimsta tik ginčuose, todėl kaip tik tokiu tikslu bandysiu į juos įsivelti. Tarp kitko, čia jau visai su niekuo nesiginčydamas, priminsiu, kad kaupiamųjų pensijų istorija prasidėjo lygiai prieš 10 metų. 2002 lapkritį buvo priimtas, gruodį Respublikos Prezidento pasirašytas, nuo 2003 sausio 1 įsigaliojo Pensijų reformos įstatymas, o nuo 2004 sausio 1 veiklą pradėjo ir pensijų fondai. Jų atsiradimą, t.y. kad pensijų sistemoje atsirastų du elementai– einamųjų įmokų („Sodra“) ir kaupiamasis (pensijų fondai) tuomet nulėmė dabar jau turbūt neįmanomas dalykas: vieninga įvairių Lietuvos politinių jėgų nuostata.
Vienas iš populiariausių pensijų fondų šalininkų argumentų yra gąsdinimas apie nepalankias demografijos tendencijas, kurios išliks aktualios visą XXI amžių: gimstamumas mažėja, o pensininkų skaičius ir jų gyvenimo trukmė auga. Priemonės šiai blogybei įveikti, jų manymu, galėtų būti: 1) vėlinti senatvės pensijos amžių, tačiau ji „labai nepatraukli“. Apie dar baisesnę – 2) pensijų mokėjimą iš skolintų lėšų, minėtų autorių manymu, esą net neverta kalbėti. Ir pagaliau jų išvada: 3) pensijų kaupimo sistema leis ateities pensininkams būti nepriklausomiems nuo ekonominės situacijos ir demografinių tendencijų.
Beje, „Sodros“ pensininkai, kaip žinome, be didesnio vargo gali gauti išankstinę senatvės pensiją. Bet jeigu tie išankstiniai ta proga norės gauti dar ir priklausančią kaupiamąją, tuomet „sodrinė“ pensija jiems bus nubraukta. Tokie įstatymai.
Dėl „baubo“ - skolintų lėšų fondų šalininkai taip pat ne visai tikslūs. „Sodra“ jau seniai moka pensijas iš skolintų lėšų, nuo pat 2008 metų finansų katastrofos, kai po septynerių metų (2001-2007) „Sodros“ ramaus gyvenimo, t.y. biudžetų pliuso, atslinko šaltas juodų debesų dušas – net 1,2 mlrd. litų minusas. Tie debesys neišsisklaido iki šiol, prikaupę per 10 milijardų litų deficitą.
Tačiau kitaip nei „Sodra“, į kurią keliauja taip pat ir realių neskolintų (darbuotojų ir darbdavių) pinigų įmokos, į pensijų fondus keliauja tik skolintos lėšos, nes norėdama „Sodrai“ kompensuoti (tai įpareigoja įstatymas) šį milžiniškų lėšų nutekėjimą, valstybė turi imti paskolas ir šiuos pinigus skirti „Sodrai“, kad ši galėtų išmokėti pensijas dabartiniams pensininkams. Tarp kitų priežasčių ir dėl šios valstybės skola jau siekia 50 mlrd. litų, dar net du milijardus sumokėsime palūkanų.
Beje, palūkanas mokėsime net du kartus, nes pervedusi pinigus pensijų fondams, valstybė juos vėl iš jų skolinasi vertybinių popierių forma, taigi mokėdama palūkanas dar ir pensijų fondams. Argi ne proto aptemimu reikėtų vadinti tokią finansų politiką?!
Tam tikru naivumu reikėtų vadinti ir minėtų autorių tvirtinimą, kad pensijų kaupimo sistema yra nepriklausoma nuo ekonominės situacijos ir demografinių tendencijų. Priklauso ir dar kaip! Tik mitu reikėtų laikyti aiškinimą, kad pensijų fonduose sukauptos lėšos esą yra „tikri“ fondo dalyvio pinigai, kitaip nei „Sodroje“, kur įmokos tampa tik įsipareigojimu tuos jau atvirtusiais į tikrus pinigus, išėjus į pensiją, sugrąžinti.
Deja, kaupiamųjų pensijų pinigai irgi nėra tikri, o pensijų fondų valdytojai net neduoda garantijos, kad jie į tikrus kada nors pavirs – čia jau tikrai kitaip nei “Sodroje”. Kaupiamųjų fondų pinigai yra iš esmės tik finansiniai instrumentai ir, pvz., jeigu jie yra investuoti į Vyriausybės vertybinius popierius, tai tikrais pinigais jie taps tik tuo atveju, jei valstybės biudžete reikalingu momentu bus pakankamai mokesčių mokėtojų pinigų. Pavyzdžiui, Graikija įrodė, kad jų ten gali ir nebūti.
Jeigu tuo pinigų išmokėjimo momentu, t.y. pradėjus mokėti kaupiamąją pensiją, dėl tų pačių demografinių priežasčių arba menko ekonominio augimo, arba eilinės krizės tų pinigėlių nebus, vertybinių popierių išpirkimo šansai bus nedideli ir jie gali tapti tiesiog beverčiais popieriais.
Akcijų rinka, savaime suprantama, irgi neduoda jokių garantijų, kad bus sugrąžinti jų įsigijimo, nekalbant apie papildomai uždirbtus, pinigai. Visi pensijų fondų pažadai, ir tai tik teoriniai, o ne praktiniai, dėl pelno akcijų rinkoje remiasi praeities rodikliais, todėl nėra patikimi ir iš esmės neprognozuojami. Beje, bendraeuropinės prognozės ateinantiems dešimtmečiams yra tikrai niūrios.
Ką tik buvusios, o čia pat galbūt ir ateinančios krizės padarinių atstatymas gali tęstis dešimtmečius, pvz., Lietuva prieškrizinio BVP dar neatstatė. Net jei būsimojo klestėjimo metais (ar bus dar tokie?) išsilygins buvę nuostoliai, tai atslenkančios naujos krizės vėl gali staigiai numušti akcijų vertę.
Arba, tarkim, šioks toks augimas artimiausiais dešimtmečiais vis dėlto bus, bet tais metais, kai žmogus pasieks pensinį amžių ir reikės galų gale suskaičiuoti jo sukauptą turtą, kaip tyčia akcijų kursai nukris ir jam beliks gal vos pusė sukauptos sumos (taip juk buvo 2008 m.). Tai reiškia, kad visa pensijų fondų nauda gali būti lengvai prarasta.
Pensijų fondai yra nereformuojama struktūra, visos pastangos pasiekti jos didesnį rentabilumą veda į dar didesnę riziką, o pasiekto pelno ilgai neįmanoma išlaikyti. Tokiais atvejais pervestų į fondus ir ten prarastų lėšų juk niekas negrąžins.
Kaip ir jau dešimtmetį trunkančių gerokai sumenkusių šalies plėtros galimybių, įsteigus Pensijų fondus ir juose „užmarinavus“ beveik penkis milijardus litų. Taigi ar tie fondai nėra paprasčiausia ruletė?
Pabaigai prityrusio ekonomisto Stasio Jakeliūno žodžiai, kurių, deja, niekas neklauso: „Geriau jau neinvestuoti daug pinigų į vertybinius popierius, ypač jeigu nėra laisvų pinigų. Ir jokiu būdu nerekomenduotina paprastam žmogui iš gatvės, nekalbu apie nuolatinius investuotojus, investuoti į tą sistemą skolintų pinigų“.
Bet juk mūsų valstybė viską daro atvirkščiai! „Sodra“ neturi laisvų pinigų, todėl pati valstybė iš pasiskolintų pinigų pensijų fondams perveda (formaliai „Sodros“ vardu) milžiniškas lėšas, pvz., kitąmet numatyta net pusės milijardo suma. Tai vyksta tuo metu, kai pati „Sodra“ vien paskolų palūkanoms 2013 metais turės pakloti 634 mln. litų. O tikroji pervedamų pinigų šeimininkė – valstybė skolų palūkanoms mokėti skirs jau milijardais skaičiuojamas sumas. Nežiūrint to, toliau skolinasi ir lyg niekur nieko skiria pensijų fondams, kurie ligi šiol uždirbdavo iš jų tikrai mažiau, nei valstybei kainavo tos paskolos.
Viena iš aptariamų straipsnių autorė tvirtina, kad beveik visi pensijų fondų kritikų argumentai yra ne tik klaidingi, bet ir „dėl neaiškių priežasčių bandantys supriešinti visuomenę“. Bet juk visuomenė jau yra supriešinta, nes visi šalies mokesčių mokėtojai – ir dabartiniai, ir dar daugiau būsimieji turės sumokėti už valstybės skolintus pervedimus fondams, kurių dalyviai, t.y. dalis visuomenės už skolintus pinigus žaidžia loterijoje, vardu pensijų fondai. Gaila, kad visuomenė apie šį žaidimą dar per mažai mąsto.