A.Lapinskas. Lietuvos socialinio draudimo klystkeliai

Aišku, kad fantazuoju. Tačiau skęstančios „Sodros“ gelbėjimo planai nejučiom primena tą mano išgalvotą beprasmę „Titaniko“ diskusiją apie sraigtų mentes ar variklių dūmus. Ir iš tikrųjų, diskutuoti apie socialinio draudimo pensijų skaičiavimo – taškų ar virtualių sąskaitų - reformą, kai šių metų gale „Sodros“ bendra skola beveik pasieks jos metinį biudžetą, tai toks pats vaizdelis, kaip pafantazuotas „Titanike“.

Kodėl atsirado tokia fantastiškai didelė ir, svarbiausia, nemažėjanti, bet didėjanti mūsiškės „Sodros“ biudžeto skylė? Todėl, kad jo sudarytojai, kasmet planuodami „Sodros“ išlaidas, tiesiog užmiršta pažiūrėti į jos pajamas. Štai 2008 m. pajamos padidėjo 14 proc., o išlaidos 36 proc. (padidėjo 2,5 karto), 2009 m. atitinkamai 1 ir 12 proc. (12 kartų skirtumas, čia jau visai beprotybė!), 2010 m. pajamos sumažėjo 8,6 proc., išlaidos – 7,7 proc., 2011 m. – planuojama, kad pajamos padidės 3,3, bet išlaidos vėlgi daugiau - 5,4 proc.

Tokiu būdu jau ketverius metus „Sodra“ gyvena ir, matyt, dar ilgai gyvens, kaip sakoma, ne pagal pajamas. Tai patvirtina ir naujausi duomenys: „Sodros“ šių metų sausio išlaidos viršija pajamas 363,6 mln. litų (tik vieno mėnesio!). Jei taip varysime toliau, tai šiųmečio „Sodros“ deficito planas - minus 2,6 mlrd. Lt bus viršytas mažiausiai pusantro karto. Beje, ateinančiais metais suplanuotas deficitas nemažiau solidus – 2,8 mlrd. litų, 2013 m. – „tik“ 2 mlrd. litų.

Mūsų kaimynės Latvija ir Estija formuoja savo biudžetus kur kas atsakingiau, todėl ir jų deficitai nepasiekė tokių kosminių aukštumų, kaip Lietuvoje. Latviai, 2009 m. supratę, kad su tokiu savo socialinio draudimo biudžetu nuvarys valstybę į kapus, o moksliškiau - į bankrotą, 2010 m. sumažino išlaidas visu penktadaliu ir pernai išėjo į biudžeto pliusą. Estija pastaraisiais metais socialinio draudimo išlaidų nemažino todėl, kad jų pajamos, nepaisant krizės, nenutrūkstamai augo ir pernai bei užpernai atsiradęs nedidelis deficitas, matyt, su kaupu kompensuojamas ankstesnių metų perviršio lėšomis (žr. 1 lentelę).

Baltijos šalių socialinio draudimo biudžetai (mlrd. litų) 1 lentelė

Pasižiūrėjus ir paanalizavus šiuos skaičiukus, kiltų logiškas klausimas: jeigu Lietuva taip smarkiai didino socialinio draudimo išlaidas, tai, matyt, ir, pvz., mūsų senatvės pensijos yra didžiausios tarp Baltijos valstybių? Tokia mintis galėtų kilti dar ir dėl to, kad Lietuvos išlaidos pensijoms, procentais nuo BVP, yra didžiausios iš Baltijos valstybių: Lietuvoje 2009 m. jos sudarė 9,6 proc., Latvijoje – tik 7,3 proc., Estijoje – 9,1 proc.

Deja, deja. Lietuvoje vidutinė senatvės pensija 2010 m. III ketvirtį siekė 814 litų, Latvijoje – 897 (nepaisant skiriamų žymiai mažesnių lėšų pensijoms), Estijoje – 1049 litai.

Dar vienas paradoksas: lietuviai, kaip matome, išmokas gauna gerokai mažesnes, nors įmokų socialiniam draudimui moka žymiai daugiau negu latviai ar estai. Lietuvoje bendras socialinių įmokų tarifas - 40 proc. (31 proc. moka darbdavys, 9 proc. - darbuotojas), Latvijoje - 33,09 proc. (24,09 + 9), Estijoje - 37,2 proc. (34,4 + 2,8). Beje, Estijoje nedarbo draudimo įmoka iki 2009 07 31 buvo 0,9 proc., nuo 2009 08 01 – 4,2 proc.). Tai kaip tik parodo lankstų ir protingą šios šalies požiūrį į socialinį draudimą: padidėjus nedarbui ir, suprantama, draudimo išmokoms, buvo padidinta ir nedarbo draudimo įmoka. 2010 m. III ketvirtį nedarbas Estijoje siekė 15,5 proc., Latvijoje – 18,0 proc., Lietuvoje – 17,8 proc., tačiau mūsų krašte jokių nedarbo draudimo įmokų korekcijų nebuvo.

Vis dėlto didžiausi socialinio draudimo skirtumai tarp Lietuvos ir kitų Baltijos šalių yra pagrindinių pensijų struktūroje. Senatvės pensininkai 2009 m. Lietuvoje sudarė 54,2 proc. visų pensijų gavėjų, Latvijoje – 80,97 proc., Estijoje – net 84,3 proc. Dar įspūdingesni, beveik dvigubo skirtumo skaičiai, skaičiuojant netekto darbingumo (invalidumo) pensininkus. Lietuvoje tokių: 20,4 proc., Latvijoje – 11,90 proc., Estijoje – 12,9 proc. visų pensininkų. O dabar laikykitės: našlių, našlaičių ir maitintojo netekimo pensijų gavėjų Lietuvoje yra beveik ketvirtadalis visų pensininkų - 24,7 proc., Latvijoje jų šešis kartus(!) mažiau negu Lietuvoje, tik 4,15 proc., o Estijoje – daugiau nei 20 kartų(!!!) mažiau nei mūsų krašte, jie sudaro tik 1,2 proc. visų pensininkų. Peršasi labai nelinksma išvada: Lietuva tapo invalidų ir našlių žeme (žr. 2 lentelę) .

Kodėl taip atsitiko? Jei kalbėsime apie našlius, tai jų skaičiaus didėjimą mūsų krašte „paleido“ dosnus mūsų Socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jeigu pagal Latvijos įstatymą maitintojo netekimo pensija mokama tik „nedarbingiems mirusio maitintojo šeimos nariams, buvusiems jo išlaikytiniais“, o pagal Estijos įstatymą galima gauti tik vienos rūšies pensiją, t.y. kartu su senatvės pensija maitintojo netekimo pensija nemokama, tai pagal Lietuvos įstatymą, našlių pensija yra mokama kartu su senatvės pensija. Kasmet našlių pensijas gaunančiųjų Lietuvoje priskaičiuojama vis daugiau, 2005 m. jų buvo 236 tūkst., 2009 - 265 tūkstančiai. 

Kai dėl invalidų, tai net sunku paaiškinti, kodėl jų Lietuvoje tiek daug, juk Baltijos šalių įstatymai apie juos kalba praktiškai tą patį: tai asmenys, nustatyta tvarka pripažinti invalidais ir turintys reikalingą pensijų draudimo stažą invalidumo (Lietuvoje - netekto darbingumo) pensijai. Lietuvoje kasmet tokių pensininkų daugėja, 2005 m. jų buvo 211 tūkst., 2009 m. – 225 tūkst. 

Našlių ir našlaičių bei maitintojo netekimo pensijoms 2009 m. „Sodra“ išmokėjo 470 mln. litų, netekto darbingumo pensijoms – 1,809 mlrd. litų. Jeigu Lietuvai pritaikytume Latvijoje ir Estijoje įprastus procentinius šių pensijų dalies visoje pensijų struktūroje rodiklius, t.y. invalidumo pensijų skaičių sumažintume dvigubai, o našlių - 20 kartų, tai papildomai atsirastų ir, pvz., senatvės pensijų daliai galima būtų skirti 1,350 mlrd. litų, tokia suma mūsų senatvės pensijas pakeltų nuo dabartinio vidutinės 814 Lt lietuviškos senatvės pensijos dydžio iki 947 litų, tokiu būdu pralenktume latvių pensijas bent 50 litų. 

Vis dėlto iš atsiradusių pinigų protingiau būtų ne pulti didinti mūsų pensijas, bet pirmiausia bandyti subalansuoti „Sodros“ biudžetą. Tikėtina, kad kasmet pusantro, o kartu su reformuotomis motinystės pašalpomis ir dviejų milijardų litų injekcijos, jau artimiausiais metais smarkiai sumažintų „Sodros“ biudžeto deficitą, o už kokių trejų - ketverių metų iš viso jį subalansuotų. Tik tuomet galima būtų bandyti „užkurti“ pensijų didinimo mechanizmą, o gal ir visą variklį, kartu imtis naujoviškų pensijų apskaičiavimo darbų.

Dabar garsinama pensijų reforma jokios įtakos „Sodros“ finansams neturės, išskyrus gal pensinio amžiaus pailginimą, bet ir šis efektas pasireikš gal po viso dešimtmečio. O „Sodrai“ ir visai Lietuvai reikia gyventi šiandien. Kažkodėl apie tai užmiršo „taškų“ kūrėjai, nes anot prof. Romo Lazutkos, „tie taškai nei sutaupys, nei pridės pinigų „Sodrai“ ir apskritai, „pensijų skaičiavimo formulės kaitaliojimas – tai tik laiko gaišimas nesprendžiant fundamentalių problemų“. Jei Lietuva neišspręs „Sodros“ problemos, ji iš viso nieko neišspręs.