Lenkijos organizacijos ryšiams su užsienio lenkais „Wspolnota Polska“ pranešimas apie tautiečių padėtį Lietuvoje piktina neobjektyvumu. Lenkų teisių padėtis mūsų šalyje kritikuojama, teigiama, kad nusižengiama dvišalei sutarčiai ir tarptautinei konvencijai. Lenkijos organizacijos manymu, jie įrodė lietuvių klastą ir lenkų sąžiningumą. Deja, lenkai, kaip ir prieš aštuoniolika metų vėl užlipo ant to paties grėblio ir šį kartą jau dvigubai apsišovė.

Kaip prieš 18 metų

Tolimų 1991 metų birželio 19 dieną Lietuvos lenkų laikraštyje „Kurier Wilenski“ išspausdinau straipsnį „Iškraipyta Helsinkio dvasia“ („Wypaczony duch Helsinek“) apie Danijos ir Švedijos Helsinkio komitetų delegacijos pranešimą po jos vizitų Lietuvoje ir Lenkijoje. Straipsnio pradžioje rašiau: „Skaitant šį pranešimą ne kartą kilo abejonės. Ar tikrai Helsinkio komitetai (po 1975 m. Helsinkio konferencijos įsteigtos organizacijos žmogaus teisėms ginti iš pradžių jos buvo Helsinkio grupėmis) nori sujungti Europą, ar nori supjudyti jos tautas. Ataskaitoje gausu sąmoningų ir nesąmoningų iškraipymų, tendencingumo, lengvai tarp eilučių įskaitomo palankumo lenkams ir kritiškumo Lietuvos valdžios veiksmams.“ 

Neaišku, kas tiems komitetams susuko galvą, kad pasirodė toks dokumentas, tačiau visiškai aišku, kad informaciją šiam Helsinkio dokumentui teikė Lenkijos valdžia ir Lietuvos lenkų organizacijos. Toks duetas ir nulėmė siaubingą kritiką Lietuvai ir panegiriką Lenkijai. Norėdami suteikti pranešimui bent kiek objektyvumo, jo autoriai ėmėsi neįvykdomo uždavinio: palyginti Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių padėtį bei įrodyti Lenkijos pranašumą. Dėl to jie ir apsišovė. Visiškai aišku, kurioje šalyje tautinėms mažumoms skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos. Vis dėlto tuometinio Lietuvos lenkų laikraščio redaktoriaus Zbigniewo Balcewicziaus garbei turiu pasakyti, kad mano straipsnis, į miltus sumalantis tą Lietuvą juodinantį ir Lenkiją garbinantį pranešimą, buvo išspausdintas be jokių sutrumpinimų ir tiesioginių redakcijos komentarų.

Prisiminiau šį 18 metų senumo straipsnį, perskaitęs naujausią (2009-ųjų gegužė) „Wspolnota Polska“ (Lenkijos organizacijos ryšiams su užsienio lenkais) pranešimą apie Lietuvos lenkus „Lietuvos lenkų mažumos teisių saugojimas“ („Przestrzeganie praw mniejszości polskiej na Litwie“). Jis irgi buvo Lenkijos parengtas, tai pripažįsta ir jo rengėjai, išklausius tik vieną pusę: Lietuvos lenkų sąjungą ir Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungą „Macierz Szkolna“. Lietuvos valdžios pozicija „Wspolnota Polska“ net nesidomėjo.

Įdomu, kad šiame dokumente lyginama Lietuva ir Lenkija, pastiprinimui dar cituojant Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį (toliau – sutartis) ir Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų (ji dar vadinama sistemine, rėmine, angl. framework) konvenciją (toliau – konvencija). Ir palyginimas, ir abu dokumentai, Lenkijos organizacijos manymu, turėjo įrodyti lietuvių klastą ir lenkų sąžiningumą. Deja, lenkai vėl užlipo ant to paties grėblio ir šį kartą jau dvigubai apsišovė.

„Lenkų švietimo diskriminacija Lietuvoje“

Taip pavadinta pirmoji pranešimo dalis. Joje konstatuojama, kad Lietuvos lenkų mokyklų mokiniai neturi tokių pačių sąlygų įgyti vidurinį išsilavinimą kaip lietuvių mokyklų mokiniai. Toliau pateikiami neva įrodymai.

Pirma, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose šalia savivaldybių mokyklų steigiamos valdžios (apskrities) pavaldumo lietuviškos mokyklos, kurios esą geriau aprūpintos.

Antra, Lenkų mokyklose „mokinių krepšelis“ yra tik 20 proc. didesnis, o reikėtų, kad jis būtų 30-40 proc. didesnis.

Trečia, reorganizuojant mokyklų tinklą, Trakų rajone uždarytos šešios lenkiškos mokyklos. Į lenkų reikalavimą komplektuojant klases nustatyti lenkiškose mokyklose mažesnį mokinių skaičių, nei numatyta Lietuvos Vyriausybės nutarime Nr. 257, neatsižvelgta. Vilniaus savivaldybė patvirtino 2009/2010 mokslo metų planą, nors jame yra šimtas (!) Vyriausybės nutarimo pažeidimų, nes jo vykdymas kenktų lenkų švietimui.

Ketvirta, vykdomi veiksmai, ribojantys gimtosios (lenkų) kalbos vartojimą: abitūros egzaminuose lenkų kalbos egzaminas nėra privalomas, nebus jo ir baigiant pagrindinę mokyklą, reikalaujama, kad mokyklos mokinių tarybos protokolai būtų rašomi lietuviškai. Ir baisiausia: nuo 2012-ųjų bus suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas lietuvių ir lenkų mokykloms.

Pritrenkiantys argumentai, ar ne? Lietuviškų mokyklų steigimas (kuo jis kenkia lenkų švietimui?), lenkiškų „tik“ 20 proc. geresnis finansavimas, Vilniaus savivaldybės teisinė avantiūra, proteguojanti lenkų mokyklas - visa tai vadinti diskriminacija neapsiverčia liežuvis.

O dėl „nuodėmės“ - dokumentacijos lenkų mokyklose valstybine kalba, užtektų „Wspolnotai“ pasidomėti, kaip ji tvarkoma Punsko mokykloje, gal tada išmestų bent šį kaltinimą. Kaip ir pačius lenkus gėdinantį reikalavimą lenkų mokyklose dėstyti palengvintą lietuvių kalbos kursą, nes tolygaus su lietuvių mokykla lenkai nepajėgsią įveikti. Gal tokio nepajėgumo priežastis – noras mažiau girdėti lietuvių kalbos „lenkiškumo bastionuose“, taip kartais vadinamos lenkų mokyklos.

Tokia prielaida galėtų atsirasti žinant, kad, pvz., Kaliningrado srityje vaikams iš lietuviškų ar pusiau lietuviškų šeimų rusų mokyklų mokytojai nepataria namie kalbėti lietuviškai, kad nesugadintų geros rusų kalbos tarties.

„Wspolnota“ nurodo ir teisinį Lietuvos pusės „pažeidimų“ įrodymo pagrindą. Sutarties 14 str.: tautinės mažumos turi teisę „mokytis tautinės mažumos kalbos ir siekti mokslo tautinės mažumos kalba“, taip pat „steigti ir išlaikyti savo institucijas, organizacijas ar draugijas, ypač kultūrines, religines ir švietimo, taip pat visų lygių mokyklas“. Įdomu, kur čia yra tie Lietuvos pažeidimai?

Sutarties 15 str.: šalys „užtikrins atitinkamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“. Tiems, kurie sako, kad Lietuva neužtikrina, priminčiau, kad Baltarusijoje pusei milijono lenkų yra įsteigtos (už Lenkijos pinigus) dvi lenkų mokyklos, bet apie jokią diskriminaciją ten niekada nebuvo kalbėta. Lietuva, turėdama šimtą lenkų mokyklų ketvirčiui milijono lenkų (t.y. šimtą kartų daugiau negu Baltarusijoje!), vis tiek yra kalta.

Konvencijos 12 str.: „Šalys įsipareigoja, kad tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims būtų sudarytos vienodos sąlygos įgyti visų lygių išsilavinimą.“ Lietuvoje nebuvo nė vieno atvejo, kad asmeniui dėl priklausymo tautinei mažumai būtų trukdoma įgyti išsilavinimą.

Konvencijos 14 str.: 1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę mokytis savo mažumos kalbos. 2. Vietovėse, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei tam yra pakankamas poreikis, Šalys stengsis užtikrinti, tiek, kiek tai įmanoma – pagal savo švietimo sistemą – mažumoms priklausantiems asmenims atitinkamas galimybes mokytis mažumos kalbos arba siekti mokslo ta kalba“.

Tačiau „Wspolnota“ užmiršo pridėti šio straipsnio 3 dalį: „Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama be žalos oficialios kalbos mokymuisi arba mokymui šia kalba.“ ET aprobuotuose konvencijos komentaruose dėl šio straipsnio pirmos dalies rašoma, kad ji „nereiškia teigiamų veiksmų, ypač valstybės finansavimo“; dėl antros: „sąvoka „kiek įmanoma“ parodo, kad toks mokymas priklauso nuo suinteresuotos šalies turimų išteklių“; dėl trečios: „oficialios kalbos mokėjimas yra socialinių ryšių ir integracijos veiksnys“.

Taigi tvirtinti, kad Lietuva pažeidžia šias konvencijos ir jos komentaro nuostatas, tai – pūsti miglą į akis.

Kokie Lenkijos laimėjimai išdėstyti pranešime? Kaimynų šalis giriasi, kad mažumos kalbos mokymas yra finansuojamas iš valstybės biudžeto (tai bent laimėjimas, tarytum Lietuva nefinansuoja). Pagal Lenkijos teisės aktus mokiniui, lankančiam mokyklą, kuri skirta „tautinėms ir etninėms mažumoms, taip pat visuomenei, besinaudojančiai regionine kalba, bei romų kilmės moksleiviams, kuriems mokykla skiria papildomas edukacines studijas“, skiriama 20 proc. padidinta dotacija didelėse mokyklose ir net 150 proc. mažose mokyklose (pagrindinėje – ne daugiau kaip 84, gimnazijoje ir progimnazinėje mokykloje – ne daugiau kaip 42).

Neaišku, ar išvardytos mokyklos yra tautinių mažumų mokyklos mūsų supratimu, kur visi dalykai mokomi mažumos kalba, ar, pvz., lenkiškos mokyklos, kur tik mokoma mažumos kalbos kaip dalyko, o gal ir be jo, pvz., romų kilmės mokiniams. Pagaliau kas yra tos „papildomos studijos“, tapusios sąlyga gauti papildomą dotaciją?

Lenkai atskira pastraipa džiaugsmingai praneša, kad mokymas lietuvių kalbos ir lietuvių kalba yra „suorganizuotas“ visais mokymo lygiais ir net egzaminai gali vykti tautinės mažumos kalba (tarsi Lietuvoje būtų kitaip). Lietuviai esą visiškai pritarė Lenkijos valdžios parengtai Lenkijos lietuvių mažumos švietimo plėtros strategijai.

Tačiau jei viskas taip gražu, kaip tuomet suprasti tokį Lenkijos lietuvių „Aušros“ žurnalo sakinį: „Kadangi Seinų vadovybė nenori duoti lėšų lietuviškai mokyklai išlaikyti, turi tai daryti Lietuva.“ Juk po tokio teiginio visos Lenkijos strategijos ir dotacijos virsta blefu. Kaip ir tie Lietuvos neva Sutarties ir Konvencijos pažeidimai. Trumpai sakant, tokių sąlygų švietimui kaip Lietuvoje lenkai, be savo tėvynės, niekur kitur neturi. Privačiuose pokalbiuose jie tam pritaria. Tačiau tarpvalstybinėje erdvėje jie kalba visai kitaip. Kas tai – inercija ar sąmoningas pykčio smagračio sukimas?

Mažumos kalbos viešo vartojimo problemos

Viešu mažumos kalbos vartojimu „Wspolnota“ supranta jos vartojimą tautinių mažumų gausiai gyvenamų vietovių administracinėse įstaigose ir institucijose. Ir dar patikslina, kad tokiose įstaigose galima būtų vartoti lenkų kalbą žodžiu ir raštu, t.y. į interesanto klausimą žodžiu ar raštu valdininkas „turėtų pareigą“ atsakyti ta pačia kalba. Kartu pripažįstama, kad oficialūs įstaigos dokumentai būtų tvarkomi tiktai lietuviškai.

Teoriškai samprotaujant, tai galima būtų suprasti. Tačiau reali Lietuvos lenkų gyvenamų vietovių padėtis yra tokia, kad čia sunku surasti žmonių, ne mokančių lenkų kalbą (dažniausiai tik šnekamąją), bet žodžiu ir raštu mokančių valstybinę kalbą, o be jos valdininkais netampama. Ir tai ne diskriminacija, bet tiesiog nesugebėjimas atlikti darbo funkcijų.

Beje, prieš dešimtmetį lenkai siūlė ir medicininę dokumentaciją Vilniaus krašte tvarkyti lenkiškai, nes pacientai negali jos perskaityti, o gydytojai velniažin ką gali apie juos prirašyti. Jei toks reikalavimas būtų įgyvendintas, kelių gydytojų konsiliumas pavirstų Babelio bokštu.

Tačiau geriausia būtų, jei „Wspolnota“ pateiktų pavyzdžių iš Lenkijos – susirašinėjimo tarp jos valstybės piliečių ne lenkų, pvz., oficialiai pripažintų mažumų atstovų: lietuvių, baltarusių, vokiečių ar kašubų susirašinėjimo su Lenkijos valdžia jų gimtąja kalba pavyzdžių.

Kaip ir dvikalbių gatvių pavadinimų Punske, juk jų Punske kaip nėra, taip nėra. Verta būtų ir apskritai dėl dvikalbių gatvių principo suabejoti. Negi lenkai bus tik tuomet laimingi, kai jų miestelio gatvė bus ul. Witautasa arba ul. Kiemeliu (u be nosinės)?

Pagaliau Lietuvos „pažeidimai“. Sutarties 14 str.: Tautinės mažumos turi teisę: „Laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime.“ Jei turimas galvoje susirašinėjimas tautinių mažumų kalbomis, vertėtų pridurti, kad jame gali tekti cituoti įstatymus ir kitus teisės aktus, tam reikės jų oficialių vertimų į tas kalbas. Kažin ar ir Lenkija turi nors vieną oficialų teisės aktą savo mažumų, pvz., baltarusių ar kašubų kalbomis.

Sutarties 15 str.: Abi šalys „svarsto galimybę vartoti tautinių mažumų kalbas savo įstaigose... užtikrins, kad tautinėms mažumoms būtų prieinamos viešosios visuomenės informavimo priemonės“. Jokių apribojimų steigti visuomenės informavimo priemones Lietuvoje nėra.

Konvencijos 10 str.: 1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą. 2. ...sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis. Konvencijos komentare išaiškinama sąvoka „viešai“: „sąvoka „viešai“ reiškia, pvz., viešojoje vietoje, lauke, arba kitų asmenų akivaizdoje, bet tai jokiu būdu nesiejama santykiams su viešąja valdžia“.

Antrame straipsnio punkte „Wspolnota“ praleido jo pradžią: „Šalys stengsis kiek įmanoma.“ Kaip tik šie žodžiai komentare išskiriami: „Nors Susitariančios šalys turėtų dėti visas pastangas, kad būtų taikomas šis principas, formuluotė „kiek įmanoma“ rodo, jog galima atsižvelgti į įvairius veiksmus, ypač į suinteresuotos Šalies finansinius išteklius.“ Aišku, kad vien tūkstančių teisės aktų vertimai į tautinių mažumų kalbas nei Lietuvai, nei Lenkijai būtų nepakeliami.

Konvencijos 11 str.: Šalys... tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengsis daryti taip pat ir mažumos kalba...“ Pirmiausia „Wspolnota“ vėl praleido jai nereikalingus žodžius. Juos įdėjus sakinio vaizdas tampa kiek kitoks: „Šalys pagal savo teisines sistemas sieks, taip pat, kur tinkama, pagal susitarimus su kitomis valstybėmis ir atsižvelgdamos į savo specifines sąlygas, viešai vartoti tradicinius vietos pavadinimus, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius ženklus ir mažumos kalba tuomet, kai yra pakankamas poreikis.“

Konvencijos komentare dar pažymima, kad „šalys privalo deramai atsižvelgti į... susitarimus su kitomis valstybėmis“. Štai taip. Kai Lenkija parodys pavyzdį rašyti tradicinius lietuviškus pavadinimus Suvalkų krašte, jų, Lietuvių kalbos komisijos duomenimis, yra apie pusantro šimto, tuomet ir Lietuva galėtų susimąstyti apie tokią pačią akciją.

Kokie yra Lenkijos laimėjimai? Remdamasi Lenkijos įstatymu „Wspolnota“ aiškina, kad valsčiuose, kuriuose mažuma sudaro ne mažiau kaip 20 proc. gyventojų, galima vartoti mažumos kalbą kaip pagalbinę kreipiantis į valsčiaus įstaigas žodžiu ar raštu (tačiau gauti atsakymą ta kalba tik esant svarbiai priežasčiai). Tuose pačiuose valsčiuose galima vartoti vietovių it gatvių vardus dviem kalbomis. Punske vietovių ir gatvių pavadinimai rašomi abiem kalbomis, o lietuvių kalba įstaigose yra pagalbinė. Toks „Wspolnotos“ nupieštas rožinis Lenkijos vaizdas.

Tačiau ir Lietuvoje, jei Šalčininkų rajono lenkas ūkininkas kreipiasi į savo rajono lenką valdininką, kalbėtis lenkiškai jie gali iki soties (žinoma, jei nepereina į rusų kalbą). Taip pat jei lenkiškai parašytas prašymas patenka lenkui valdininkui, neįtikėtina, kad jis jo nenagrinės. Panašiai ir Punske, bet su sąlyga, kad abu pašnekovai yra lietuviai. Jeigu vienas iš jų bus lenkas, tai jie, be jokių abejonių, kalbės lenkiškai.

Tačiau Lietuvoje, kai vienas pašnekovų bus lietuvis ir nemokės lenkiškai, tuojau pat bus trimituojama apie lenkų diskriminaciją... O lietuviškų gatvių pavadinimų kol kas niekur Lenkijoje nėra. Tiesą sakant, dėl to Lenkijos lietuviai, kitaip nei Lietuvos lenkai, baisaus triukšmo nekelia.

Baigdamas šią „Wspolnota polska“ parengto pranešimo apžvalgą (tiesą sakant, tik jo trečdalio), vėl pakartosiu kelias eilutes iš to senojo rašinio: „Belieka tik apgailestauti, kad pasirodė toks nelygiareikšmis dokumentas. Tai neteikia garbės tarptautinei organizacijai.“ Tuo labiau šios eilutės tinka „Wspolnota polska“ veikėjams.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

„Lietuvos Respublika, Nelietuva“

Pastarojo meto rinkimų rezultatai rodo, kad pietryčių Lietuva yra tarytum valstybė valstybėje. Aiškindamasis, kodėl šio krašto gyventojai balsuoja taip, kaip balsuoja, Andrius Raskazovas kalbina dviejų Šalčininkų rajono miestelių žmones.

„Apsivalymas mūsų dar laukia“

Turime prisijaukinti savo praeitį, sako politikos mokslų profesorė Dovilė Budrytė iš JAV Georgia Swinnett universiteto. Stanislovo Kairio pokalbis.

„Sodros našta išmokų gavėjams“

Nors premjeras Andrius Kubilius tvirtina, kad Sodros išmokų klausimai svarstytini, iš tiesų diskusijoms laiko nepalikta: išlaidų karpymo scenarijus buvo planuojamas jau seniai, mat Sodra nebegaus valstybės biudžeto asignavimų ir turės išsilaikyti pati tik iš darbuotojų ir įdarbinančiųjų pagal darbo sutartis įmokų.

„Ir vėl ant to paties grėblio“

Skaitydamas naujausią Lenkijos organizacijos ryšiams su užsienio lenkais pranešimą apie tautiečių padėtį Lietuvoje, Anatolijus Lapinskas piktinasi lenkų neobjektyvumu. Kaip ir prieš aštuoniolika metų.

„Sergate? Sumažinsime gydytojų skaičių“

Reformuoti sveikatos apsaugą pagal paviršutiniškus apskaičiavimus pavojinga.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po paauglio nužudymo Panevėžyje DELFI pavyko rasti liudininką, kuris matė nusikaltimą (70)

Prie Panevėžio S. Dariaus ir S. Girėno gatvės 21-ojo namo pirmadienį dega baltos žvakelės,...

Palygino prekybos tinklus pirkdami tą patį: kaip skiriasi kainos (7)

Įpusėjus gruodžiui ir laukiant Kalėdų bei Naujųjų, pirkėjai ima ruoštis didžiajam...

Prakalbo krizės ištikto „Neptūno“ direktorius: apie skolas, žaidėjų išvykimą ir vidinį konfliktą klube (9)

Klaipėdos „Neptūno“ klubo direktorius Artūras Žalys nusprendė nebetylėti. Portalui...

Niujorko autobusų terminale nugriaudėjo sprogimas, pranešama apie sužeistuosius nuolat pildoma (23)

Niujorko policija pirmadienį pranešė tirianti pranešimus apie sprogimą autobusų terminale...

Feisbuke – Karbauskio karas su Jakilaičiu papildyta Jakilaičio komentaru  (1449)

Valdančiųjų valstiečių žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis pirmadienį feisbuke pareiškė,...

Širdį veriantis vaizdas: išbadėjęs lokys pravirkdė tūkstančius (13)

Fotografas Paulas Nicklenas kartu su kolegomis užfiksavo širdį veriantį vaizdą. Bado iškankintas...

2018-ųjų biudžetas: kiek „į rankas“ gaus pensininkas, mokytojas, prezidentė (64)

Seimas antradienį ketina priimti 2018 metų biudžetą. BNS žurnalistų komanda įvertino, kaip...

Vilniaus klubuose – moterų seksualinio ir kitokio išnaudojimo schema buvo verčiamos tenkinti klientus (8)

Po visą savaitgalį Vilniuje vykusių intensyvių procesinių veiksmų ikiteisminiame tyrime dėl...

Paaiškėjo eurovizinių atrankų vedėjų duetas: į televiziją grįžta Ugnė Skonsmanaitė (32)

Eurovizinė įtampa pamažu auga, iki didžiojo konkurso liko vos pusmetis, tačiau eurovizinės...

Kauno centre prieš moterį smurtavęs vyras akimirksniu sulaukė praeivių teismo (10)

Kaune surengtas neeilinis akcijos „16 dienų be smurto“ baigiamasis etapas – performansas, kurio...