2010 metų sausio 18 d. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys pasiūlė pakeisti Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo du straipsnius. Aiškinamajame rašte rašoma: „2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas teikiamas, siekiant suteikti galimybę meno kūrėjo statusą turintiems asmenims gauti piniginę socialinę paramą (t.y. socialinę pašalpą ar (ir) būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui ir išlaidų karštam vandeniui kompensacijas), esant sunkiai materialinei padėčiai“.
Kodėl reikia keisti įstatymą, norint padėti meno kūrėjams? Ogi todėl, kad norėdami gauti iš valstybės biudžeto piniginę socialinę paramą, meno kūrėjai, kaip ir visi šalies piliečiai, šiuo metu turi atitikti dabartiniame įstatyme nustatytas tokios paramos sąlygas. Jų yra net 13, ačiū Dievui, reikia atitikti bent vieną jų, pvz., per pajamų apskaičiavimo laikotarpį dirbti ne mažiau kaip du trečdalius maksimalios darbo laiko trukmės, būti registruotu bedarbiu ne mažiau pusės metų, būti sulaukusiam pensijos amžiaus, ne trumpiau kaip vieną mėnesį gydytis sveikatos priežiūros įstaigos stacionare, būti nėščiai, kuriai yra likę 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos ir t.t. Naujojo įstatymo teikėjas R.J.Dagys siūlo į šį sąrašą įtraukti ir meno kūrėjus. Tuomet tokio vardo turėtojai irgi užsitikrintų teisę į piniginę socialinę paramą.
Ką gauna asmuo arba šeima, jeigu jų pajamos mažesnės už 350 Lt? Įstatymas sako, kad „socialinė pašalpa sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį“. Socialinė pašalpa skaičiuojama taip: šeimos narių skaičius (arba vienas asmuo) dauginamas iš valstybės remiamų pajamų šeimai (arba vienam asmeniui), iš šios sandaugos atimamos šeimos pajamos ir gauta suma dauginama iš 0,9. Galutinis rezultatas kaip tik ir bus pašalpos dydis.
Pavyzdžiui, neturintis jokių pajamų asmuo gaus (1 žm. x 350 Lt – 0 Lt) x 0,9 = 315 Lt per mėn. Penkių narių šeimos - du suaugę ir trys vaikai, kurios pajamos tėra 800 Lt (išmokos vaikams nėra įskaitomos į šeimos pajamas), socialinė pašalpa bus: (5 žm. x 350 Lt) – 800 Lt) x 0,9 = 855 Lt per mėn. Prie socialinės paramos priklauso ir būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam vandeniui bei išlaidų karštam vandeniui kompensacijos. Jos taip pat apskaičiuojamos pagal šeimos ar asmens pajamas. Tokia socialinės paramos teikimo virtuvė. Kodėl į ją kviečiami meno kūrėjai?
Seimo narys R.J.Dagys aiškina taip: meno kūrėjo statusas suteikiamas tik profesionalų (aukšto meistriškumo) meną kuriančiam asmeniui, todėl atsižvelgiant į tokį statusą turinčių asmenų atliekamos kūrybinės veiklos svarbą Lietuvos kultūrai, tikslinga išskirti šiuos asmenis iš kitų asmenų grupės, netaikant jiems reikalavimo atitikti bendras Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos įstatyme nustatytas sąlygas ir tokiu būdu užtikrinti teisę gauti piniginę socialinę paramą. paramą, esant sunkiai materialinei padėčiai.
Kultūros ministerijos duomenimis, meno kūrėjo statusą turinčių asmenų yra apie 3700, prognozuojama, jog dėl socialinės pašalpos vidutiniškai per mėnesį papildomai kreipsis 300 asmenų, o dėl kompensacijų – 456 asmenys. Įstatymo projektui įgyvendinti reikėtų 1,15 mln. litų valstybės biudžeto lėšų.
O dabar metas pakartoti pagrindinį šio straipsnio klausimą: kodėl meno kūrėjus, kuriančius aukšto meistriškumo meną, garsinančius Lietuvos vardą, reikia šelpti, tenesupyksta kūrėjai, vargšų pašalpomis, o ne gerbti ir remti autoriniais atlygiais kaip talentingus ir Lietuvai reikalingus žmones?
Atsakymas būtų toks: todėl, kad valdžia ligi šiol neremia rimtojo meno ir tuo pačiu jo kūrėjų. Vietoje atlygio už sukurtus meno kūrinius ji rengiasi eiti pačiu blogiausiu keliu: remti kūrėjus socialinėmis pašalpomis, tarsi jie būtų gyvenimo aplinkybių beviltiškai prispausti ir nerandantys jokios išeities žmonės. O juk galima būtų tais pačiais pinigais remti jų kūrybą!
Ar nevertėtų tokia patirtimi vėl pasinaudoti lygiai po 70 metų, sprendžiant meno kūrėjų problemas: vietoje socialinių pašalpų skirti tuos pačius pinigus jų kūrybos įsigijimui? Tarkim, maksimalios socialinės pašalpos (315 Lt) gavėjas, gaudamas, pvz., kas trys mėnesiai 1000 Lt autorinį atlygį, faktiškai gautų tokią pačią sumą. Tačiau morališkai jis jaustųsi kur kas geriau, žinodamas, kad gauna pinigus už padarytą darbą – sukurtą meno kūrinį, o ne už tai, kad nieko neveikia.
Toks kūrybos skatinimas turėtų būti skirtas ir meno kūrėjams pensininkams, pagal “Sodros“ klasifikaciją – dirbantiems pensininkams, nes sulaukę pensinio amžiaus kūrėjai gana dažnai sukuria žymiausius savo kūrinius. Pavyzdžiui, pasaulinis operų genijus Giuseppe Verdi savo šedevrą “Otello“ sukūrė būdamas 74 metų. O Lietuvoje meno kūrėjas, kuriam per 62, yra ne skatinamas, bet „Sodros“ skalpuojamas: už tai kad kuria, jam mažinama pensija.
Apskritai, darosi įdomu, ar kas nors Seime ir Prezidentūroje skaičiavo, kiek valstybė išloš su pastarąja akcija? Tarkim, kūrėjas pensininkas gauna perskaičiuotą 1000 Lt pensiją ir dar uždirba iš kūrybos 1000 Lt. Tokiu atveju jis kartu su draudėju nuo autorinio atlygio valstybei sumokės 343 Lt mokesčių. Tačiau valstybė „leisdama“ kūrėjui juos sumokėti, už tą „leidimą“ reikalauja dar 208 Lt, tokia suma sumažindama dirbančio pensininko pensiją. Jei perskaičiuotos pensijos ir uždarbio iš kūrybos sumos yra po 800 Lt, valstybė nulups „tik“ 125 litus. Juk tai tas pat, kaip mokantį komunalinius mokesčius žmogų nubausti už tai, kad jis moka tuos mokesčius... Pažįstu net kelis kūrėjus, kurių vienas metė kurti, kitas žada tai padaryti, pasipiktinęs tokiu valstybės politika.
O gal Lietuvoje to aukštojo meno jau per daug? Taigi, kad ne. Imkime geriausiai matomą ir girdimą pavyzdį - nacionalines Dainų šventes. Jei palygintume Vingio estrados repertuarą su analogiškomis latvių ir estų šventėmis, apimtų liūdnas jausmas: Baltijos kaimynų šventėse skamba tiek daug naujų, puikių, įtaigių, patriotinių, aukščiausio chorinio meno dainų, kad belieka tik pavydėti ir apgailestauti dėl amžino naujų dainų stygiaus mūsų šventėse, apskritai jų repertuaro popsinio pigumo ir kartu su juo jau ne dainavimo, bet rėkimo.
Naujos dainos chorams mūsų dainingame krašte galėtų atsirasti tik nuolat, pvz. kartą per ketvirtį rengiant jų perklausas, kaip kad būdavo tolimais LRT choro gyvavimo laikais. Tokios perklausos ir, suprantama, geriausių dainų įsigijimas būtų konkreti paskata kompozitoriams ir poetams kurti aukštojo chorinio meno dainas, tuo pačiu gauti už jas autorinį atlygį.
Vėl užmiršta ir „anų laikų“ tradicija jau iš dailės pasaulio: Kultūros ministerija tuomet įsigydavo iš profesionalaus dailininko, taigi meno kūrėjo, personalinės parodos bent po vieną darbą. Toks atlygis leistų dailininkui keletą mėnesių atsidėti vien kūrybai.
Būtina paminėti ir dar vieną menininkų paramos „per kūrybą“ momentą, šį kartą jau politinį. Pripažinimas, kad Lietuvos kūrėjams reikia mokėti socialines pašalpas, lygus patvirtinimui, kad jie yra skurdžiai, dar labiau padidinant šios kategorijos žmonių dalį Lietuvoje. O juk skurdo rizikoje gyvenančių žmonių mūsų šalyje iš visų Europos Sąjungos valstybių yra santykinai daugiausia. Nesuprantama, kodėl mūsų krašto valdžia taip suinteresuota skurdžios Lietuvos įvaizdžio kūrimu. Negi toks „vaizdelis“ jai atneš kokių nors politinių dividendų?