A.Lapinskas. Kaunas trykšta meile caro laikams

Prieš penkerius metus pasirašytas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymas pagaliau buvo įvykdytas: departamento Kauno teritorinis padalinys parengė planą „nustatytais sprendiniais užtikrinti Kauno miesto istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu, išsaugojimą ir įteisinti taikomus paveldosaugos reikalavimus“.

Kodėl kilo tokių sprendinių poreikis? Todėl, kad paveldosaugininkai aptiko, jų nuomone, netinkamą Kauno miesto bendrojo plano poziciją: „dalis tarp Karo ligoninės gatvės ir geležinkelio stoties nurodyta kaip teritorija, kur gali būti mažiau apribojimu plėtrai“. Esą, toks teiginys nemotyvuotas Kauno Naujamiesčio istorinių vertybių požiūriu.

Be to, „Naujamiesčio gretimybėse neseniai įgyvendinti stambūs plėtros projektai („Akropolis“, „Sporto rūmai“) skatina imtis aktyvesnių Naujamiesčio kultūrinės vertės išsaugojimo veiksmų, apibrėžiant veiklos apribojimus dabartinės Naujamiesčio teritorijos gretimybėse, motyvuotai nustatant istorinių tyrimų pagrindu organiškas tų teritorijų sąsajas su Naujamiesčiu, net patikslinant Naujamiesčio ribas“. O kitoje dokumento vietoje pasakoma jau visai aiškiai: „Kadangi šiuo metu greta Naujamiesčio pastebima plėtros interesų raiška, tikslinga būtų patikslinti (praplėsti) kultūros vertybės teritorijos ribas ir apsaugos zonos ribas“.

Išvertus į paprastesnę kalbą, tai reikštų, kad šalia šimtų netvarkomų Kauno gatvių ir apleistų jose stūksančių „smetoninių“ namų, į tokį patį draudžiamų ką nors daryti vietų sąrašą bus įtraukta teritorija tarp Nemuno upės, Karo ligoninės ir Bažnyčios gatvių, Žaliakalnio šlaito ir Geležinkelio stoties. Mat čia yra „labai vertingas gatvių tinklo išplanavimas, užstatymo tūris ir pobūdis, atskiri užstatymo fragmentai“.

Deja, plane nepažymima, kad nepaisant esą milžiniškos vertės gatvių tinklo, čia stūkso dešimtys, jei ne šimtai apleistų, apgriuvusių ir visai sugriuvusių namų, nesutvarkytų kiemų, gatvių, šaligatvių, primenančių kokios nors apsnūdusios Rusijos gubernijos vaizdą ir dvasią. Čia gyvenantys žmonės, matyt, priprato prie tokio sugriuvusios aplinkos gyvenimo, ko gero panaši yra ir jų dvasios būsena. Tačiau tą liūdną aplinką, pvz., Šiaulių, Kaunakiemio ir aplinkines gatves dabar sutvarkyti taps žymiai sunkiau, nes jos, pasirodo, taps nejudinama urbanistine vertybe.

Didele vertybe taip pat laikomos ne tik gatvės, bet ir namai: „XIX a. II pusės būdinga architektūra pasižymintis kvartalas tarp Šiaulių ir Kaunakiemio gatvės“. Mat jis plano autoriams primena prieš pusantro šimto metų vykusią to meto technikos stebuklo - geležinkelio statybą. Meilę Rusijos gubernijos laikams plano autoriai išsako tiesiai šviesiai: „XIX a. po 1860-jų susiformavusi teritorija tarp geležinkelio stoties ir anksčiau urbanizuotos dalies neatsietina nuo Kauno gubernijos laikotarpio raidos etapo“. Suprask, tą teritoriją reikia saugoti, kaip istorijos perlą. Iš kur ta meilė carinės Rusijos epochai?

Dar viena architektūrinė naujiena: visas šis lūšnynų ir griuvenų kvartalas, pasirodo, yra „organiškai“ susijęs su „Kauno Naujamiesčio reiškiniu“. Tai visiška nesąmonė. Taip samprotaujant, visas praeitame ir užpraeitame amžiuje statytas lūšnas, medinius sandėliukus ir net lauko tualetus galėtume „organiškai“ susieti ne tik su Kauno Naujamiesčiu, bet ir, tarkim, su XIX amžiaus laivyba Nemuno ir Neries upėmis, gal ją irgi reikėtų atkurti?

Plano autoriai džiaugiasi, kad visa išplėsta – su geležinkelio stoties rajono griuvenomis - „Naujamiesčio teritorija kartu su prijungiamomis dalimis dar didesniu laipsniu reprezentuoja tarpukario Kauną“. Manyčiau, kad ši „vertinga“ teritorija, deja, jokiu laipsniu nereprezentuos tarpukario Kauno, bet tik parodys dabartinės miesto valdžios apsileidimą ir norą jį paslėpti po pseudoistorinės ir pseudoarchitektūrinės vertės šydu.

Pagaliau tikras paradoksas: visą šį architektūrinį absurdą naujasis planas pats ir sumala į miltus. Vienoje jo vietoje rašoma, kad reikėtų praplėsti „kultūros vertybės teritorijos ir apsaugos zonų ribas taip, kad būtų užtikrintas Naujamiesčio istoriškai susiklosčiusiu struktūrų respektavimas“ – taigi iš esmės nieko nekeisti, tik saugoti. Bet visai greta rašoma, kad „zonoje tarp Karo ligoninės gatvės ir Geležinkelio stoties plėtros galimybės yra didesnės, kadangi ši teritorija užstatyta MENKAVERČIAIS pramoniniais bei gyvenamaisiais namais“. Tai kas galų gale yra toji teritorija: kultūros vertybių ar menkaverčių pastatų vieta?

Beje, dabar veikiantis turgus prie Čiurlionio g. planuojamas, tiesa, neapibrėžtoje ateityje, iškelti prie tos pačios Šiaulių gatvės, taigi tas nepaprastos vertės gatvių tinklas, ko gero, turės pasikeisti. Ar sutiks su tokia nuodėme paveldosaugininkai? Sunku pasakyti, bet, pvz., su „didžiuliu garažu, uždengiančiu Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčios vaizdą nuo Senamiesčio“ (turima mintyje keliaaukštė automobilių aikštelė prie Kauno „Akropolio“) jie nesutinka ir tikina, kad „ilgainiui“ tas vaizdas gali būti atkurtas...

* * *

Noras ką nors saugoti arba kontroliuoti yra įprastas biurokratų užsiėmimas. Greta kai kurių logiškų sprendimų, didesnė pusė jų yra palinkę absurdo link. Urbanistikoje taip pat. Tame pačiame Kaune, taip pat ir Vilniuje, didžiausi plotai skelbiami saugotinais. Todėl ištisos mūsų abiejų sostinių gatvės tampa „lūšnynų prospektais“ – Kaune tokių gatvių kiek tik nori, Vilniuje taip pat užtenka, Klaipėdoje ir Šiauliuose, man rodos, gerokai mažiau. Tačiau jeigu namas ir ne lūšna, o tiesiog neprižiūrimas – Kaune tokiais tapo dešimtys prestižinės architektūros „smetoninių“ namų – bendras miesto vaizdas vis tiek liūdnas.

Nemažiau liūdna ir dėl to, kad sumanius ir atsiradus galimybių statyti kokį nors reikšmingą pastatą, vietos jam Kaune, Vilniuje ir kitur ieškoma ne bendrame miesto urbanistikos kontekste, bet tik vietos, kur galima ką nors dar įkišti požiūriu. Tokiu principu vadovaujantis gimsta ne tik unikalūs pastatai, bet ir ištisi kvartalai, kur atstumai tarp namų bei privažiavimo keliukai, pvz., Vilniaus Perkūnkiemyje susiaurinti iki neįtikėtinų parametrų.

Toje pačioje „smetoninėje“ buvo kitaip, pvz., statant Vytauto Didžiojo muziejų buvo nugriauta ar ne 14 menkaverčių namų ir prestižinis muziejų kompleksas atsirado erdvioje aikštėje pačioje miesto širdyje. Šių laikų Vilniuje planuojamas Guggenheimo muziejus žadamas grūsti į dar išlikusią Neries pakrantės žaliąją erdvę, o čia pat tyvuliuojantys Šnipiškių lūšnynai taip ir liks nepajudinti.

Kodėl? Todėl, kad Vilniaus Šnipiškių „paminklą“ trūks plyš norima išsaugoti ateities kartoms. Lyg lūšnos ir šiukšlynai būtų nepakeičiamas Vilniaus atributas. Šnipiškės taip ir liko miesto plėtros nuošalėje, nors planų jas paversti daugiaaukščių namų kvartalais ir buvo. Tokiu būdu ši Vilniaus architektūros duobė tapo įteisintu miesto urbanistikos buožgalviu.

Priminsiu, kad prieš septynerius metus vykusiame Vilniaus „idėjiniame urbanistiniame konkurse“ Šnipiškės buvo meiliai pavadintos „kokybiškai kitokia miesto audinio ląstele, tiesiogiai ir labai aktyviai komunikuojančia su kitais PASAULIO komerciniais, kultūriniais ir mokslo centrais“, nes ji turėtų „tiesioginį ryšį su miestą aptarnaujančio transporto terminalais – modernia dipolio geležinkelio stotimi, moderniu oro uostu“, arčiau Kalvarijų gatvės išdygtų „Raudonasis miestas“ – kosmopolis, kitoje pusėje driektųsi „Žaliasis miestas” – bipolis“, o prie Šeškinės ozo „gamtos ir mokslo pasiekimų interaktyvus parkas“...

Ak, kur visa tai? Tai dar ne visa Šnipiškių ateitis. Pasirodo, kad greta ką tik nupieštų turbūt XXII amžiaus Šnipiškių – pasaulio bambos paveikslėlių, tuose projektuose buvo aiškinama, kad teritorijos centre turi išlikti¬ „istorinis architektūrinis parkas“, kur (žmonijos?) istorijos pagrindiniais eksponatais taps „ypač vertingi toliu apkalti lūšnų fasadai“...

Sugrįžkime į Kauną. Šio miesto paveldosaugininkai, matyt, nusižiūrėję į anų metų vilniečius, irgi nutarė plėsti nepajudinamų lūšnų zoną. Labai keista, kad čia pat, visai netoli nuo Kauno laisvai pasiekiama Europa nė kiek nekeičia mūsų paveldosaugininkų mąstysenos. Toks siaubingai netvarkomas tarp Kauno geležinkelio stoties ir Karo ligoninės gatvių esantis rajonas Europoje būtų miesto gėda. Kaune jis žadamas paskelbti kultūros vertybe. Deja, vien nuo tokio paskelbimo šis rajonas netaps gražesnis. Miesto grožiui sukurti reikia ne žodžių, bet naujo požiūrio ir, svarbiausia, jį palydinčių darbų.