aA
Praeitą savaitgalį niekur nevažiavau – dvi saulėtas pavasario dienas praleidau namie skaitydama studentų diplominius darbus.
Agnė Narušytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Taip būna kiekvieną gegužę, nes toks yra mokslo metų ciklas: rudenį daugiau susitikimų ir aptarimų, pavasarį daugiau skaitymo.

Visiems artėja tas pats darbų atidavimo terminas, visi laukia tavo patarimo, bet kelių darbų vienu metu skaityti negali, tad laikas išsitęsia. Dėstytojams įprastas toks darbų persiklojimas. Įprasta tuo ir pasiskųsti, nes tuo metu kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, bet iki šiol tai neatrodė neteisinga.

Dabar jau atrodo. Pirmiausia dėl to, kad vėl mažinamas VDA dailėtyros programos (kurioje dirbu) biudžetas, tikriausiai mažės atlyginimai, nors reikalavimai didėja ir darbo daugėja.

Dar apmaudžiau, kad akademijai vadovaujantys menininkai čia nemato prieštaravimo savo pačių interesams – jei nebus jų kūrinius suprantančių kritikų, kuratorių ir teoretikų, ir jų pačių reikalingumas taps abejotinas.

Bet blogiausia, kai pati valstybė imasi kryptingai bei planingai naikinti humanitarinius mokslus – visą sritį, tarsi joje dirbantys nebūtų jos piliečiai, tarsi jaunų žmonių noras juos studijuoti būtų neteisėtas. Na, gal ne visai visą, turbūt paliks kelis egzempliorius styroti kaip priminimą apie čia buvusį mišką. Bet „žinutė“ aiški: keiskite profesiją ar kur nors nešdinkitės.

Čia nenoriu gilintis į biurokratines naikinimo procedūras, nes man rūpi jas grindžianti priežastis – daugumos (nes ji išrinko ir palaiko „valstiečius“) įsitikinimas, kad humanitariniai mokslai nereikalingi (nesvarbu, kad dauguma nežino, kas tai yra).

Aukštajam mokslui verslo modelis primestas. Tikri mokslininkai, tie, kurių paskaitas vertina studentai, linkę dalintis žiniomis, o ne rūpintis, kaip naudojantis kitų darbu pasigaminti kuo daugiau materialinės naudos.
Agnė Narušytė

Kaip ir profesorė Viktorija Daujotytė, čia turiu įrodinėti tai, „kas savaime suprantama“. Bet, tiesą sakant, ne tik Lietuvoje dabar kvestionuojamas filosofijos, filologijos, istorijos, menotyros reikalingumas.

Ne tik Lietuvoje uždaromos humanitarinių mokslų studijų programos, nes darbo rinkos prognozės skatina abiturientus rinktis tiksliuosius mokslus, nepaisant polinkių ir gabumų.

Kai gamtos mokslai jau gali tirti smulkiausias materijos daleles ir atsakymus į visus būties klausimus paremti duomenimis, nepasiekiamais „plikam protui“, ką dar gali veikti menotyrininkai ir filosofai, ypač jei visa begalybė tekstų ir vaizdų prieinama internete? (Beje, tos pačios abejonės klibina ir menų egzistavimo pamatus.) Ir vis dėlto nepastebėjau, kad kurioje nors Vakarų šalyje humanitariniai mokslai būtų naikinami taip planingai, taip aklai vadovaujantis vien verslo paradigma, kaip tai jau žingsnis po žingsnio daroma Lietuvoje.

Mat ne tik pačių humanitarų retorika, bet ir įvairūs tyrimai rodo, jog kalbų ir menų pažinimas skatina kūrybiškumą (ir gebėjimą įsivaizduoti ateities pasaulius), ugdo kritinį mąstymą (tokie žmonės taip lengvai nepasiduoda propagandai), paruošia mus dialogui su kitokiais žmonėmis, su kitokiomis kultūromis (o ne karui) ir netgi skatina pilietiškumą (pasiryžimą aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime, o ne tiktai prisitaikyti prie esamų sąlygų ir laukti – kažko, ką duos).

O čia, Lietuvoje, tarsi visas tas žinojimas neegzistuotų, mums kalama į galvas, kad humanitarinių mokslų vertę galima nustatyti tiktai pagal verslo poreikius.

Labai primityviai, sakyčiau. Idėja „stumiama“ aiškiai filosofijos neragavusių protų, kurie stokoja visų aukščiau mano išvardytų gebėjimų.

Nuo kūrybiškumo, kritinio mąstymo, mokėjimo įsiklausyti į kitą ir pilietiškumo apvalyta sąmonė sugeba tiktai palyginti du skaičius: mažėjantį gyventojų skaičių ir nekintantį aukštojo mokslo institucijų bei programų skaičių.

Atitinkamai mažinti antrąjį skaičių atrodo racionalu. Juo labiau, kad šitaip bus nusikratyta balasto ir liks tik geriausieji, ar ne? Logiška. Pragmatiška. Ir kartu trumparegiška.

Dabar – gera proga prisiminti, kad prieš trisdešimt metų būtent filosofai, muzikologai, literatūrologai, teatrologai ir kiti humanitarai sukūrė Sąjūdį ir suformulavo laisvės siekį. Buvau jų mitinguose ir jutau, kaip mano pilietinę savimonę augina jų taiklios įžvalgos ir argumentai. Be tų kalbų nepriklausomybė nebūtų įvykusi.
Agnė Narušytė

Pradėsiu nuo utopinės idėjos, kad mažinant aukštųjų mokyklų ir institutų skaičių „liks tik geriausieji“. Ji utopinė, nes nepagrįsta aukštųjų mokyklų tikrovės pažinimu.

Tikrovėje vyksta priešingi procesai (čia – tik mano stebėjimai, ne tyrimo rezultatai). Mažinamoje ar finansiniu badu marinamoje institucijoje prasideda konkurencija dėl darbo vietų. Žiūrint iš verslo perspektyvos, konkurencija – lyg ir geras dalykas.

Bet aukštajam mokslui verslo modelis primestas. Tikri mokslininkai, tie, kurių paskaitas vertina studentai, linkę dalintis žiniomis, o ne rūpintis, kaip naudojantis kitų darbu pasigaminti kuo daugiau materialinės naudos.

Užmiršę naudos principą, jie ima nemokamas atostogas ir seka pamesto dokumento pėdsakais į Vokietijos archyvus, kur jo gal net nėra. Jie retai tampa administratoriais, nes tam neturi laiko. Garbė tiems, kas užsikrauna tuos nykius biurokratinius reikalus. Bet kas vyksta, kai mažėja darbo vietų? Kol mokslininkas rausiasi archyvuose, jas laiku pasisavina apsukrieji, turintieji užnugarį, jų giminės ir draugai.

Dėl to studijų ir mokslo lygis dar labiau smunka, bet kovojant dėl trupinių tai jau nebesvarbu. Todėl ir sakiau, kad tokia politika yra trumparegiška – ji užprogramuoja krizę, kurioje vienintelis siekis yra išgyventi. Ne kurti.

Bet ką daryti, jei jaunimas išvažiuoja studijuoti į užsienį? Skaičiaus mažėjimas pristatomas kaip „blogų“ aukštųjų mokyklų sukurta problema.

Tačiau dešimt metų stebintiems procesą akivaizdu, kad dėl to kalta ankstesnės valdžios primesta reforma, pavertusi studentus „krepšeliais“, o dėstytojus ir aukštųjų mokyklų administraciją – jų medžiotojais.

Tai žemina abi puses. Nes „krepšelius“ reikia vilioti pažadais, kurių paskui nebebūtina vykdyti. Kad šis „krepšelių“ verslas apsimokėtų, studijas tenka piginti, o tai reiškia – prastinti. Ko vertas tuomet tampa diplomas? O žmogus?

Prieš ketverius metus į šį klausimą vaizdžiai atsakė Vilniaus universiteto matematikai, sukūrę operą – distopinę alegoriją. Sėdėjau pilnoje žiūrovų salėje ir mačiau, kad studentai supranta, kuo virsta jie patys ir visas aukštasis mokslas, – blizgiu kombinatu, kuriame štampuojami diplomai ir dalijami visiems iš eilės.

Salėje sėdėjusi administracija turbūt užsimerkė. Bet problema pati neišsisprendė ir dabar jau turime svaresnius anos reformos fiasko įrodymus – studijuoti į užsienį išvažiuoja visi, kas gali. Dabartinės valdžios mėginimas vėl reformuoti sistemą paliekant visų programų po vieną tik pagilins nusivylimą. Situaciją, kai nėra alternatyvos, mano karta dar prisimena – taip buvo sovietmečiu, iš kurio bėgome kas kur, vos tik prasivėrė sienos.

Grįžkime prie humanitarinių mokslų, kurie paverčiami atpirkimo ožiu. Dabar – gera proga prisiminti, kad prieš trisdešimt metų būtent filosofai, muzikologai, literatūrologai, teatrologai ir kiti humanitarai sukūrė Sąjūdį ir suformulavo laisvės siekį.

Buvau jų mitinguose ir jutau, kaip mano pilietinę savimonę augina jų taiklios įžvalgos ir argumentai. Be tų kalbų nepriklausomybė nebūtų įvykusi. Kyla pagunda klausti, kam naudinga, kad tokių žmonių nebeatsirastų. Neklausiu, nes tai – konspiracijos teorijų zona. Esu labiau linkusi čia matyti riboto mąstymo, gobšumo ir tingumo padarinius.

Iš to laiko liko ne tik prisiminimai, bet ir pamokos. Vieną jų gal dar įmanoma išsitraukti iš spintos. Tai – bendradarbiavimo ir taikaus pasipriešinimo principas.

Žinau, kad naivu to tikėtis kraštutinį individualizmą garbinančios ideologijos laikais. Ir vis dėlto gal jį galima vėl išmėginti? Įsivaizduokime, kad valdžia su humanitarais ne kovoja, bet kartu kuria ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių studentams patrauklias programas, o mokslininkams ne trukdo, bet padeda atrasti kelius į užsienio leidyklas, mokslo žurnalus ir t. t.

Naivu tikėtis. Greičiau bus ir toliau taikomi dabartiniai metodai, kurių svarbiausios priemonės – prievarta ir patyčios.

Apie savo veiklos prasmę klausiu nuolat. Ir sau atsakau, kad ji glūdi ne cituojamumo indeksuose ir ne susireikšminimo iliuzijose, bet čia, tose vietose, tose bendruomenėse, kurioms ir su kuriomis kažką įdomaus pavyksta padaryti.
Agnė Narušytė

Nes dabar iš dėstytojo reikalaujama būti „žymiu“ pasaulio mokslininku, nors visą laiką jis turi skirti ne mokslui (tas menkas atlyginimas mokamas už valandas, praleistas su studentais). Iš humanitarų reikalaujama rašyti angliškai ir tik užsienio moksliniams žurnalams, nors jų įžvalgų labiau reikia mums patiems.

Šią situaciją taikliai apibūdino Kęstas Kirtiklis: „Humanitaras su mumis, tekstai – svetur“. Kol tavo publikacija „svetur“ pagaliau įvyksta (manoji užtruko ketverius metus), pakeičiami reikalavimai ir ji tampa nuline.

Be to, svetur jos niekas neskaitė, nes visi pasaulio dėstytojai tik tuo ir užsiima – kepa publikacijas recenzuojamiems žurnalams. Namie irgi neskaitė, nes ji – angliška, slypinti kažkokiose duomenų bazėse, už kurias reikia mokėti, arba knygoje, kuri kainuoja 150 eurų, nes toks yra mokslo verslas – mokslininkai rašo nemokamai, tiesiog už teisę dėstyti, leidyklos žino, kad knygą nupirks universitetai, o jų mokslininkai ja pasirėmę rašys straipsnius vėl tų pačių leidyklų knygoms, taigi žinios cirkuliuoja uždarame rate. Bent man dalyvauti šiame „versle“ gaila laiko ir atrodo beprasmiška.

„Būtų galima čia apsimetinėti optimistais, bet, mano galva, blogas humanitaras tas, kuris neklausia apie savo veiklos prasmę“, – sako Kęstas Kirtiklis ir aš su juo sutinku. Apie savo veiklos prasmę klausiu nuolat. Ir sau atsakau, kad ji glūdi ne cituojamumo indeksuose ir ne susireikšminimo iliuzijose, bet čia, tose vietose, tose bendruomenėse, kurioms ir su kuriomis kažką įdomaus pavyksta padaryti.

Tarkim, sudaryti knygą, parašyti recenziją ar sukuruoti parodą. Beje, į tą dinamišką terpę mane įtraukė irgi ne publikacijų užsienyje rodikliai, bet lietuviškuose kultūros žurnaluose išspausdinti Jurgio Baltrušaičio ir Alfonso Andriuškevičiaus tekstai.

Jie man, tuometei abiturientei, parodė, kiek intelektualinių intrigų galima rasti meno kūriniuose, kad jų atradėjai tampa tų kūrinių autorių partneriais. Tada užsimaniau pati šitaip žaisti ir įstojau į ką tik atsikūrusio universiteto humanitarinių mokslų fakultetą.

Beveik netrukus menotyra iš prestižinės specialybės virto niekine. Tačiau ji turi vieną didelį privalumą – humanitarui nereikia laboratorijos su įmantria įranga, pakanka kompiuterio ir to, kas telpa galvoje.

Per trisdešimt metų nemažai mano pažįstamų fizikų, chemikų, biologų ir matematikų prarado darbus, nes jų laboratorijas uždarė ar perkėlė į pigesnės darbo jėgos zonas.

O man ir kolegoms veiklos niekada netrūko – jos tiek daug, kad netelpa laike. Tad pabaigai pacituosiu mintį iš naujos fiziko Carlo Rovellio knygos „Laiko tvarka“: „Žinoma, kad žmogus – ne daiktas; kaip debesis virš kalno, tai yra sudėtingas procesas, į kurį įeina ir iš kurio išeina maistas, informacija, šviesa, žodžiai.“

Humanitariniai mokslai apima tris srautus iš tų keturių. Kaipgi jie gali išnykti? Niekaip.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

DELFI Diena. Konservatorių partijoje ryškėja kandidatai į Prezidentus: kuris pelnys daugiau partijos narių simpatijų? (1)

Konservatorių partijoje ryškėja kandidatai į Prezidentus. Kuris pelnys daugiau partijos narių...

Džiaugsmą dėl popiežiaus vizito temdė nemalonūs poelgiai: vilniečiai dalinasi nuoskaudomis (62)

Nors policijos atstovas teigia, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas buvo itin sklandus, vilniečiai...

Po nutekinto vaizdo įrašo nusprendė nebetylėti ir tragiškai žuvusio modelio mama (422)

Klaipėdoje žuvusios manekenės Dovilės Didžiūnaitytės tyrime – netikėtas posūkis. DELFI...

„Maxima“ vadovės pažadas: sumažinkit PVM ir kainos iš karto sumažės (232)

Nelaukdami valdžios sprendimų, kaip bus pažabojamas kainų augimas prekybos tinkluose, jų atstovai...

Dar vienas smūgis rinkimuose – pavojaus signalas Putino režimui (1)

Rusijos valdančioji partija per savaitgalį vykusius regioninius rinkimus patyrė dvi retas...

Sunkų sprendimą priėmusi Ingrida Šimonytė: mane privertė apsispręsti trys svarbiausi dalykai papildyta (630)

Pirmadienį Seimo narė Ingrida Šimonytė paskelbė, kad sieks prezidento posto, jei sulauks...

Skvernelis į Lietuvą pakvietė 12 prekybos tinklų (80)

Lietuvos premjeras kviečia 12 Europos didžiųjų prekybos tinklų investuoti Lietuvoje. Tokį...

Ramūnas ir Justina Rudokai jau sūpuoja judviejų vaikelį (17)

Aktoriaus, grupės „ Čilinam “ nario Ramūno Rudoko ir jo žmonos Justinos gyvenime – džiugios...

Rusija imasi „atsakomųjų priemonių“: padėtis pakito atnaujinta 13.15 (248)

Per ateinančias dvi savaites Sirijos ginkluotosioms pajėgoms bus perduotas zenitinių raketų...

Įspėjo žiemos keliones planuojančius lietuvius: paskutinės minutės pasiūlymas dar nereiškia, kad sutaupysit

Kartu su prasidėjusiu rudeniu baigiasi ir vasaros atostogų sezonas. Ir nors vasaros įspūdžiai dar...