aA
SSSR i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSSR i Litovskaja respublika (mart 1939–avgust 1940 g. A. Kasparavičius, Č. Laurinavičius, N. Lebedeva, sudarytojai. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006, 774 p.
© Corbis
Kai kurios dokumentų publikacijos gali sukelti prieštaringų jausmų, ypač jei tie dokumentai liečia įvykius, kėlusius ir tebekeliančius stiprius jausmus. Du paskutinieji skandalai pirmiausiai ateina galvon. Kai pasirodė pirmas planuotas „Kančių istorijos“ tomas, šalta kai kurie emigrantų reakcija privertė tuoj pat parengti antrąjį leidimą, kuriame buvo aiškinama apie pavojus, kylančius skaitant KGB dokumentus. Kitas pavyzdys – prieš keletą metų publikuotas bendras lenkų ir sovietų dokumentų rinkinys, skirtas SSRS ir Lenkijos diplomatinių santykių istorijai tarpukariu. Reakcija Maskvoje privertė šį leidinį išleisti kitu pavadinimu, kad pirmoji publikacija būtų užmiršta.

Kai Lietuvos ambasadorius Maskvoje 2006 metų pavasarį paskelbė apie publikacijos SSSR i Litva pasirodymą, kai kurie politikai Vilniuje išreiškė dvejones dėl Lietuvos istorikų kompetencijos. Kaip Lietuvos istorijos institutas drįsta bendradarbiauti su Rusijos istorikais atrinkinėjant dokumentus bendrai publikacijai? DELFI buvo rašoma: „Lietuvos konservatorius sunerimti privertė Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Rimanto Šidlausko žodžiai, esą šiame leidinyje bus atspindėti abiejų šalių požiūriai į 1939–1940 metus. Šį laikotarpį Lietuva laiko sovietų okupacijos pradžia, o dabartinė Rusija okupacijos fakto nepripažįsta”. DELFI toliau komentavo: „Pasak konservatorių, pildosi ne vieną kartą viešai reikšti nuogąstavimai, jog yra siekiama įvelti Lietuvą į diskusiją dėl to, kas visam pasauliui ir taip aišku".

DELFI citavo konservatorius: „Susidaro įspūdis, jog Lietuvos pusė vykdo V. Putino instrukciją palikti tyrinėti praeitį istorikams. Pasak informacijos, bus išleista knyga, kurioje bus „dvi tiesos“ – tarsi nebūtų buvę nei Molotovo–Ribbentropo pakto vertinimo, nei paskesnių įvykių nušvietimo bei teisinio įvertinimo“. Kai aistros pagaliau nurimo, vienas konservatorių lyderių dėl panikos apkaltino neaiškias ambasadoriaus Maskvoje kalbas. Bet dar egzistuoja nuolatinė problema, kaip žmogus nori interpretuoti istoriją.

Sovietų istorikas Michailas Pokrovskis kalbėjo apie istoriją kaip politiką nukreiptą praeitin – tai iš esmės yra dėmesio vertas pastebėjimas. Ar visą laiką dokumentai turėtų patvirtinti vadinamąją „objektyvią“ istoriją, kuriamą gyventojų ir politikų? Komentuodamas šį rinkinį vienas „Atgimimo“ autorių samprotavo: „ar mes galime būti tikri, kad tai bus būtent tokie dokumentai, kurie mums išties leis objektyviai įtvirtinti visas Lietuvos okupacijos bei reokupacijos aplinkybes?” Čia akivaizdi prielaida, jog tik tie dokumentai, kurie patvirtina „objektyvią“ tiesą, yra priimtini. Tai man priminė sovietinės istoriografijos pastatytą kortų namelį: sovietai tai vadino objektyvia tiesa ir varžė diskusijas, bet 1988 m., kai Lietuva galėjo mesti iššūkį tokiai pozicijai, šis kortų namelis tuoj pat bejėgiškai subliūško.

Lietuviai greičiausiai liks nepatenkinti, kad Vilniuje publikuotas tekstas iš esmės yra pateikiamas rusų kalba. (...) Kai kuriems lietuviams tai gali pasirodyti neteisinga, bet aš manau, kad tai protingas sprendimas. (...) Norint šią Lietuvos istorijos dalį pristatyti pasauliui, ne lietuvių istorikai, be abejo, daugiau gali skaityti rusų, o ne lietuvių kalba.
A.E.Sennas:

Visa tai aptarę galime imtis svarstyti SSSR i Litva turinį, ir šis svarstymas prasidės nuo savų išvadų: tai labai vertingas dokumentų rinkinys, reikšmingai prisidedantis prie 1940 metų problematikos studijų, jis taip pat skatina gana nuodugnią Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą problematikos reviziją – ir ne tik faktiniu, bet ir interpretacijų lygmeniu. Rinkinyje nėra labai daug medžiagos apie Lietuvos komunistų partijos veiklą 1940 m., bet, be kita ko, jame publikuojami lietuviški dokumentai, atskleidžiantys 1939–1940 m. situaciją, ir dabar Rusijos istorikai turės skaityti ir diskutuoti apie lietuvišką dokumentaciją.

Lietuviai greičiausiai liks nepatenkinti, kad Vilniuje publikuotas tekstas iš esmės yra pateikiamas rusų kalba. Didžioji dokumentų dalis yra iš Rusijos archyvų. Rusiški dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą, tik lietuviški dokumentai, kurie anksčiau nebuvo įtraukti į jokius rinkinius yra pateikiami lietuvių kalba. Kai kuriems lietuviams tai gali pasirodyti neteisinga, bet aš manau, kad tai protingas sprendimas. Knygą jau dabar sudaro 800 puslapių, o aš rusiškus dokumentus ir norėčiau matyti originalo kalba, o ne išverstus. Lietuvos istorikai, be abejo, gali geriau ir daugiau skaityti rusiškai negu Rusijos – lietuviškai. Dar daugiau, norint šią Lietuvos istorijos dalį pristatyti pasauliui, ne lietuvių istorikai, be abejo, daugiau gali skaityti rusų, o ne lietuvių kalba.

Lietuvių skaitytojas taip pat gali nustebti, kad įvadinis straipsnis, aptariantis Lietuvos ir TSRS santykius 1939–1940 m., buvo parašytas Natalijos Lebedevos, Rusijos archyvarės, kuri kartu su Česlovu Laurinavičiumi ir Algirdu Kasparavičiumi sudarė šį dokumentų rinkinį. Šis įvadas yra vertingas ir subalansuotas indėlis šios temos problematikai. Politikams nereikėjo nerimauti, kad rinkinyje bus išvengta diskusijos apie Molotovo–Ribbentropo paktą. Autorė daug kalba apie sovietų lyderių nerimą dėl savo šalies saugumo pakto išvakarėse; šį faktą lietuvių istorikas gal ir praleistų. N. Lebedeva rimtai analizuoja paktą ir jo padarinius. Ir lietuvis vargu ar galėtų pateikti aiškesnį ir labiau įtikinamą Sovietų Sąjungos pasirengimo paveikslą politinei ir karinei invazijai 1940 m. vasarą.

Antroji įvado dalis pateikia archeografines į rinkinį įtrauktų dokumentų detales: kaip jie buvo atrasti ir atrinkti. „Atgimimo“ autorius kvestionavo šios atrankos kriterijus. Būdas įvertinti šiuos kriterijus yra vienas – reikia skaityti tekstus. Sudarytojai pastebi, kad Rusijos archyvuose nieko nėra apie sovietų ir lietuvių derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo 1939 spalį ar apie Krėvės ir Molotovo susitikimą 1940 m. liepą. Įdomus faktas, bet tai nereiškia, kad rinkinyje nerasime nieko, kas susiję su šiais įvykiais. Sudarytojai čia panaudojo lietuviškus dokumentus. Publikacijos lietuviškus dokumentus daro prieinamus, net privalomus, Rusijos istoriniams tyrinėjimams. Bus įdomu pamatyti, kaip Rusijos istorikai interpretuos pvz. Stalino ir Urbšio susitikimą 1939 m. spalį, dabar jau prieinamą ir rusiškai.

Aptariant pačius dokumentus pirmasis mano klausimas būtų kokius „pavojus” skaitytojas gali sutikti tokiame dokumentų rinkinyje? Pirmiausiai politikai, atrodo, jau iš karto žinojo, kad šiame rinkinyje nebus nieko vertinga ir pamokoma. Antras tipinis atsakymas galėtų būti tas, kad lietuviai nesuprato rusų vartojamo žodyno reikšmių. Tada rinkinys tikrai pasirodytų sklidinas Smetonos ir Lietuvos respublikos politikos kritikos. Kritikai, atrodo, jau yra nusiteikę parengti naują index librorum prohibitorum.

Nereikia pamiršti, kad dokumentai atskleidžia juos parašiusių žmonių mąstymą. Čia, žinoma, bus ir mistifikacijų, bet tuo pačiu metu rašytojo frazeologija gali daug įrodyti ir atidengti. Iš šio rinkinio aš, pavyzdžiui, pacituočiau tik vieną sakinį iš maršalo Semiono Timošenkos raporto politbiurui 1940 m. birželio 17 dieną, kuriame jis pareiškė, kad būtina: „Rešitelno pristupit k sovietizacii zaniatych respublik“. Teisingiau pasakius – Pabaltijo respublikų. Tai buvo aukšto Raudonosios armijos vado požiūris, ir trys žodžiai „sovietizacija zaniatych respublik“ verčia nieko vertais teiginius, kad Raudonoji armija atėjo tik ginti Lietuvos.

Bendrieji sovietų okupacijos 1940 m. faktai turbūt yra gerai žinomi kiekvienam lietuviui: Raudonosios armijos atėjimas, Vladimiro Dekanozovo vaidmuo organizuojant visus įvykius, masinių demonstracijų rengimas, galimos opozicijos neutralizacija per areštus ir bauginimus, savotiški rinkimai į Liaudies seimą ir prašymas, nusiųstas į Maskvą, kad Lietuva būtų prijungta prie Stalino imperijos. Šioje trumpoje apžvalgoje aš net nematau reikalo aptarinėti visų šių įvykių. Rašant šį tekstą 2007 m. gegužę rusai reikalauja Estijos vyriausybės atsistatydinimo dėl to, kad ji nusprendė perkelti bronzinio kario skulptūrą. Sunku nematyti paralelių su 1940 m. įvykiais Lietuvoje, kada rusai aršiai reikalavo permainų Lietuvos vyriausybėje.

Kai lyginame šio dokumentų rinkinio tekstus su anksčiau buvusiomis dokumentų publikacijomis, galime rasti įdomių nesutapimų. Pavyzdžiui, p. 640 SSSR i Litva rinkinyje galime rasti slaptą Krėvės-Mickevičiaus telegramą Lietuvos užsienio diplomatinėms tarnyboms, kad šalyje viskas ramu ir tvarkinga. Tekste yra pastaba, kad dokumentas pirmą kartą buvo publikuotas rinkinyje „Lietuvos okupacija ir aneksija“ (1993, p. 298–299). Pirmas dokumento sakinys rusiškai teigia, kad „naujoji vyriausybė buvo suformuota 17.vi konstitucijoje numatytu būdu“. Lietuviškame tekste knygoje „Lietuvos okupacija ir aneksija“ nepateikiama „17.vi“ data. Į tai galbūt ir nereikėtų atkreipti dėmesio, jei ne faktas, jog 1976 m. Vytauto Kancevičiaus sudarytame dokumentų rinkinyje „Lietuva 1939–1940 m. Istorinis posūkis į socializmą“ p. 151 aptariamas dokumentas turi dar kelis sakinius. Bet kadangi tai yra Krėvės komunikato falsifikacija, aš V. Kancevičiaus teksto čia necituosiu. Bet skaitytojas turi atminti, kad visi publikuotų dokumentų variantai turi būti lyginami vieni su kitais.

Apskritai – tai vertingas dokumentų rinkinys. Akivaizdu, kad intriga sudaryti šį rinkinį priklauso A. O. Čiubarijanui, Visuotinės istorijos Maskvoje instituto direktoriui, o Arvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos instituto direktorius, priėmė šį iššūkį. Knygos sudarytojai, padedami archyvarų, puikiai atliko savo darbą, ir aš jau nekantriai laukiu antrojo publikacijos tomo, atskleisiančio 1940–1945 m. padėtį.

„Akiračiai“
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rinkimai, pakeitę Lietuvos istoriją: kaip Paksas „ėmė apačias“ (81)

Pasiūlymas tikrinti moksleivius dėl narkotikų su kinologų šunimis, raginimai mažinti nedarbą...

Lietuvius sugundė butai pajūryje po 10 tūkst. eurų: kelia rimtą konkurenciją Palangai (127)

Užsienio šalys vis labiau traukia lietuvių dėmesį siūlydamos itin nebrangius būstus saulėtuose...

Didelius atlyginimus Lietuvoje žada ne tik programuotojams: 4 grupės, kurios uždirbs daugiausia (84)

Apie žadamą šviesią ateitį programuotojams turbūt jau girdėjo visi – jų paklausa ir toliau...

Prastos žinios rusams: teks dar stipriau susiveržti diržus (709)

Po penkerius metus trukusio pajamų mažėjimo ar jų inertiškumo Rusijos vartotojai 2019 metais...

Teismo prašoma suimti Ričardo Malinausko patarėją papildyta (11)

Teisėjų korupcijos bylą tirianti Generalinė prokuratūra penktadienį kreipiasi į teismą dėl...

Eurovizija: gal pagaliau? Atrankos lyderė Monika Marija bei dėl jos sprendimo į finalą patekęs Alen Chicco vyksta apklausa (14)

Penktadienį, 10 val naujoje DELFI TV laidoje „EUROVIZIJA: gal pagaliau?“ – didžiosios konkurso...

Teisėsaugos atstovai: teisėjų korupcijos bylos tyrimas gali užsitęsti kelerius metus (282)

Teisėsaugos atstovai sako, kad nagrinėjant vadinamąją teisėjų korupcijos bylą , tyrimas gali...

Rusija stiprina įtaką kaimyninėse valstybėse: jos rankose – galingas instrumentas (44)

Rusija , stiprindama savo įtaką kaimyninėse valstybėse, ne tik naudoja energetinio spaudimo...

JAV pristatytas ambicingas planas, Trumpas gąsdina automobilių ir skrydžių lėktuvais atėmimu (35)

Pastaruoju metu progresyvųjį Vašingtono sparną ant kojų sukėlė „Žaliasis naujasis kursas“...