Už ką gi bausmė?
Prof. A. Bumblauskas apžvelgė ir užginčijo daliai mūsų šviesuomenės įprastus Lenkijos valstybės ir lenkų kultūros vaidmens Lietuvos istorijoje vertinimus.
Konferencija buvo skirta Abiejų Tautų tarpusavio įžadams, priimtiems 1791 m. spalio 20 d., taip įtvirtinant Abiejų Tautų Respublikos federacinį pobūdį. Įžadai yra tų pačių metų Gegužės 3-osios Konstitucijos pataisa, jais Lietuva ir Lenkija buvo įtvirtintos kaip lygiavertės partnerės.
Jei kas graudenasi, jog Gegužės 3-osios Konstitucijoje Lietuva neminima, ši „smulkmena“ buvo atitaisyta įžadais.
Nesirengiu atpasakoti prof. A. Bumblausko teksto, juolab kad jo santrauką galima pasiskaityti internete. Galiu tik pritarti autoriaus pastangoms klausti ir provokuoti. Mano požiūriu, lietuvių istorinis mentalitetas šiuo metu nelabai atitinka nūdienos tarptautinę tikrovę.
XX a. pabaigoje Lietuva atgavo nepriklausomybę su dviem trofėjais – amžiaus pirmojoje pusėje prarastais Klaipėda ir Vilniumi. Valstybės sienų klausimu padėtas bent jau dabar neginčijamas taškas. Tapusi ES ir NATO nare, šalis gavo ir gerovės kėlimo galimybių, ir saugumo garantijų.
Valstybė vargais negalais tampa ne formaliu, bet realiu istoriniu subjektu. Bet jos piliečiams vis dar miela aukos savimonė, erškėčių vainikus ant savo galvų jie labai nenoriai keičia pleistrais.
Auka išgyvena dėl savo buvusių negandų, tačiau nėra linkusi tyrinėti realių istorinių veiksnių. Savo likimą ji mato nulemtą gerųjų ir piktųjų stebukladarių. Pavyzdžiui, svarstant apie Vasario 16-osios aktą, be abejo, bus pagarbiai minimos signatarų pavardės, tačiau vargu ar išgirsime apie vokiečius, Vidurio Europos architektus, kurie pasinaudoję JAV prezidento Vudro Vilsono iniciatyva, ėmėsi organizuoti vadinamąjį „tautų apsisprendimą“ ir suprojektavo Lenkijos regentystę, Baltijos hercogystę, Lietuvos karalystę, Baltarusijos ir Ukrainos liaudies respublikas – šie politiniai dariniai ėmė kurtis po vokiečių puolimo prieš bolševikus, prasidėjusio netrukus po Vasario 16-osios.
Dėl to „stebuklingumo“ 1918-jų nepriklausomybė daugeliui tautiečių atrodo ne kaizerio, bet gandro atnešta.
Prof. A. Bumblauskas atkreipia dėmesį į tai, kad 1920-jų metų konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos turėjo pilietinio karo bruožų. Tai būta kovos tarp jaunalietuvių ir senalietuvių, tarp lietuvių nacionalistų ir litvinų. Pirmieji siekė nepriklausomos Lietuvos valstybės, antrieji matė Lietuvą atkurtos Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje
Profesorius klausia: „ ...ar Liucjanas Żeligowskis buvo okupantas? Gal ne okupantas, o senalietuvių karvedys, tiesa, padėjęs Vilniui integruotis į Lenkiją?“
Nesileisdamas į detales, noriu atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinė to meto Lenkijos politinė figūra Jozefas Pilsudskis buvo federalistas, jungtinės Lenkijos, Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos valstybės šalininkas. Jis projektavo ir platesnę federaciją – Tarpjūrį, apimantį daugiau Vidurio Europos valstybių.
J. Pilsudskis pagal išgales skatino nacionalistinius, separatistinius sąjūdžius Sovietų Sąjungoje. Šiai Lenkijos žvalgybos veiklai, siekusiai Kaukazą, prigijo „prometėjizmo“ pavadinimas – mat ideologiją skleidė specialus žurnalas „Prometėjas“.
Dabartinės erškėčiuotos lietuvių politinės savimonės paradoksas yra tas, kad Lietuvoje sunku įsivaizduoti J. Pilsudskio gatvę ar aikštę, nors, kai to reikalauja protokolas, lietuvių politikai pagerbia vietą, kur palaidota maršalo širdis.
Tuo metu Lietuvos užsienio politika Vidurio Europoje ir Rytuose yra pilsudskinė, aktyviai „prometėjiška“, visi dabartinės Lietuvos užsienio reikalų ministrai buvo ir yra veiklūs pilsudskininkai.