Iki lapkričio vidurio socialiniai partneriai turi galimybę Europos Sąjungos Komisijai išsakyti savo nuomonę dėl siūlomų reformų ir pateikti vertinimus dėl Lietuvos Vyriausybės siūlomų variantų.
Štai dabar ir yra tas laikas, kai visos suinteresuotos pusės turi unikalią galimybę išsakyti savo poziciją, nes mūsų pensijų sistema pagaliau projektuojama į ilgalaikę perspektyvą ir reikės ne vienerius metus gyventi pagal tai, ką sukursime. Todėl diskusijos turi būti itin aktyvios ir dažnos. Deja, iniciatyva reiškiasi tik iš Vyriausybės pusės.
Ką siūlo Europos Sąjunga?
ES Komisijos Žaliojoje knygoje teigiama, kad finansų ir ekonomikos krizė demografinio senėjimo tendencijas dar labiau sustiprino. Sulėtėjus ekonomikos augimui ir atsiradus valstybės biudžeto, finansų stabilumo ir užimtumo sunkumams, reikia dar skubiau keisti išėjimo į pensiją ir teisių į pensiją įgijimo praktiką. Kilus krizei paaiškėjo, kad norint pagerinti pensijų sistemų veiksmingumą ir saugumą, būtina daryti daugiau, t. y. ne tik užtikrinti orų gyvenimą senatvėje, bet ir tinkamai atlyginti už visą gyvenimą dirbtą darbą. Norint užtikrinti piliečių gerovę ir socialinę sanglaudą, būtina nustatyti pagrįstas ir adekvačias pensijų sistemas, padedančias pensininkams išlaikyti pakankamą gyvenimo lygį.
Atsižvelgiant į sudėtingą valstybės finansų padėtį ir prognozuojamą valstybės skolos augimą, jei politika nebus keičiama, fiskalinė konsolidacija taps neišvengiama visose politikos srityse, įskaitant pensijas.
Kai reikia ne tik valdyti biudžeto deficitą (Vyriausybė patvirtino 2,5 mlrd. litų deficitinį „Sodros“ biudžetą), bet ir pensininkams tinkamai atlyginti už viso gyvenimo darbą, ES Komisija pateikia pasiūlymus, iš kurių kelis norėčiau akcentuoti:
· Kadangi valstybinės pensijų sistemos pensijų pakeitimo norma daugumoje šalių mažės, svarbu teikti pakankamai galimybių gauti papildomų pajamų, pavyzdžiui, suteikti galimybių ilgiau likti darbo rinkoje ir naudotis papildomomis pensijų schemomis.
· Naudotis kolektyvinio draudimo privalumais.
· Labai svarbios reformos, kuriomis būtų didinamas ES ekonomikos augimo potencialas, pavyzdžiui, skatinama darbo jėgos pasiūla. Didesnis darbo jėgos produktyvumas teiktų naudos visiems piliečiams, nes augtų gyvenimo lygis. Svarbu užtikrinti didesnį (visų pirma vyresnio amžiaus asmenų) užimtumą.
· Ilgiau likti darbo vietoje vyresnio amžiaus darbuotojams galėtų padėti ir naujosios technologijos bei paslaugos, pavyzdžiui, lanksčios darbo sąlygos dirbant nuotoliniu būdu ir gerinant įgūdžius. Tarp svarbiausių priemonių, kuriomis siekiama vyresnio amžiaus darbuotojus – tiek vyrus, tiek moteris – ilgiau išlaikyti darbo rinkoje.
· Nustatyti socialines ir finansines paskatas dirbti: valstybės narės galėtų išanalizuoti, ar jų taikomi mokesčiai skatina likti darbo rinkoje.
· Ateityje reikėtų peržiūrėti svarbiausią konkrečiai su pensijų sistemomis ir produktais susijusią informaciją (pavyzdžiui, riziką, būsimos pensijos pobūdį, mokesčius, išmokėjimo būdą ir kt.). Tą darant reikėtų atsižvelgti į kitų finansinių produktų plėtotę, kad informaciją būtų galima palyginti.
· Siekiant pagerinti informacijos kokybę (visų pirma aiškumą ir palyginamumą) galima naudoti vartotojų testavimo ir ekonominių tyrimų metodus.
· Galimos ir kitos priemonės: senatvės pensijos amžiaus, darbo tvarkos, darbo rinkos ir darbo vietos pritaikymas ir tinkamas požiūris, taip pat tinkamų sąlygų savarankiškai dirbantiems vyresnio amžiaus asmenims sudarymas.
· Valstybės narės gali apsvarstyti galimybę sukurti patikimą tarnybą, kuri konsultuotų pensijų klausimais ir taip palengvintų vartotojų pasirinkimą.
Lietuvos situacija
Šios dienos Lietuvos pensijų sistema susiduria ne tik su finansinėmis problemomis, bet ir su tam tikra politinės valios stoka, nepakanka konsultacijų su socialiniais partneriais ne tik priimant strateginius sprendimus, bet ir vykdant reformas. Galima pažymėti tokias problemas:
1. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra finansiškai pažeidžiama. Nėra kaupiamas rezervas, kuris ekonominės krizės metu arba pablogėjus demografinei situacijai padėtų išlaikyti atitinkamą pensijų, lygį, o išmokų indeksavimas nėra susietas su ekonominiais ir demografiniais rodikliais ir politiškai veikiamas. Nėra ilgalaikės privalomojo pensijų kaupimo finansavimo strategijos.
2. Valstybinio socialinio draudimo finansavimo šaltinis (įmokos nuo aktyvios veiklos pajamų) nėra pakankamas siekiant subalansuoti biudžetą, užtikrinti mokėtas įmokas atitinkančias išmokas, nors įmokų tarifas yra aukštas ir apmokestinamoji bazė pagrindiniams mokėtojams neribojama.
3. Dabartinė išmokų sistema sudaro sąlygas jų dubliavimuisi, tai lemia neaiškią ribą tarp socialinio draudimo sistemos ir valstybės paramos sistemos garantuojamų išmokų bei valstybinių pensijų. Pastarųjų paskirtis nėra pakankamai apibrėžta ir vienareikšmė.
4. Socialinio draudimo pensijų perskirstomoji dalis (bazinė pensija) turi didelę reikšmę pensijos dydžiui, o asmens sumokėtų įmokų įtaka yra nepakankami atspindėta, ir tai šią sistemą daro nepatrauklią.
5. Ir senatvės, ir netekto darbingumo pensijos mokamos nepakankamai atsižvelgiant į asmens gaunamas darbo pajamas, tai iškreipia pačią pensijų prigimtį – kompensuoti prarastas pajamas, nėra paskatų atidėti pensijos mokėjimą.
Nepaisant gausių finansinių injekcijų valstybinio socialinio draudimo fondui iš valstybės biudžeto (dėl ko sumažėjo socialinio draudimo fondo nepriklausomumas nuo valstybės biudžeto), padidintų mokesčių (kas pernelyg skaudžiai atsiliepia darbdaviams bei didina šešėlinį verslą) ir nuolat mažinamų išmokų, valstybinio socialinio draudimo fondo pajamos ir toliau mažėja.
Mažėjant pajamoms paprasčiausi būdai sureguliuoti socialinio draudimo fondo biudžetą yra didinti valstybinio socialinio draudimo įmokas (darbuotojams ir darbdaviams) ir mažinti išmokas (motinoms, pensininkams, išmokas vaikams ir kt.). Tačiau šie būdai negali būti taikomi kaip duodantys greičiausią ekonominį efektą, kadangi jie netiesiogiai veikia valstybės konkurencingumą ir užimtumo politiką.
Įmokų padidinimas brangina darbo jėgą ir kuria neigiamą investicinį klimatą. Pensijų išmokų mažinimas, siekiant sumažinti didesnes valstybinio socialinio draudimo pensijas arba pensijų mažinimas dirbantiems pensininkams (gaunantiems socialinio draudimo ar valstybines pensijas) didėjančiu procentu, priklausomai nuo gaunamo uždarbio, gali lemti nepageidaujamų teisinių bei socialinių pasekmių atsiradimą ir iškelia klausimus dėl socialinio solidarumo, pensinio aprūpinimo bendrumo bei diferenciacijos ir teisėtų lūkesčių principų užtikrinimo. Tokiu būdu dirbantys pensininkai ir didesnes pensijas gaunantys asmenys gaus mažesnes pensijas ir tai reiškia, kad žmonės neskatinami papildomai dirbti ir tikėtis didesnės pensijos, o sąžiningai mokėjus didesnes socialinio draudimo įmokas, pensijos mažės.
· Lietuvos Konstitucijos 52 straipsnis numato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
· 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinis teismas nutarime pažymėjo, kad pensijų mažinimas neturi būti mechaniškas, nurėžiant pajamų dalį pensininkams, kurie visą gyvenimą daug dirbo ir pagrįstai tikisi didesnės pensijos (nors Lietuvoje jos dydis nesiekia ir 50 proc. buvusio atlyginimo, kai tuo tarpu Vakarų Europos Valstybėse šis dydis sudaro apie 70-80 proc.). Be to, tame pačiame Konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti saugoma ir ginama
Reformuojant pensijų sistemą, reiktų imtis ne vien tradicinių paprasčiausių priemonių (mažinti išmokas ir didinti įmokas), bet pradėti naują kompleksinę bendrą socialinės apsaugos sistemos ir darbo teisės reformą, ypatingą dėmesį skiriant užimtumo didinimo priemonėms, lankstesnių darbo formų nustatymui ir panašioms aktyvios socialinės politikos priemonėms (kas akcentuojama Europos Sąjungos instituciniu lygmeniu). Taip pat peržiūrėti visą socialinės apsaugos išmokų sistemą (kai kurias išmokas sumažinant arba jų atsisakant), svarstyti pensijų apmokestinimą sveikatos draudimo įmokų dalimi (daugelyje ES valstybių pensininkai moka sveikatos draudimui).
Minėtoje ES Žaliojoje knygoje pažymėta, kad atsižvelgiant į būsimų demografinių pokyčių mastą ir siekiant ilgalaikio jau įgyvendintų reformų tvarumo, daugelyje valstybių narių gali prireikti papildomų reformų.
Taigi, ilgalaikis - strateginis planavimas, kuris yra gyvybiškai svarbus pensininkų pajamoms, paliekamas nuošalyje.
Be to, pagrindinės pensijų sistemų reformų nuostatos turėtų būti aptariamos konsultacinėje socialinės partnerystės principu veikiančioje nuolatinėje taryboje (tai galėtų būti Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba), kadangi tai didintų visuomenės pasitikėjimą socialinės apsaugos sistema ir visuomenei jautriais pensijų sistemų reformų klausimais.
Pastebėjimai ir pasiūlymai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra išsakęs neigiamą poziciją valstybinio socialinio draudimo garantijų mažinimui. Konstitucinio teismo idėja aiški – įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą, taip pat valstybėje įtvirtintas finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis (pay as you go modelis).
2. Ekonominiai reiškiniai negali nusverti socialinės apsaugos garantijų. Nėra ir negali būti prieštaravimo tarp ekonominių reiškinių ir socialinės saugos raidos, nes ekonominiai ir socialiniai interesai papildo vienas kitą. Valstybės įsipareigojimai socialinės saugos sistemos dalyviams neturi būti mažinami, tačiau tuo pat metu valstybė turi skatinti asmenis prisiimti atsakomybę už savo gerovę.
Valstybinio socialinio draudimo garantijos negali būti mažinamos (jos jau ir dabar vienos mažiausių tarp ES valstybių), pensijų sistemos adekvatumas ir tvarumas privalo būti garantuojamas skatinant asmenis dalyvauti antrosios pakopos profesinėse pensijų sistemose ir trečiosios pakopos savanoriškame pensijų kaupime. Toks asmenų skatinimas dalyvauti papildomame pensiniame draudime privalo būti užtikrinamas mokestinėmis lengvatomis tiek asmenų, tiek ir darbdavių atžvilgiu.
3. Nauji ekonominiai ir socialiniai reiškiniai reikalauja vyriausybes ieškoti naujų priemonių kovoti su didėjančiu socialinio draudimo deficitu. Vien tik tradicinių priemonių – didinti socialinio draudimo įmokas ar mokesčius arba mažinti socialines išmokas, nebepakanka. Valstybė privalo sudaryti kuo daugiau aktyvių socialinių priemonių, kaip padidinti užimtumą. Viena iš efektyvių priemonių yra lankstūs darbo santykiai (flexicurity), darbas ne visą dieną.
Pensijų sistemos reforma turi būti siejama su darbo teisės pokyčiais, didinant darbo santykių lankstumą ir mobilumą darbo rinkoje. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas užimtumo didinimui, ypač jaunimo ir moterų, įvedant mokestines lengvatas ir lanksčiau reguliuojant darbo santykius.
4. Tolesnės Lietuvos pensijų sistemos reformavimo prielaidos yra ekonominiai bei socialiniai reiškiniai, kurie veikia naują kompleksinę socialinės saugos sistemos reformą: skatinant užimtumą, atsisakant privilegijuotų išmokų, palaipsniui didinant pensinį amžių, peržiūrint visas socialinės saugos sistemos išmokas, subalansuojant išmokų gavėjų – įmokų mokėtojų santykį, peržiūrint išankstinių pensijų sistemą, išnagrinėjant galimybę apmokestinti pensijas sveikatos draudimo įmokomis.
5. Socialinės saugos sistemoje laikantis koncepcinės nuostatos, kad individo poreikiai yra aukščiau kolektyvinių (t.y., suteikti kuo daugiau laisvės individui pasirinkti dalyvavimą einamųjų išmokų ar kaupiamosiose schemose), susiduriama su nepakankamo informavimo problema. Akivaizdu, kad nesant pakankamo informavimo apie turimas ar įgytas teises į socialinio draudimo išmokas (tiek einamųjų išmokų, tiek kaupiamojoje sistemoje), asmenys gali neteisingai įvertinti riziką ir valstybinio socialinio draudimo garantijų svarbą.
Valstybinio socialinio draudimo pensijų sistemos dalyviai privalo būti kuo geriau supažindinti su socialinės saugos finansavimo būdo pasirinkimo privalumais ir trūkumais, kad galėtų priimti objektyvų sprendimą, kadangi dabartinė pensijų sistema nėra skaidri.
6. Nepriklausomos, iš socialinių partnerių sudarytos nuolat veikiančios institucijos, atsakingos už socialinės saugos (ypač pensijų) sistemos reformos nagrinėjimą ar eigos vertinimą, įsteigimas gali padėti konsoliduoti socialinės saugos sistemos valdymą, išspręsti informacijos trūkumo problemą, nustatyti socialinės saugos sistemos reformos koncepciją ir socialiniams partneriams susitarti dėl socialinio teisingumo sampratos Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje.
Būtina išplėsti Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos kompetenciją, įvedant nuostatą, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba privalo pateikti išvadą pensijų sistemos pokyčiams, veikiantiems valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba privalo pritarti pensijų sistemos reformos koncepcijai ir bent kartą per ketvirtį teikti išvadą dėl pensijų sistemos reformos eigos.