Gintautas Kėvišas, 1988 metais pradėjęs vadovauti Lietuvos nacionalinei filharmonijai (vadovavo iki 2000 metų) tapo išskirtiniu Sauliaus Sondeckio patikėtiniu: pažintys, kontaktai, tarptautinės veiklos galimybės... Maestro visuomet pabrėždavo p. Kėvišo gabumus ir talentą, greitą reakciją ir gebėjimą pasinaudoti kiekviena situacija.
Gaila tik, kad tie gebėjimai netruko naudos daugiau jam pačiam teikti nei Lietuvos muzikai ir muzikams. Verslo dėsniai labai greitai nurungė meninius prioritetus.
Tarpininkai gastrolėms organizuoti, kaip kad paskutinį skandalą sukėlusi G. Kėvišo sūnaus Martyno vadovaujama „Riverside music LTD“, buvo ir anksčiau. Buvo netgi konkrečiais adresais užsienyje registruotos koncertinės agentūros, kurių niekas nurodytu adresu taip ir nerado.
2004 metų balandyje tapome ilgo proceso pabaigos liudininkais: vienas iškiliausių Lietuvos muzikų Saulius Sondeckis buvo eliminuotas iš Lietuvos muzikinio gyvenimo.
Labai svarbi valstybės muzikinio gyvenimo dalis – gastrolieriai. Turime žinoti, pažinti, išgirsti, kas ir kaip pasaulyje vyksta.
Visuose linksniuojamuose koncertuose buvau. Ir su apmaudu stebėjau elitinę publiką, gebėjusią įsigyti brangiausius bilietus į tuos renginius. Ir jiems, ir man buvo nuobodu. Skirtumas tik tas, kad aš žinau, kodėl man buvo nuobodu ir einu ne tik į atvykstančių orkestrų koncertus. Tuo tarpu prašmatniausioji publikos dalis – neabejoju – patyrusi nuobodulį išgirtų gastrolierių koncerte, į savųjų atlikėjų koncertus tikrai neis. Ir kaip gi jiems paaiškinti, kad ne klausytojai kalti, kad nuobodžiavo, nes negirdėjo V. Gergijevo lauke atliekamos išskirtinio garso subtilybių reikalaujančios G. Mahlerio simfonijos... Ar nuobodžiavo, nes priversti buvo klausytis net ir ne kiekvienam muzikui profesionalui įdomių retai atliekamų kūrinių, nežinia kodėl siūlomų dar ir prastos akustikos, netinkančios orkestro muzikai skambėti LNOBT salėje.
Talentingas vadybininkas, juo labiau šitiek metų vadovavęs pagrindinėms Lietuvos kultūros įstaigoms, tikrai ne beviltiškų pastatų rekonstrukcija rūpintųsi, o seniai jau būtų sutelkęs visas pajėgas, kad Vilniuje pagaliau būtų geros akustikos salė.
Arba naujoji LNOBT scenos įranga. Visi kalbame apie pinigus, kiek ji kainavo. Bet pažiūrėkime, kaip ji naudojama.
Kitapus gatvės Vilniaus kongresų rūmuose visiškai nepritaikytose operai patalpose Dalia Ibelhauptaitė iš kailio neriasi, kad suteiktų pastatymui vizualumą, nuolat kintantį reginį! Juk operoje ne mažiau svarbus nei muzika ar jos atlikimas – reginys. Ir jo dinamika gimė kartu su pačiu žanru – ko verta barokinio teatro mašinerija jau pirmosiose C. Monteverdi operose!
LNOBT pastatymuose reginys ne tik veiksmo metu nekinta – kartais sugebama net ir visą spektaklį nepajudinti nei vieno scenografijos segmento... Ir tai jau ne tik statytojų, bet ir užsakovo (taigi, LNOBT vadovo) – keliančio arba ne – reikalavimus statytojams problema.
Daug visuomenėje sukėlė abejonių 2002 metais bene pirmasis ryžtingas naujojo LNOBT generalinio direktoriaus veiksmas – nutraukti 82 metus gyvavusią unikalią Lietuvos tradiciją gruodžio 31 dienos vakarą klausytis G. Verdi operos „Traviata“. G. Kėvišui pasirodė dėmesio nevertas faktas, kad būtent taip dešimtmečiais buvo švenčiamas Lietuvos profesionaliosios operos gimtadienis. Ir kaip šampanas nepabosta savąjį gimtadienį švenčiant, taip prosenelių, senelių ir tėvų puoselėta Naujametė „Traviata“ dar niekam nebuvo pabodusi. Juo labiau, kad ir profesionaliosios operos gimimo dieną, ir jos šventimo tradiciją turėjome tik mes, lietuviai. Niekur kitur pasaulyje tokio fakto nesurasite.
Ką gi, kur pinigai svarbiausia, ten sentimentai nereikalingi.
O gal su sentimentais išmetama lauk ir moralė?