Dešiniajame Neries krante Vilniaus centre, ties Baltuoju pėsčiųjų tiltu, siekiama statyti dar vieną aukštybinį pastatą. Jį projektuoja įvairiose šalyse dirbantis JAV architektūros žvaigždė Danielis Libeskindas („Studio Libeskind“), laimėjęs pernai pavasarį vykusį uždarą projekto konkursą.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Konkursą skelbė investicijų valdymo įmonė „Lords LB Asset Management” kartu su Vilniaus mero administracija ir Lietuvos architektų sąjunga. Vilniaus miesto tarybai lieka tik patvirtinti naują Vilniaus bendrąjį planą su didesnio aukštingumo reikšmėmis, nes kuriamas projektas pranoksta šiai vietai nustatytus apribojimus (garsus architekto vardas turėtų paskatinti įteisinti statytojo seniai siekiamą tikslą).

Dekonstruktyvizmo stiliaus D. Libeskindo kūrinys stipriai paveiks aukštybinio Vilniaus centro vaizdą, prie ko, pasak architekto Algimanto Nasvyčio, priprasime. Tačiau teks priprasti ir prie kitų pokyčių, kurie projekto vizualizacijose nevaizduojami. Pagal Vilniaus plėtotės planus dešiniojo Neries kranto prieigoje greta pėsčiųjų Baltojo tilto nusities transporto tiltas, kuris perrėš naujo centro parterį. Teks susitaikyti su čia išlikusios plačios Neries erdvės suskaidymu, jos didelės vertės praradimu.

Miesto bendrasis planas ir įvairios dešiniojo kranto vizijos nėra visiškai suderinamos su projektuojamo pastato statyba. Tam prieštarauja ir vėlesnė Miesto tarybos patvirtinta viso kvartalo detaliojo plano koncepcija, kur per projektuojamą sklypą numatytas platus menkai užstatomas bendro naudojimo ruožas. Miesto centro transporto trasos alternatyva taip pat taiko į pastato vietą. Todėl verta plačiau panagrinėti šios miesto dalies plėtotę ne vien miesto vaizdo (aukštingumo padidinimo), bet ir plano struktūros tobulinimo požiūriu. Miesto rūbas turėtų būti siuvamas devynis kartus atmatavus, bet ne prie sagos.

Baltojo tilto istorija

Nusileidusi nuo Tauro kalno meridianinė Švitrigailos, V. Kudirkos ir Tumo-Vaižganto gatvių trasa baigiasi kairiajame Neries krante, ties pėsčiųjų tiltu. Čia miesto transportas suka į šalis ir daro lanką į naują centrą priešais ar toliau į šiaurę, kirsdamas Nerį Žaliuoju ir Geležinio Vilko (dar vadinamu Pedagoginio) tiltais.

Pagal Vilniaus plėtotės planus dešiniojo Neries kranto prieigoje greta pėsčiųjų Baltojo tilto nusities transporto tiltas, kuris perrėš naujo centro parterį. Teks susitaikyti su čia išlikusios plačios Neries erdvės suskaidymu, jos didelės vertės praradimu.
Alvydas Žickis

Tarp šių tiltų daugiau nei vieno kilometro atstumas. Prieš penkiasdešimt metų, kai privatus automobilis Vilniuje buvo retenybė ir buvo lengva apvažiuoti vieną kitą kvartalą, ilga apylanka neatrodė kliūtis centro plėtotei abipus upės. Šiandien Vilniaus centre trūksta gatvių, įgalinančių jo puses vieningai funkcionuoti, pirmiausia tikslingai trasuoti viešąjį miesto transportą.

Laikantis miesto plėtojimo tradicijų Baltojo – pėsčiųjų tilto vietoje būtų atsiradęs paprastas tiltas, tinkamas visuotiniam eismui. Toks tiltas vaizduojamas per Antrąjį pasaulinį karą bei pokarį rengtuose Vilniaus kuriamuosiuose planuose (1943 metų Vilniaus generaliniame plane ir centrinės dalies studijoje, V. Zubovo 1946 metų Vilniaus miesto centro generalinio plano eskize ir 1953 metų Vilniaus generaliniame plane; Čiurlionienė 2008, Romas 2015). Pratęsti trasą iš Naujamiesčio į Šnipiškes buvo siekiama ir vėliau: tik pradėjus planuoti naują visuomeninį prekybos centrą dešiniajame Neries krante bei rengiant universalinės parduotuvės projektą (architektai Z. Liandzbergis, J. Kriukelis ir V. Vielius). Kartu buvo numatomas ir 11 aukštų viešbutis atokiau upės (Juršys 1964, 1 pav.).

1 pav. Pradinis prekybos centro statybos maketas („Statyba – architektūra“, 1964 vasaris)
1 pav. Pradinis prekybos centro statybos maketas („Statyba – architektūra“, 1964 vasaris)

Tačiau Europos miestų pakraščiuose prasidėjęs didelių gyvenamųjų vienetų kūrimas atsiliepė ir pertvarkant istorinius centrus. Tai parodė tais pačiais 1964 metais įvykęs Vilniaus miesto centro detalaus suplanavimo ir užstatymo projektų konkursas (dalyvavo Vilniaus, Leningrado, Minsko ir Rygos projektavimo institutų architektai). Visi dalyviai siekė platindami gatves daugiau ar mažiau stambinti aptarnaujančio transporto ryšių tinklą, o viduryje kurti pėsčiųjų zonas (vieningai siūlė Lenino – dabartinį Gedimino prospektą paversti tik pėsčiųjų; Cibas 1964).

Geriausiai įvertintas A. Nasvyčio vadovaujamos grupės (su V. Čekanausku, V. Brėdikiu) projektas rėmėsi nauja miesto transporto schema. Pagal ją centrą kertantis šiaurės-pietų transportas sutelkiamas dviem kryptimis: platinama centrinė trasa per Žaliąjį tiltą ir lygiagrečiai nuošalėje tiesiama nauja su tiltu ties Pedagoginiu institutu (dabar Edukologijos universitetu). Ši samprata įtvirtinta 1967 m. generaliniame plane, ir per visą likusį sovietinį laikotarpį sudarė rėmus laisvai centro plėtotei 24 ha ploto ruože dešinėje Neries pakrantėje (tarp Konstitucijos prospekto, Kalvarijų, Upės ir Geležinio Vilko gatvių; 2 pav.).

2 pav. Vilniaus centro transporto srautų schema („Statyba ir architektūra“, 1964 lapkritis)
2 pav. Vilniaus centro transporto srautų schema („Statyba ir architektūra“, 1964 lapkritis)

Naujasis centras su senąja miesto dalimi buvo susietas pėsčiųjų juostomis: esplanada nuo Žaliojo tilto pro Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią (buvusios Ukmergės gatvės atkarpoje) bei pėsčiųjų estakada per Nerį. Šių dviejų ryšių sankirtoje Neries slėnio terasose greta universalinės parduotuvės iškilo pirmasis dangoraižis – 22 aukštų „Lietuvos“ (dabar Radisson Blu) viešbutis (architektai A. ir V. Nasvyčiai).

Kol Vilniuje nebuvo kitų prekybos centrų, nuo viešojo transporto stotelės – Žaliojo tilto nusitęsdavo lankytojų virtinė – ilgesnė kaip 300 m naujadaro virkštelė. Baltasis tiltas pėstiesiems (architektas A. Nasvytis, inžinierius V. Kisliakovas) įgyvendintas jau atkūrus Lietuvos Respubliką, per ekonominę krizę 1995 metais.

Sovietmečiu pastatyti visi trys centro transporto schemoje numatytieji nauji tiltai: Žirmūnų (1966), Geležinio Vilko (1979) ir Liubarto (1987). Tačiau susiklosčiusioje dalyje nepavyko įgyvendinti plačių magistralinių gatvių. Meridianinė arterija per seniausioje ryšio vietoje esantį Žaliąjį tiltą išsiskaido tarp eilinių centro kvartalų kairiajame Neries krante. Platus Liubarto tiltas įsirėžia į siauroką Jasinskio gatvę, tačiau šiandien jau nesitikima nušluoti namus jos vienoje pusėje ir kitose – Senamiesčio gatvėse.

Tik nuošalus Geležinio Vilko greitkelis nuo stataus pietinio Neries šlaito neria tiesiai į tunelį ir vėl iškyla prie Vingio parko priešingoje pusėje. Mažai kas žino, jog tunelį semia gruntinis vanduo, kurį reikia nuolat išsiurbti (o žiemą jis pradeda šalti važiuojamoje dalyje). Tuomet mažai buvo svarstomos šios trasos alternatyvos, kadangi Maskvai skyrus pinigų, visų pirma rūpėjo juos „įsisavinti“ (kaip ir dabar iš kitų šaltinių).

Šiandien miestų statytojams aišku, jog didmiesčio centrą liečiančių ar kertančių greito eismo gatvių nepakanka susisiekti pačiame centre. Šį vaidmenį atlieka paprastos centrinės gatvės su vieno lygio sankryžomis, kurių tinklas atitinka traukos vietų sklaidą. Tai ryškiai parodo Paryžiaus planas, kuriame persikloja siaurų iki Revoliucijos susiklosčiusių gatvių tinklas, Napoleono Paryžių menantys – platūs barono G.E. Haussmanno (liet. Hosmanas arba Osmanas) suplanuoti bulvarai bei šiuolaikiniai greitkeliai, aplenkiantys centrą palei buvusius įtvirtinimus – triskart platesniame nei magistralinių Vilniaus branduolio apvažiavimų žiede. Visame šiame plote bendra miesto plano sąskaida daug smulkesnė (pagrindinės gatvės ne daugiau kaip kas 300 metrų).

Vilnius neturėjo savo Haussmanno nei XIX, nei XX amžiuje. Gatvių tinkle susidarė plyšiai. Skersai dienovidinio ryšio stojęs centro naujadaras dešiniajame Neries krante stabdo miesto judėjimą. Todėl daugiau tvenkiasi transportas Žaliojo tilto prieigose, vakarop ilgėja eilės išvažiuoti iš centro į greito eismo magistralę (Geležinio Vilko ir A. Goštauto gatvės sankryžą). Teoriškai (idealiomis sąlygomis) galima išreikšti tinklo tankumo poveikį srauto intensyvumui: tinklo tankumą sumažinus du kartus, jo apkrova (mazgui tenkantis plotas) padidėja keturis kartus arba kvadratu (3 pav.). Galima teigti, jog transporto sangrūdas daugiausiai sukelia netolygi gatvių tinklo plėtotė, staigūs lygmens šuoliai.

3 pav. Srauto pasiskirstymas priklausomai nuo tinklo tankumo (linijų intensyvumas proporcingas apkrovos plotui; autoriaus brėžinys)
3 pav. Srauto pasiskirstymas priklausomai nuo tinklo tankumo (linijų intensyvumas proporcingas apkrovos plotui; autoriaus brėžinys)

Atkūrus Lietuvos valstybę buvo sprendžiami nauji miestų plėtotės uždaviniai, planuotojai galėjo pateikti kitų pasiūlymų. Vilniaus miesto valdybos urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Danas Ruseckas 1994 metais užsakė parengti keturis miesto plėtros sampratos variantus.

Dviejuose iš jų, be kitų teiginių, buvo vėl nurodyta susiklosčiusios meridianinės arterijos tąsa į Šnipiškes (vieno varianto autoriai: A. Gučas, R. Pilkauskas ir A. Žickis, konsultantai V. Jonaitis ir E. Povilaitis, kito varianto autorius Z. Daunora; Baltasis tiltas dar nebuvo pastatytas). Tačiau visuomenei mažai domintis ir Miesto tarybai nesvarsčius, planavimo ratas vėl apsisuko, daugiau veikiamas anksčiau priimtų sprendimų (publikuota mokslo žurnale „Urbanistika ir architektūra“, 1995 Nr 1-2 (19-20), 38-57).

Visuomeninių ir ūkinių santykių virsmas kaip niekada pakeitė Vilniaus vaizdą. Taisyti miesto planus ėmėsi biurokratai ir verslininkai. 2004 metais iki 7 eismo juostų praplatintas Konstitucijos prospektas, į šiaurę nuo prospekto į dangų šovė Europos („Europos“ verslo centro) ir Savivaldybės bokštai, simbolizuojantys verslo ir miesto valdymo sugyvenimą.

Centro pastatams laisvai įžengus giliau į Šnipiškes buvo nutrauktas šio rajono Giedraičių gatvės ryšys su Konstitucijos prospektu (Baltojo tilto ašyje). Giedraičių gatvė, per 250 m nutolusi nuo Kalvarijų gatvės, galėjo perimti dalį šiaurės-pietų eismo, jei būtų buvusi įjungta į bendrą tinklą (kaip vėliau veidrodiška Rinktinės gatvė su Karaliaus Mindaugo tiltu, pastatytu 2003 metais). Šiandien tenka rezervuoti kitą – Kernavės gatvę, kuri dvigubai toliau nuo centrinės ašies per Žaliąjį tiltą ir kartotiniam ryšiui mažiau naudinga.

Miesto taryba 2004 m. priėmė naują Vilniaus bendrąjį planą ir jį pakeitė 2007 metais (pastarasis tebegalioja). Be kita ko, nutarta naują centrą Šnipiškėse glaudžiau susieti su senąja miesto dalimi (4 pav.). Anksčiau buvo numatytas vadinamas Kreivasis tiltas (iš Tumo-Vaižganto g. nukreipiantis į Kernavės g.). Vėliau kitu būdu: iš kitos pusės eiti stačiai per upę ir prisijungti esamomis gatvėmis (iš Kernavės g. į Mečetės g., po to A. Goštauto arba Lukiškių gatvėmis sukti į Tumo-Vaižganto g.).

Paskutiniame bendrajame plane (kuris vėl keičiamas) nurodytos abi šios galimybės (labiau supainiojo). Rengiant žemesnio lygio planus pasirinktas taisyklingo plano, bet vingiuoto eismo variantas (Vilniaus miesto taryba 2009). Pėsčiųjų Baltasis tiltas lieka kaip buvęs.

4 pav. Ištraukos iš Vilniaus bendrųjų planų, 2004 ir 2007
4 pav. Ištraukos iš Vilniaus bendrųjų planų, 2004 ir 2007

Abu bendrajame plane pateikti alternatyvūs tiltai – tiesiai į Mečetės gatvę ar Kreivasis – kerta pievą plačioje pakrantės žemumoje. Ar miesto gyventojai lengvai susitaikys su šios erdvės miesto centre naikinimu?

Gamtos dovanota vieta miesto centre

Plynas apie 7 ha plotas Neries pakrantėje, naujųjų Vilniaus bokštų papėdėje, išliko neužstatytas dėl nepalankių gamtos sąlygų. Jį sudaro maža periodiškai apsemiama salpa (iki 3 m virš upės lygio) ir pirmoji viršsalpinė terasa (apie 3-6 m virš upės lygio). Pakiliau nutiesta Upės gatvė, o dar aukščiau prasideda centro pastatai (buvusio jėzuitų vienuolyno prie Šv. Rapolo bažnyčios fasadas liko prasmegęs į Upės gatvės sankasą).

Upių slėniai išreiškia gamtoje vykstantį kietų medžiagų transportą. Slėnio terasos – tai buvusios salpos, suneštos skirtingais klimato svyravimo periodais. Kaip aiškina geomorfologija, ledynmetyje skersai lėkštų slėnių per potvynius nusėda daug suardytų uolienų, tėkmė jų nespėja nuplauti. Šiltame periode slėnio šlaitus apsaugo augmenija, todėl upė daugiau rausia dugną. Kiekvienas periodas vis siauresniame ruože pagilina slėnį kartu palikdamas nuogulas. Taip susidaro pakopos, kurių amžius, sudėtis ir atsparumas sloginimui labai skiriasi.

Trys žemesniosios Neries slėnio terasos yra vadinamos smėlingomis, o ketvirtoji ir kitos aukštesniosios – žvyringomis. „Europos“ bokštas stovi žvyringojoje, susigulėjusioje per dešimtis tūkstančių metų. Trečiojoje smėlingojoje terasoje gruntas pakankamai atsparus, bet didžiųjų potvynių metu gali būti užlietas. Viešbutis ir universalinė parduotuvė tikriausiai stovi ant trečios ir ketvirtos terasų. Pirmosios dvi terasos, kaip ir salpa, gali būti užtvindytos ir tinka tik vejų parkams (psichologiškai linkstama nutolinti tikimybinį įvykį, tačiau šimtmečio potvynis gali įvykti kad ir rytoj).

Žemas žole apaugęs pakrantės ruožas, kurį Baltasis tiltas dalija į dvi dalis, atlieka savo paskirtį. Į vakarus nuo tilto į salpą pereinančiame žemės paviršiuje esanti didelė (apie 5 ha ploto) pieva savaime tapo renginių ir atgaivos vieta centre. Lėkštai nuolaidi į pietvakarių saulę ir upę, apsaugota nuo atšiaurių vėjų ir apsupta miesto – natūraliai saugi.

Čia giedrą vasaros dieną gulinėja, rengia piknikus ar žaidžia judrius žaidimus. Šią visuotinę funkciją papildo kitoje tilto pusėje įrengtas sporto aikštynas bei abi pakrantės dalis jungianti maža tilto kavinė. Pievos aikštė veikia kaip nauja centrinė viešoji erdvė, kurioje svarbiausia – ne prekyba, bet bendravimas ir poilsis, panašiai kaip Hyde Park Londone. Jos poveikį sustiprina Gedimino pilies kalno vaizdas rytuose (5, 6 pav.).

5 pav. Vaizdas į pievą priešais Gedimino pilies kalno bokštą (autoriaus nuotr.)
5 pav. Vaizdas į pievą priešais Gedimino pilies kalno bokštą (autoriaus nuotr.)
6 pav. Balionų šventė Vilniuje (Gedimino Čyro nuotr.)
6 pav. Balionų šventė Vilniuje (Gedimino Čyro nuotr.)

Iškilus transporto tilto per šią pievą grėsmei vienas internautų svarstė:

Mes didžiuojamės, kad Vilnius yra vienas žaliausių Europos miestų, tačiau taip pamėgta vilniečių vieta – paprasta pieva, be jokių medžių. Taip yra todėl, kad esam šiauriečiai ir džiaugiamės kiekvienu saulės spindulėliu. Dėl to nė kiek nenuostabu, kad iš pirmo žvilgsnio kiek atgrasanti vieta, kur niekas nesikeitė nuo sovietų laikų, miestiečių tapo taip mėgiama. Sutvarkytas Sereikišių parkas būtent dėl to ir neatstos šios vietos, nes yra parkas, o ne pieva (Eidvis 2013).

Pastebėsiu, jog ir parką nuo miško skiria ne medžiai, bet vejos aikščių seka. Kuo didesnė želdyno erdvė – tuo jis išraiškingesnis.

Šią gamtos aikštę įveiksmino patys žmonės, o planuotojai ieškojo kitos prasmės. Į miesto planavimo istoriją įėjo pasiūlymai upės vagą praplatinti iki pat Upės gatvės, viduryje paliekant vien salą, arba iškasti užutėkį (7 pav.). Tokiu būdu pievos plotą pakeitęs vandens veidrodis atspindėtų aukštesniųjų terasų apstatymą, tačiau mažiau tiktų šventėms ir kasdienėms reikmėms. Vis dėlto kadaise buvusius potvynius žyminti monumentali žemės plokštuma savaime pabrėžia priešais išaugusius dangoraižius (kone Niujorko centrinio parko užuomina Rytų Europos metropolio statuso siekiančiam Vilniui).

7 pav. Naujasis miesto centras, chrestomatinis A.Nasvyčio piešinys 1974 m.
7 pav. Naujasis miesto centras, chrestomatinis A.Nasvyčio piešinys 1974 m.

Pradėjus smarkiai plėtoti statybas miesto centre, laisvas pakrantės ruožas virto Marso lauku architektų pratyboms. Neatsižvelgiant į gamtos sąlygas buvo bandomi įvairūs upės „atgaivinimo“ architektūros projektai. Statybų užmojų viršūne tapo Guggenheimo-Ermitažo muziejaus projektas, kurį 2008 m. sukūrė garsi architektė Zaha Hadid (pernai pavasarį mirusi). Tuomet, kaip ir pernai pavasarį, Vilnių aplankė pasaulio architektūros žvaigždės (taip pat ir D. Libeskindas), bet, kur statyti stambų pastatą, nusprendė Savivaldybės pareigūnai (8 pav.).

8 pav. Vilniaus Guggenheimo-Ermitažo muziejus, Z. Hadid projektas 2010 m. (iš Architektų sąjungos archyvo)
8 pav. Vilniaus Guggenheimo-Ermitažo muziejus, Z. Hadid projektas 2010 m. (iš Architektų sąjungos archyvo)

Pastatų architektai paprastai neprojektuoja didelių žemės plotų, o proporcingą statybos sklypą glaudžiai sieja su pastatu pratęsdami vidaus erdvę į išorę. Taip ir slėnio viduryje patalpintą Hadid suprojektuotą muziejaus tūrį apsupa betono aikštės, prigimtinės žemumos pievos likučius išilgai ir skersai suraižo kieti takai. Hadid projekte visa pakrantės erdvė tarnauja muziejui, ji praranda savarankišką funkciją. Nebuvo sprendžiama, kaip tai suderinti su bendrajame miesto plane brėžtais transporto tiltais ar visuotinio poilsio atvirame ore reikmėmis. Nerūpėjo ir Gedimino kalnas – kaip jis matysis iš muziejaus užnugario. O tai, kad salpoje ar pirmojoje terasoje statyti nuostolinga ir pavojinga, atrodė visai nereikšminga – jei tik bus pinigų (panašiai būtų galima statyti ir vandenyje).

Pradinis Guggenheimo-Ermitažo muziejaus sumanymas bankrutavo, tačiau bet kada gali atgimti kaip feniksas iš pelenų. Jo lizdas lieka galiojančiame Vilniaus centro planavimo dokumente (apibrėžtas kaip užstatoma teritorija, 9 pav.).

9 pav. Teritorijos šalia Neries upės, Geležinio Vilko gatvės, Konstitucijos prospekto ir Kalvarijų gatvės detaliojo plano koncepcija (užliejama salpa pažymėta mano – A.Ž.)
9 pav. Teritorijos šalia Neries upės, Geležinio Vilko gatvės, Konstitucijos prospekto ir Kalvarijų gatvės detaliojo plano koncepcija (užliejama salpa pažymėta mano – A.Ž.)

Šiandien pievos likimas iš esmės sprendžiamas kitoje vietoje. Užstačius Konstitucijos prospekto prieigą Baltojo tilto ašyje, neliks kito kelio transportui – tik per pievą. Kai buvo paviešinti tokios trasos pasiūlymai, žmonės suprato, jog išsaugoti pamėgtą gamtos vietą galima vienu būdu: Baltąjį pėsčiųjų tiltą perstatyti į pritaikytą automobiliams (Eidvis). Dabar tai vėl svarbus klausimas – vėliau pasirinkimo nebus.

Eismo sąlygos ir statant naują tiltą iš Kernavės g. į Mečetės g., ir perstatant pėsčiųjų Baltąjį tiltą būtų panašios. Meridianinė trasa, vedama iš šiaurės (Kernavės g. tąsa), atsiremia į kairiojo kranto užstatymą. Iš pietų (Tumo-Vaižganto g. tąsa) – įsikerta į Konstitucijos prospektą, toliau kelią pastoja Europos bokštas. Abiem atvejais daroma eismo rokiruotė: papildomai apkraunamas arba Konstitucijos prospektas, arba A. Goštauto ir Lukiškių gatvės kairiajame krante.

Šiandien pievos likimas iš esmės sprendžiamas kitoje vietoje. Užstačius Konstitucijos prospekto prieigą Baltojo tilto ašyje, neliks kito kelio transportui – tik per pievą. Kai buvo paviešinti tokios trasos pasiūlymai, žmonės suprato, jog išsaugoti pamėgtą gamtos vietą galima vienu būdu: Baltąjį pėsčiųjų tiltą perstatyti į pritaikytą automobiliams (Eidvis). Dabar tai vėl svarbus klausimas – vėliau pasirinkimo nebus.
Alvydas Žickis

Sąnaudos trasai įrengti gerokai skiriasi. Bendrajame plane numatytu atveju (Kernavės g. tąsoje) tektų kasti tunelį per Neries šlaitą ir statyti dviejų lygių sankryžą su Konstitucijos pr., nes jungiamų gatvių (Konstitucijos pr. ir A. Goštauto g.) aukščių skirtumas – pusantro karto didesnis nei Baltojo tilto ašyje. Kitu atveju (Baltojo tilto ašyje) jungtis sudarytų paprastą sankryžą su Konstitucijos prospektu, turėtų didžiausią 5 proc. nuolydį (leistinas – 6 proc.) ir mažiausiai ardytų šlaitą. Pėsčiųjų tiltą būtų galima perkelti į kitą vietą (tiltų inžinieriaus Dariaus Žickio nuomone).

Būtų išsaugota visuotinė gamtos vieta. Madingi pasaulio architektūros prekių ženklai neatstoja prigimtinių vertybių, kurios naudingos visiems. Anksčiau pievos likimas priklausė nuo Guggenheimo muziejaus, o šiandien pavojų kelia ne vietoje pradėtas naujas architektūros kūrinys.

Be šių didžiųjų grėsmių, pieva gali būti sunaikinta ir švelniais būdais. Miesto planavimo karuselėje įteisintas kitas jos pertvarkymo sumanymas (2001 metais patvirtintas Neries upės dešiniojo kranto teritorijos prie Baltojo tilto detalusis planas) labiau primena automobilių parkingą nei žmonių laisvo veikimo vietą. Šiandien sunku pasakyti, kokie planai iš tikrųjų nustato teritorijos prie Baltojo tilto plėtotę (SĮ „Vilniaus planas“ vedamuose teminiuose žemėlapiuose persidengia tarpusavyje nesuderinti, bet, kaip nurodyta, atskirai galiojantys planai; 10 pav.).

10 pav. Ištrauka iš Vilniaus teminių žemėlapių (patvirtinti ir rengiami detalieji planai)
10 pav. Ištrauka iš Vilniaus teminių žemėlapių (patvirtinti ir rengiami detalieji planai)

Kaskart prieš rinkimus pažeriama „naujų iniciatyvų“, tačiau profesionalus lauko erdvių tvarkymas daug atsilieka nuo kitų pažangių Europos miestų (kai pastatų architektūra mažai skiriasi). Gatvės ir parkai turėtų būti svarbiausias savivaldybių darbo baras miesto plėtotėje, pradedant planavimu ir baigiant priežiūra (pavyzdžiui, kaip dirbama daugumoje Vokietijos miestų).

Atvira į dangų viešoji erdvė tarnauja ne tik susisiekimui ir poilsiui. Kartu su architektūra ji padeda suvokti miesto struktūrą, koordinuoti judėjimo kryptį ir vietą.

Statyti Baltojo tilto vaizdo perspektyvos centre – atgyvenusi užduotis

Buvusi pagrindinė Šnipiškių promenada nuo Žaliojo tilto iki „Lietuvos“ viešbučio – šiandien apmirusi. Traukos centrui persistūmus į Europos aikštę, daugiausiai vaikštoma per Baltąjį tiltą skersai promenadą ir prospektą. O „Europos“ bokštas veikia kaip naujo centro kelrodis.

Pagal praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kanonus centras Šnipiškėse neturėjo peržengti magistralinės gatvės – dabartinio Konstitucijos prospekto. Kitoje pusėje buvo planuojamas gyvenamasis rajonas, o centro erdvė – atverta į upę ir uždaryta nuo gatvės (į gatvę – tik praėjimai). Statmena promenadai Baltojo tilto ašis turėjo atsiremti į išskirtinės architektūros, tačiau žemesnį nei „Lietuvos“ viešbutis tūrį. Tokiu būdu kompoziciją užbaigtų aukštybinis viešbutis ir jo akompanimentas.

Šiandien pradinį kompozicijos sumanymą išreiškia viešbutis Šnipiškių gatvės perspektyvoje. Baltojo tilto ašį pratęsia tik vienas laiptų maršas, kitas stačiu kampu pasuka į promenadą. Pagrindine kryptimi iki Konstitucijos prospekto – dar tuščias laukas, kuriame liko buvusio Ukmergės gatvės skersgatvio grindinio. Per jį gaivališkai vyksta svarbiausias ryšys iš kairiojo kranto į Europos aikštę. Įrengta požeminė perėja per Konstitucijos prospektą kol kas aukščiais nesusieta su pėsčiųjų tiltu žemumoje. Kartu su kelią pastosiančiu pastatu numatytas požeminės perėjos pratęsimas.

Savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 metų įsakymu Baltojo tilto ašyje suformuojamas sklypas, jam nustatomas praėjimo servitutas. Jis patenka į rinką: vieni įsigyja, kiti – perperka. Prasideda lankstus verslo ir miesto planavimo interesų derinimas, kuris galiausiai sukeičia pradinius pastatų kompozicijos vaidmenis. Statytojas užsako bendrajame plane nustatyto aukštingumo ekspertizę ir gauna rekomendaciją jį padidinti (kol kas privačią, Pakalnis 2015). Architektūros konkursui užtikrintai teikiami projektai, kurie didingumu lenktyniauja su „Lietuvos“ (Radisson Blu) viešbučiu. Buvęs statistas ima groti pirmuoju smuiku (11, 12 pav.).

11 pav. Situacijos schema aukštybinio pastato projekto konkursui (iš Architektų sąjungos archyvo)
11 pav. Situacijos schema aukštybinio pastato projekto konkursui (iš Architektų sąjungos archyvo)

Kai architektūros dramoje pasikeičia aktoriai, gali būti įdomiau. Tačiau režisierius nepastebėjo, kad vaidinamas kitas veikalas. Šnipiškių centro masės pasikeitimas sudaro naują realybę, ją slėpti nėra prasmės. Išlaikant tuos pačius kompozicijos principus, judėjimo kryptis turėtų būti aiškiai suvokiama iki Konstitucijos prospekto. Net mažas tūris slėnio terasos atbrailoje stipriai veikia, artėjant tiesiai į jį per Baltąjį tiltą. Perėjus Upės gatvę, mieste Neries slėnyje vyraujantis „Europos“ bokštas ilgam dings iš akiračio, matysis tik naujadaras (senąją dominantę bus galima stebėti iš nuošalės), ir tai trukdys suvokti visumą.

Požeminės perėjos, ypač miesto centre, nepatogios vaikščioti ir braukiamos iš miesto planavimo rekomendacijų (gali būti kaip pagalbinės). Pirmenybės pėsčiajam siekiama ne atskirose zonose, o kiek įmanoma visame mieste. Tačiau planuojant Konstitucijos prospektą vyravo senas požiūris, jog pėsčias trukdo važiuotam: privalo leistis į požemį svarbiausiose perėjose (Baltojo tilto ašyje, ties „Forum Palace“ ir „Panorama“). Išėjus iš Europos aikštės į prospektą, atsiveria vaizdas į Neries slėnį ir senąją miesto dalį. Užstačius šį panoramos langą bus galima praeiti viename ar kitame lygyje, tačiau mažiau bus jaučiama centrinė miestui būdinga trauka.

Klaidžios nuorodomis ir servitutais tvarkomos struktūros rodo planavimo atsilikimą nuo miesto plėtotės poreikių (paprastai kaimiškųjų priemiesčių). Žavimės Eliziejaus laukais – beveik dviejų kilometrų ilgio ir 70 m pločio puošnia gatve nuo Santarvės aikštės iki Triumfo arkos istorinėje Paryžiaus ašyje. Londono, kuris išlaikė daugiau buvusių atskirų gyvenviečių bruožų, neįsivaizduojame be Temzės, kurios (apie 250 m pločio) negali užgožti funkcijų santalka pakrantėse. Turime įspūdingą erdvę Vilniaus centre (plačiausioje vietoje per Baltąjį tiltą, 240 m), kurią žvelgiant nuo Edukologijos universiteto užbaigia Gedimino kalnas Neries posūkyje (tačiau vis dar maga joje statyti muziejų ar kitą statinį).

Sklypų miesto centre savininkai pageidauja neribotai plėstis, apstatyti esamus pastatus vis naujais tūriais, o miesto plėtros vairininkai nebekoordinuoja erdvės. Rengiamasi į anksčiau puoselėtą Šnipiškių promenadą įterpti aukštesnį universalinės parduotuvės priestatą iš dalies užgožiant viešbučio vaizdą, kaip ir statyti priešais banko „Swedbank“ pastatą, kuris šiandien visu ūgiu pabrėžia Konstitucijos prospekto posūkį nuo Kalvarijų gatvės sankryžos (11 pav.). Europos aikštė – kelių svarbių pastatų kietos dangos prieiga – matyt, vienintelis mūsų laikais centro detaliojo planavimo kūrinys. Prie svarbių pastatų reikia vietos taip pat ir skverams.

Ir žymūs architektai pareiškia, jog kiekvienoje vietoje gali rasti būdą išspręsti bet kurią užduotį. Tad statytojui iškilus sunkumų, tereikia pasikviesti tinkamą specialistą. Tačiau, kitų nuomone, kiekviena vieta turi savo paskirtį. Pieva prie Baltojo tilto turėtų išlikti neužstatyta ir nesuraižyta transporto apylankomis. Pėsčiųjų Baltasis tiltas gali būti perkeltas į kitą vietą, o jo vietoje statomas įprastinis. Į Konstitucijos prospektą vedantis susisiekimo koridorius tinka ir kaip prašmatni miesto apžvalgos vieta.

Išsprendus šiuos miesto planavimo uždavinius, būtų galima kurti atitinkamą statinį Konstitucijos prospekto ir Tumo-Vaižganto gatvės tęsinio sankirtoje (net ir griaunant esamą mažaaukštį korpusą). Tokiu būdu į vientisą judėjimo erdvę Baltojo tilto ašyje įsilietų visos trys skersinės perspektyvos: upė su Gedimino pilies bokštu, Šnipiškių gatvė su viešbučiu ir Konstitucijos prospektas aukštybinių pastatų sankaupoje (13 pav.).

12 pav. Konkursą laimėjęs D. Libeskindo projektas (iš pilotas.lt archyvo)
12 pav. Konkursą laimėjęs D. Libeskindo projektas (iš pilotas.lt archyvo)
13 pav. Centro gatvių jungtis ir galima aukšybinio pastato vieta (autoriaus brėž.)
13 pav. Centro gatvių jungtis ir galima aukšybinio pastato vieta (autoriaus brėž.)

Pačių žmonių (ne)valdomos realybės kitoks paveikslas. Įkabintas į prieš penkiasdešimt metų numatytą statybai vietą stoja naujo pavidalo bokštas, palikdamas už nugaros pirma jo rėžusį į dangų ir užtvėrusį miesto judėjimo ašį aukščiausiąjį. Per tą laiką audringai pasikeitė ne tik architektūros formos, bet ir iškilo nenumatyti transporto kamščiai, kitą vertę įgijo pakrantės pieva. Tačiau miesto planavimas sukasi vietoje, aptarnaudamas privačių plėtotojų užsakymus. Bendrieji ir detalieji planai prideda pastatų aukštų ir grindų ploto, o iš esmės turėtų būti kuriami kartu pertvarkant žemės nuosavybės ribas. Vilnius, prarasdamas erdvę, gali tapti gražių daiktų sąvartynu.

Išvados

Geresnis Neries slėnio abiejų pusių transporto ryšys, gamtos atgaiva ir struktūros aiškumas tebėra svarbūs Vilniaus centro planavimo uždaviniai. Keičiant Vilniaus bendrąjį planą (turėtų būti baigtas 2017 metais), vertėtų perstatyti ir centro dešiniajame Neries krante plėtojimo gaires.

Statybos plotą Baltojo tilto ašyje tereikia patraukti į šalį. Nes šio sprendimo įkaitas – atgaivos vieta prie Baltojo tilto – taps nesugrąžinama (arba ir toliau bus perkrautas dviejų centro pusių transporto ryšys).

Tinkamai planuojant miestą galima suderinti bendrus poreikius ir naudą kiekvienam. Taisant miestų sąrangą žemės savininkai neturėtų nei pelnytis, nei patirti nuostolių (paprastai sklypų vertė tik išauga).

Nuorodos

Cibas, A. 1964: Kaip ateityje atrodys Vilniaus miesto centras, Statyba ir architektūra 11, 18–25.

Čiurlionienė, I. 2008: Vilniaus miesto planavimo raida: kai kurie estetinių aspektų ypatumai. http://leidykla.vgtu.lt/conferences/seselgio_2008/files/pdf/ciurlioniene_23-39.pdf

Eidvis 2013: Mes didžiuojamės, kad Vilnius yra vienas žaliausių Europos miestų... Internetinio forumo pranešimas 2013.05.10, 17:57. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=11068&page=13

Juršys, A. 1964. Vilniaus ateities statybos, Statyba – architektūra 02, 4–5.

Pakalnis, M. (vadovas) 2015. Sklypo Konstitucijos pr. 18B Vilniuje urbanistinė – paveldosauginė – architektūrinė studija. http://www.architektusajunga.lt/architekturos-ekspertu-tarybos-posedziai/2015-09-24-vauet-posedis-ap-isdestymas-kalvariju-tuskulenu-apkasu-minties-zirmunu-ir-zvalgu-g-specpl-konstitucijos-18b-urb-studija

Romas 2015. Dar vienas pokarinio genplano variantas. Internetinio forumo pranešimas 03.02, 00:52. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=16216&page=2

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009: Dėl pritarimo tarp Neries upės, Geležinio Vilko gatvės, Konstitucijos prospekto ir Kalvarijų gatvės detaliojo plano koncepcijai. Sprendimo Nr. 1-949 2009-04-01 priedas.
https://www.vilnius.lt/vaktai/Default.aspx?Id=3&DocId=30170105
SĮ Vilniaus planas: Vilniaus teminiai žemėlapiai.
http://maps.vplanas.lt/aplinka/

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gydytojas pasidalino kraupiomis nuotraukomis: šie žmonės netaisyklingai nešiojo akių lęšius N-18 (47)

Žmonėms, turintiems regos problemų, kontaktiniai lęšiai vietoj akini ų – labai patogi...

Po Prancūzijos veiksmų – nerimą keliantis signalas visam Rusijos elitui (56)

Rusijos laikraštyje „Vedomosti“ pasirodė pranešimas, kuriame komentuojamos Prancūzijos...

Orai: temperatūra šoks aukštyn, bet erzins lietus (5)

Savaitei baigiantis į šalį sugrįš šiluma, vėl įsivyraus rudeniški orai . Tačiau prireiks...

Žaibiškas rinkėjų nusivylimas „valstiečiais“: kas mėnesį - po porą nemalonių sprendimų (467)

Buvusi Algirdo Butkevičiaus valdančioji koalicija ilgai išlaikė savo populiarumą, o dabartiniai...

Pamatę naujai įstatytas balkono duris nepatikėjo savo akimis (89)

Naujai įstatytos balkono durys įžiebė nemenką konfliktą. Šernų soduose gyvenanti klaipėdietė...

Progreso pasigendančio Jasikevičiaus kompromisas: aš pasiruošęs kentėti, jei bus pergalių (1)

Ketvirtadienio vakarą Eurolygos devinto turo rungtynėse Kauno „Žalgiris“ (5 pergalės/4...

Ulanovo karjeros šou Kaune nugramzdino Eurolygos autsaiderius neišvengė nuostolių (99)

Stebėdamas transliaciją iš Kauno, į Kosovą ketvirtadienį atvykusios Lietuvos krepšinio...

Per vakarienę Kosove Adomaitis paskelbė rinktinės dvyliktuką specialiai Krepšinis.lt iš Prištinos (22)

Ketvirtadienio vakarą tiesioginiu skrydžiu iš Palangos Lietuvos rinktinė pasiekė Kosovo sostinę...

Areštinėje – nepilnamečio savižudybė: sudaužyto likimo atomazga (217)

Lietuva skaudžiai moka už klaidas, kurias padarė vienišus vaikus sugrūsdama į globos namus, kur...

Italų žurnalistai „rado“ sensaciją: kruvinų žudynių istorijoje - lietuvių snaiperių pėdsakai (1320)

Kas iš tikrųjų įvyko 2014-ųjų vasarį Kijeve, kai į Maidano protestuotojus pasipylė...