Vis dėlto kyla klausimas, ar tie siekiai, kuriuos vyriausybė įvardija savo sėkmingo darbo tikslais, yra pakankamai ambicingi ir tikrai patvirtins švietimo sistemos progresą? Pabandykime atidžiau paanalizuoti tuos tikslus.
„Darnios ir kūrybingos asmenybės ugdymas kultūros, meno ir švietimo priemonėmis, kuriant darnią pilietinę visuomenę ir veiksmingą darbo rinką“ numatomas pamatuoti padidėjusia dalimi 15-mečių mokinių, kurių pasiekimų lygis pasieks bent 3-iąjį iš 6 lygių, kuriuos apibrėžia PISA tyrimas (visose trijose srityse – matematikos ir gamtamokslinio raštingumo bei skaitymo gebėjimų).
Rašoma, kad 2016 metais tokių mokinių buvo 45,6 proc., tuo tarpu 2020 metais jų jau turėtų būti 49 proc. Tad numatomas nedidelis – truputį didesnis nei 3 proc. – prieaugis. Pabandykime teisingai suprasti šį rodiklį ir jo planuojamą kaitą. Pirmasis pastebėjimas – juk šį rodiklį Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) jau buvo įtraukusi į nacionalinės programos „Lietuva 2030“ sėkmės rodiklius: 2030 metais laukiamas rezultatas – 55 proc., o tarpinis 2020 metais - ... 50 proc., t.y. daugiau, nei numatyta dabartinės vyriausybės planuose.
Ar tai reiškia, kad ŠMM atsisako nacionalinės programos ir tie tarpiniai 50 proc. yra labai jau daug? Atsiverskime PISA-2015 tarptautinę ataskaitą ir pažiūrėkime: 2015 metais Lietuvos 15-mečių pasiekimų „trejetas“ (matematikos ir gamtamokslinio raštingumo bei skaitymo gebėjimų skalėse bent 3-čiąjį iš 6 lygių pasiekusiųjų mokinių procentinė dalis) yra atitinkamai tokia (48,2; 45,6; 47,8). Tad per penkerius metus planuojama „paaugti“ matematikoje tik 0,8 proc., skaityme – 1,2 proc., o daugiausia – net 3,4 proc. – gamtos moksluose... Tikrai nelabai ambicingi siekiai prioritetinėje švietimo srityje... O jei atsiverstume 2012 metų PISA tyrimo ataskaitą, tai joje šį procentų trejetą rastume – (48,0; 56,3; 50,7)... Oi, tuomet kaip paaiškinti tuos 49 proc., jei net dvejose srityse 2012 metais mokinių pasiekimai buvo aukštesni – gal pirmyn į praeitį?
Dar daugiau klausimų kiltų, jei pažiūrėtume artimiausių kaimynų PISA-2015 tyrimo rezultatus. Jų tie nelemti trejetai atrodo taip: Estija - (67,3; 71,1; 67,8), Lenkija – (59,9; 57,1; 56,6), Rusija – (55,6; 50,6; 56,6). O tai reiškia, kad Lietuvos 2020 metų planai ryškiai mažesni nei šių šalių pasiekimai 2015 metais. Įdomu – po kiek metų ŠMM planuoja pasiekti šių šalių 2015 metų lygį ir kokie tada bus tų šalių pasiekimai? Net pasilyginti bus sunku. Juk estų nedomina „vidutiniokų“ 3-iasis lygis, jie savo tikslus žymiai aukščiau kelia – net ne į 4-tą, o tik į 5-tąjį ir 6-tąjį lygius, pačius aukščiausius! Estijos 2020 metų strategijos dokumentuose įrašyta, kad 15-mečių mokinių dalis PISA tyrimo 5 ir 6 lygiuose bus tokia: matematikos – 16 proc., gamtos mokslų - 14,4 proc. skaitymo - 10 proc. (šis tikslas įvykdytas - 2015 metais pasiekti 11 proc., o Lietuvos statistika – tik 4,4 proc.). Liūdnoka perspektyva...
PISA tyrimas vyriausybės planuose minimas dar vieną kartą – darbas „Ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo aplinkos ir turinio atnaujinimas, pritaikant įvairių ugdymosi poreikių turintiems mokiniams, integruojant darnaus vystymosi, kūrybingumo, verslumo ir STEAM kompetencijas“ bus matuojamas vieninteliu sėkmės rodikliu – mokinių, nepasiekiančių 2-ojo (iš 6) PISA pasiekimų lygio, procentinės dalies mažinimu. Planuojamas 2020 metų rodiklis vėl apibendrina visas tris dalykines sritis ir yra – „ne daugiau kaip 20 proc.“, o palyginimui pateikiama 2015 metų statistika yra 25,4 proc.
Vėl pabandykime aiškiau suprasti šį ŠMM siekį. Pirmiausia, išskleiskime 2015 metų Lietuvos statistiką: matematika – 25,4 proc., gamtos mokslai – 24,7 proc. skaitymas - 25,1 proc. Šį kartą planas lyg ir rimtesnis – reikia „išgelbėti“ apie 5 proc. mokinių (nors vėl keistai atrodo 2012 metų tyrimo rezultatai – tada, pavyzdžiui, nepasiekusių bent 2-ojo lygio gamtos moksluose buvo tik 16,1 proc.). Bet tikroji neviltis ateina palyginus šiuos planus su kaimynų pasiekimais 2015 metais. Jų „trejetai“ jau tokie: Estija – (11,2; 8,8; 10,6), Lenkija – (17,2; 16,3; 14,4), Rusija – (18,9; 18,2; 16,2). Tad net tie 20 proc. 2020 metais bus labai toli nuo šių šalių 2015 metų pasiekimų.
Dar daugiau klausimų kyla bandant suprasti darbo sėkmės matavimą „šalies vidurkiu“ žinant kokios skirtingos Lietuvos mokyklos, kaip skiriasi mokinių pasiekimai, pavyzdžiui, miesto ir kaimo mokyklose. PISA tyrimo mokinių gebėjimų pasiekimai nusakomi 6 lygiais, o 2-ojo lygio reikalavimai yra tikrai minimalūs – pavyzdžiui šio lygio 15-mečio mokinio (t.y. baigiančiojo 9-ąją pagrindinės mokyklos klasę) skaitymo gebėjimai įvardijami „geba įvardyti pagrindinę teksto mintį“, matematinio raštingumo – „geba pritaikyti pagrindinius algoritmus, formules siekdamas išspręsti uždavinius, susijusius su sveikaisiais skaičiais“, gamtamokslinio – „geba atpažinti tinkamą mokslinį paaiškinimą, interpretuoti duomenis ir nustatyti, koks klausimas yra tiriamas atliekant elementarų eksperimentą“ ir t.t. Todėl mokinys, nepasiekęs šio 2-ojo lygio, faktiškai nėra raštingas.
Jau pats faktas, kad tokių mokinių šiuo metu Lietuvos mokyklose vidutiniškai kas penktas, yra skandalingas. Tačiau žodis „vidutiniškai“ slepia tikrąją situaciją - tarp berniukų tokių yra daugiau nei 30 proc., kaimo mokyklose (PISA tyrime taip pavadintos mokyklos vietovėse, kuriose yra mažiau kaip 3 tūkstančiai gyventojų) – daugiau nei 40 proc., neraštingais PISA tyrimas įvardija apie pusę kaimo mokyklas lankančių berniukų... Aišku, vyriausybės plane numatytus vidutinius 20 proc. galima pasiekti truputį pakėlus miesto mokinių pasiekimus, nors šiuo metu net didmiesčių (daugiau nei 100.000 gyventojų) mokyklose berniukų tarpe neraštingų yra daugiau nei tas trokštamas „tik kas penktas“. Bet ar toks yra ŠMM numatytas švietimo kokybės kėlimo metodas? O jei tikslas yra ir socialinės atskirties, miesto-kaimo skirtumų mažinimas, tai ar galima pasiekimus šia kryptimi pamatuoti vidutiniais net ir labai gerbiamo tarptautinio PISA tyrimo skaičiais?
Analizuojant PISA tyrimo duomenų bazę galima pamatyti, kad apie 20 proc. tų 2-ojo skaitymo gebėjimų lygio nepasiekusiųjų mokinių planuoja studijuoti universitetuose, o apie 16 proc. auštojo mokslo sieks kolegijose. Gal tada ir aukštojo mokslo reformoje reiktų keisti prioritetus – pavyzdžiui, kolegijose mokyti skaityti, o universitetuose – ir rašyti? Toks siūlymas, deja, jau nebekelia šypsenos, o tas atsargumas, su kuriuo ŠMM pateikia prioritetinėje švietimo srityje planuojamų darbų sėkmės rodiklius, tikrai nieko gero nežada...
Svajonė pavyti estus atidedama – juk bėgant skirtingais greičiais, tarpas tik didėja (ypač, jei bėgama ne ta pačia kryptimi...).