A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Pradėsime nuo Palangos. Atrodo, konkurso dalyviams buvo suteikta laisvė patiems sugalvoti ir pasiūlyti Stasio Povilaičio atminimo variantus, todėl pasiūlymų skalė gana įvairi. Dalyvių profesinis ir mąstymo lygis taip pat pats įvairiausias. Todėl palangiškiams teks labai rimtai padiskutuoti, kad pasirinktų geriausią sprendimą.

Konkurso J. Basanavičiui Vilniuje sąlygos kiek aiškesnės. Paminklas Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos nepriklausomybės akto, pasirašyto prieš šimtą metų, signataro Jono Basanavičiaus pagerbimui. Projektų nemažai, vilčių atitinkamai taip pat.

Tačiau pamačius ekspoziciją, visuomenėje subangavo emocingos diskusijos dėl pasiūlų idėjinio, kompozicinio ir plastinio nemodernumo. Tai pažymėjo ir komisijos pirmininkas G. Karalius, sakydamas, kad pirmą vietą laimėjusiam „autoriui reikia rasti individualių bruožų, kaip atgaivinti plastinę kalbą“, idant išvengtų panašumo į netoliese stovėjusį paminklą V. M. Kapsukui. Tokios pirmininko išsakytos paralelės rodo autorių identifikuoto santykio su J. Basanavičiaus asmenybe, jo politine visuomenine reikšme Lietuvos istorijai trūkumą.

Dar keisčiau viskas patapo, kai verslininkai Signatarų namams padovanojo sumažintą paminklo J. Basanavičiui modelį, kaip patys pavadino, „repliką“. Paradoksas, tačiau Rapolo Jakimavičiaus (1893-1961) darbas bene modernesnis nei konkursui pateiktieji. Jau nekalbant apie „replikos“ meninę plastinę brandą.

Apie konkursą Lukiškių aikštei verta pradėti nuo konteksto. Pagrindinė problema yra didelė erdvė Vilniaus centre, dėl kurios įprasminimo jau daug metų vyksta ideologinė, gal net politinė kova. Ilgą laiką vyravo tendencija aikštę paversti didingų iškilmingų renginių su amžinąja ugnimi vieta. Net konkursas plastiniam įdvasinimui buvo skelbtas.

Dabartinis Vilniaus meras R. Šimašius, pajutęs daugumos vilniečių nuotaikas, ryžtingai ėmėsi iniciatyvos aikštę sutvarkyti ir paskirti rekreacijai bei žmonių džiaugsmui. O visuomeninis Vyčio paramos fondas, galima spėlioti, siekdamas, kad „vilkas būtų sotus ir avis sveika“, paskelbė konkursą Vyčio paminklui.

Šito konkurso rezultatai profesionalumo klausimų kaip ir nekelia. Gal kai kurie arkliukai turi panašumo, bet kitaip ir būti negali, juk mūsų skulptūriai, be kelių išimčių, neturi žirgų lipdymo tradicijos bei patirties.

Manoma, kad pirmasis Vytis pasirodė XIV a. didžiojo kunigaikščio Algirdo antspaude. Vėliau tapo herbu, reiškiančiu krašto valdovą, suvereną, galintį apginti savo Tėvynę. Jo plastika keitėsi nuo pačių primityviausių formų iki įmantrių šiuolaikinių išpuoselėjimų. Dabartiniame Lietuvos herbe maestro A. Každailio sukurtas Vytis labai santūrus, tikslių proporcijų ir adaptuotas heraldikos taisyklėms.

Bet štai kas. Vytis per tiek amžių abstrahavosi, todėl ne Algirdas, ne Jogaila, ne Vytautas ir ne visa daugybė kitų valdovų ant žirgo. Ant žirgo apibendrintas Gynėjo simbolis. Vadinasi, ir žirgas tampa simboliu, jei ženklą suprasime kaip visumą, kaip Vytį. Ir tuomet kyla klausimas – ką autoriai pateikė konkursui? Na, kaip sakė konkurso laureatas, arklys (žirgas) realistinis. O kas sėdi ant jo? Realistinis – kas?

Štai čia tikriausiai priekaištas konkurso skelbėjams. Tikėtina, užduotyje nebuvo pakankamai išmąstyta ir suformuluota skulptūrinio – architektūrinio akcento koncepcija. Gal leista per daug buitiškai traktuoti Vytį. Ir rezultatas toks, kad tai joks ne Vytis, o neaišku kurių laikų raitelis ant arklio.

Todėl, jei J. Basanavičiaus paminklas galėtų būti ir „tradicinis“, Vyčiui tai nei per kur netinka. Pagaliau juk niekada nebuvo tradicinio apimtinio Vyčio, tik reljefiniai.

Vytis yra herbas, ir tuomet reikia labai pagalvoti, ką darome, – herbą ar šešis šimtus metų mus lydintį simbolį. Herbo atveju nereikia jokių didelių improvizacijų, tik išspręsti plokštumos pateikimą erdvėje. Simbolio atveju lauktinas modernios idėjos, formų ir erdvių, statikos ir dinamikos sintezės meno kūrinys.

Klausimas, ar tokių paminklų reikia? Štai pastarosiomis dienomis eilinį kartą pasigirdo J. Basanavičiaus menkinimų, o Šimtmečiui iškelta idėja parašyti didelę knygą. Tačiau prisiminkime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų. Valdovų rūmai, kuriems Sąjūdžio metais visuotinai buvo renkamos aukos su šūkiu „atstatysim Žemutinę pilį“ – šiandien turime ir didžiuojamės.

Vilnius – Europos kultūros sostinė. Kas iš to kontroversiško renginio liko? – „Vamzdis“. Kad ir kaip kas bekoneveiktų, „Krantinės arka“ bene pati konceptualiausia plastika Vilniuje nuo pat pradžios iki šiandien. Ir tegu stovi, jausmus dirgina, tuo tik turtingesni būsime.

Tad remiantis kitų kraštų ir Lietuvos patirtimi logika vienareikšmė – reikia akcentų ir S. Povilaičiui, ir J. Basanavičiui, ir, žinoma, Lietuvai. Palangoje pasiūlymų tiek daug ir įvairių, kad tikrai pasirinkti nebus sunku. Tačiau ką daryti su Vilniumi? Laikas jau praėjęs, net jei ir būtų tinkami projektai, sukurti natūros dydžio, atlikti tvariose medžiagose ir integruoti konkrečiose miesto vietose beveik nebeįmanoma.

Tad paminklo J. Basanavičiui formuojasi trys spendimo variantai. Konkursui pateiktus darbus tęsti, viliantis, kad kažkas pavyks (kaip siūlo komisija), arba skelbti naują, įjungiant šio konkurso laureatų darbus. Abiem atvejais jubiliejui paminklo nebus. Trečias kelias – statyti R. Jakimavičiaus, kurį, šiandien pradėjus, gal pavyktų spėti iki kitų metų vasario 16-osios.

Lukiškių aikštės Vyčiui variantas vienintelis – naujas konkursas. O kol nauji darbai subręs – aikštės centre plevėsuojanti vėliava. Tai geriau nei skubotas paminklas – pati vėliava yra labai stiprus simbolis, ir dar su Vyčiu. Du viename, kaip sakoma. Netgi neatmestina, kad taip liktų ir visam laikui – Vyčio Vėliavos aikštė. Žmonių džiaugsmo, poilsio ir pramogų aikštė. Ar gali būti simboliškiau?