A. Vaišnys. Seimo pirmininko vietoje – krėslas ar taburetė?

Kartą, 2006-aisiais, Vydas Gedvilas, kandidatas į parlamento vadovus, praleido „į priekį“ kitą asmenį – Viktorą Muntianą. Toks jų partijos lyderio sprendimas tikriausiai buvo nulemtas įsitikinimo ar klaidingos prielaidos, jog V. Muntianas „nepatiks“ daugeliui parlamento narių ir „sudegs“. Tačiau – mano įsitikinimu – visiška politinė vidutinybė, neturėjusi jokios idėjos, išskyrus sovietinio darbo patirtį „vykdomajame“ ir pajuokavusi apie tai, kad esąs „ne žydras“ ir „ne asiliukas“, visai patiko Seimo nariams. Jie nutarė jį sau išsirinkti štai tokį „įdomų“, nes... Juk buvo justi, kad ta persona pradeda imituoti maištą partijos kambūze.

Netrukus ėmė ir iškėlė laive dar vieną – savo vėliavą. Taip suprasti pirmininko galias gali tikrai vidutiniškų gebėjimų politikas: sukursiu sau partijėlę. Kartais uostuose nutinka, jog vaikai atpažįsta daugelio valstybių vėliavas, bet kažkurios – ne: „o čia kas?“ Ir nė tėvai nežino, kaip paaiškinti – labai keista, nematyta. Paskui net pamiršta pasitikslinti, kas ten buvo užklydęs.

Taigi tos skubomis sukurtos partijos nė pavadinimo šiandien neprisimintume, jeigu ne Algimanto Matulevičiaus greitomis išleisti labai įdomūs memuarai. Ir net kai V. Muntianui buvo pareikštas nepasitikėjimas, net dešinė nesutiko jo atstatydinti – nepaisant interpeliacijoje dėstytų palyginti rimtų motyvų. Ką gi, tokie žaidimai vis tiek suteikia istorinę galimybę puikuotis parlamento vadovų portretų galerijoje tarp Vytauto Landsbergio ir Arūno Valinsko, ir dar aiškinti, kad kyšio byla „sufabrikuota“.

Jei jau kas iš arogancijos paslydo ant citrinos žievės, kas belieka sakyti? Negi sakysi – hm, nosį buvau užrietęs. Sakysi – politinis sąmokslas.

Tuo tarpu eilinis Seimo narys V. Gedvilas liko kelis metus laukti naujos valandos. Jis sudarė nuovokios, santūrios asmenybės įspūdį; jo pasisakymai būdavo parengti, apgalvoti, diskusijose aprėpdavo plačiau nei tik iš tribūnos matomus Seimo salės balkonus. Su kolegomis politikais, rinkėjais, su labai svarbios įstaigos – Seimo kanceliarijos darbuotojais bendraudavo paprastai, atvirai, dalykiškai. Gal būt kruopštus pasirengimas apsaugodavo nuo politinių interpretacijų, kurias lemia staiga pateikti žurnalistų klausimai pirmiesiems valstybės asmenims.

Veik kiekvienas politikas suvokia tiek formaliam, tiek neformaliam lyderiui tenkantį iššūkį perprasti politinio bendravimo aplinkybes (įskaitant mokymąsi iš svetimų klaidų), tačiau ne kiekvienam formaliai tapusiam pirmuoju asmeniu tai pavyksta.

Politiniam lyderiui, ypač parlamentinio darbo kontekste, sėkmę lemia kalbėjimasis su skirtingų interesų grupėmis jų kalba, tinkamai pasirinkti patarėjai ir gebėjimas jiems formuluoti idėją. Visi šie kriterijai yra susiję. Vieną jų atmetus ant kokios citrinos gali nepastebimai ir užlipti.

V. Gedvilas sulaukė naujos progos.

Tačiau jei parlamento vadovas, dažniausiai charakterizuotas kaip „žmoniško būdo“ asmenybė, ima daryti politinės kalbėsenos klaidų jau pirmosiomis valandomis – nelauk supratimo viešojoje erdvėje. Bent jau į opozicijos klausimą, ar vieno komitetų ir dviejų komisijų vadovų postai galėtų atitekti opozicijai pagal tradiciją, Seimo Pirmininko rinkimų dieną kandidatas atsakė paprastai: „(...)dėl jūsų iškelto klausimo arba tam tikrų postų, kurie pagal Statutą priklauso ar bus skiriami opozicijai, tai aš dabar negalėčiau atsakyti į tą klausimą. Yra valdančioji dauguma, yra valdyba, yra visos kitos partijos, kurios nuspręs, kaip bus formuojamos šitos pareigybės“.

„O tu?“

Kad ir kaip būtų sudėtinga žvilgtelėti aukštyn, virš „savo“ frakcijos galvų, moralinis imperatyvas parlamento vadovui visada yra labai svarbus. Mat šis pareigūnas simbolizuoja Lietuvos demokratinės santvarkos, parlamentarizmo idėjos reikšmę.

Na, čia jau platus skrydis, pasakysite... Ar nesimbolizuoja?!

Be to, išsisukinėjimas atsakant be argumentų (net ir šitaip būtų buvę geriau: „ne, nes mes prisiimsim visą atsakomybę“) politiko kalbėjimą paverčia mekenimu.

Paskui kažkas neaiškaus nuskamba apie ekonominius santykius su Rusija; vėliau vienas po kito neįtaigūs, nerišlūs pasisakymai; net nesolidus pajuokavimas apie galimą nusifilmavimą su Neringa Venckiene kažkur Čikagoje oficialaus parlamento vadovo vizito metu (nejau tai numatyta darbotvarkėje?); galiausiai – siūlymas pagalvoti apie „mirties bausmę“ – mat minia įsigeidė kraujo (nemąstydama, jog teismui nutinka nuteisti ir be kaltės, apsirikus).

Kas yra parlamento pirmininko darbotvarkė? Tai veiksmų planas; jei jį V. Gedvilas būtų gebėjęs aiškinti, jokios reikšmės neturėtų ir kritika, jog į JAV vyko kartu su keliais Pirmininko pavaduotojais.

Per metus nesunku buvo pastebėti, kad parlamento vadovas ir partijos kolegų viešai nėra gerbiamas („Pirmininke, na, ar jūs sveiko proto esate?! Šitokia masė žmonių per 20 min. gali papietauti. Na, jūs neišprotėkite! Yra valanda pietų pertraukai, laikykitės to, kas yra mūsų darbotvarkėje. Kas čia per nesąmonė yra?!” – citata iš Seimo posėdžio stenogramos, 2012-12-20). Tad at(si)statydinimas tarsi ir dėsningas. Kad ir kaip būtų apmaudu. Juolab mes išgirstame: „Seimo Pirmininko duona nėra skalsi“. Suprantama – politikoje juk draugų nebūna. Na, bent jau į portretų galeriją patenki. Svarbu – ką ten ekskursijos Seime metu gidai ties tavo paveikslu papasakos.

O parlamentinė opozicija čia dar veržiasi klausti, kodėl atsistatydina, ar buvo spaudžiamas… Tokia yra jos teisė žaisti iki galo, klausinėjant akivaizdžių dalykų.

Turbūt opozicija nuoširdžiai siekia, kad viso parlamento vadovas būtų realus lyderis?

Parlamento vadovo informacinis aprūpinimas yra išskirtinis; jis įgyja didelių galių gauti bet kurio pobūdžio informaciją (jei žino ir moka paklausti Seimo kanceliarijos, ko jam reikia). Tai suteikia unikalią progą atsiskleisti asmenybei – tokiai, kuri nenuolaidžiauja savos frakcijos užgaidoms, įsižeidęs nesvarsto galimybių kurti savos naujos partijėlės, bet naudojasi politinės kūrybos galimybėmis ir įgyvendina reikšmingas idėjas.

Taigi šiame amžiuje parlamento vadovų išrinkimo atvejai jau verčia daryti išvadą: naujausiu parlamentarizmo istorijos laikotarpiu Seimo Pirmininko krėslas paverčiamas tik partijos eilinio vieta.

Ar gali būti kitaip? Vienas kitas vyras ir viena moteris anksčiau buvo parodę, kad gali. Stebėkime.