Netrukus ėmė ir iškėlė laive dar vieną – savo vėliavą. Taip suprasti pirmininko galias gali tikrai vidutiniškų gebėjimų politikas: sukursiu sau partijėlę. Kartais uostuose nutinka, jog vaikai atpažįsta daugelio valstybių vėliavas, bet kažkurios – ne: „o čia kas?“ Ir nė tėvai nežino, kaip paaiškinti – labai keista, nematyta. Paskui net pamiršta pasitikslinti, kas ten buvo užklydęs.
Jei jau kas iš arogancijos paslydo ant citrinos žievės, kas belieka sakyti? Negi sakysi – hm, nosį buvau užrietęs. Sakysi – politinis sąmokslas.
Tuo tarpu eilinis Seimo narys V. Gedvilas liko kelis metus laukti naujos valandos. Jis sudarė nuovokios, santūrios asmenybės įspūdį; jo pasisakymai būdavo parengti, apgalvoti, diskusijose aprėpdavo plačiau nei tik iš tribūnos matomus Seimo salės balkonus. Su kolegomis politikais, rinkėjais, su labai svarbios įstaigos – Seimo kanceliarijos darbuotojais bendraudavo paprastai, atvirai, dalykiškai. Gal būt kruopštus pasirengimas apsaugodavo nuo politinių interpretacijų, kurias lemia staiga pateikti žurnalistų klausimai pirmiesiems valstybės asmenims.
Veik kiekvienas politikas suvokia tiek formaliam, tiek neformaliam lyderiui tenkantį iššūkį perprasti politinio bendravimo aplinkybes (įskaitant mokymąsi iš svetimų klaidų), tačiau ne kiekvienam formaliai tapusiam pirmuoju asmeniu tai pavyksta.
Politiniam lyderiui, ypač parlamentinio darbo kontekste, sėkmę lemia kalbėjimasis su skirtingų interesų grupėmis jų kalba, tinkamai pasirinkti patarėjai ir gebėjimas jiems formuluoti idėją. Visi šie kriterijai yra susiję. Vieną jų atmetus ant kokios citrinos gali nepastebimai ir užlipti.
V. Gedvilas sulaukė naujos progos.
„O tu?“
Kad ir kaip būtų sudėtinga žvilgtelėti aukštyn, virš „savo“ frakcijos galvų, moralinis imperatyvas parlamento vadovui visada yra labai svarbus. Mat šis pareigūnas simbolizuoja Lietuvos demokratinės santvarkos, parlamentarizmo idėjos reikšmę.
Na, čia jau platus skrydis, pasakysite... Ar nesimbolizuoja?!
Be to, išsisukinėjimas atsakant be argumentų (net ir šitaip būtų buvę geriau: „ne, nes mes prisiimsim visą atsakomybę“) politiko kalbėjimą paverčia mekenimu.
Paskui kažkas neaiškaus nuskamba apie ekonominius santykius su Rusija; vėliau vienas po kito neįtaigūs, nerišlūs pasisakymai; net nesolidus pajuokavimas apie galimą nusifilmavimą su Neringa Venckiene kažkur Čikagoje oficialaus parlamento vadovo vizito metu (nejau tai numatyta darbotvarkėje?); galiausiai – siūlymas pagalvoti apie „mirties bausmę“ – mat minia įsigeidė kraujo (nemąstydama, jog teismui nutinka nuteisti ir be kaltės, apsirikus).
Kas yra parlamento pirmininko darbotvarkė? Tai veiksmų planas; jei jį V. Gedvilas būtų gebėjęs aiškinti, jokios reikšmės neturėtų ir kritika, jog į JAV vyko kartu su keliais Pirmininko pavaduotojais.
O parlamentinė opozicija čia dar veržiasi klausti, kodėl atsistatydina, ar buvo spaudžiamas… Tokia yra jos teisė žaisti iki galo, klausinėjant akivaizdžių dalykų.
Turbūt opozicija nuoširdžiai siekia, kad viso parlamento vadovas būtų realus lyderis?
Parlamento vadovo informacinis aprūpinimas yra išskirtinis; jis įgyja didelių galių gauti bet kurio pobūdžio informaciją (jei žino ir moka paklausti Seimo kanceliarijos, ko jam reikia). Tai suteikia unikalią progą atsiskleisti asmenybei – tokiai, kuri nenuolaidžiauja savos frakcijos užgaidoms, įsižeidęs nesvarsto galimybių kurti savos naujos partijėlės, bet naudojasi politinės kūrybos galimybėmis ir įgyvendina reikšmingas idėjas.
Taigi šiame amžiuje parlamento vadovų išrinkimo atvejai jau verčia daryti išvadą: naujausiu parlamentarizmo istorijos laikotarpiu Seimo Pirmininko krėslas paverčiamas tik partijos eilinio vieta.
Ar gali būti kitaip? Vienas kitas vyras ir viena moteris anksčiau buvo parodę, kad gali. Stebėkime.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.