A. Vaišnys. Naikinami vaikai, bet viskas „pagal įstatymus“?

Kaip gyventume, jei žurnalistai apie TAI nerašytų, nerodytų? Puikiai. Juk taip jau yra – jei nerašoma apie blogus dalykus, vadinasi, blogų dalykų apskritai nėra. Tai viena priežasčių, kodėl „sovietmečiu buvę geriau“ – ana valstybė visais rūpindavosi?

O dabar žurnalistai praneša ir praneša apie nemylimus vaikus. Šiuo atžvilgiu man atrodo, kad įstatymų leidėjas yra žymiai geriau aprūpintas informacija, todėl galbūt Seimo komitetams – sprendžiant iš pateikiamos parlamentinės kontrolės sekos – tema gali vilktis metų metus tiesiog konstatuojant, kad yra taip, kaip yra – ar prieš 7 metus, ar prieš metus.

Kitaip nei apie įvykius politikoje, kiekviena žiniasklaidos priemonė rastų kiekviename rajone vis kitą atvejį apie tai, kaip nemylimas vaikas nukenčia dar ir dėlto, jog vaikų teisių apsaugininkai veik visada apie jo nepriežiūrą žinoję, stebėję, tačiau veik visada veikę „pagal įstatymus“.

Juk tai melas, tačiau nei prie seniūnų namų, nei prie vaikų teisių apsaugos tarnybų, nei prie kaimynų durų žurnalistai nebudi klausdami: kodėl?

„Tėvas“ nužudė šulinyje du vaikus – ar tai smurto prieš vaikus įvykių
sekoje yra sensacija?

Vaikas sudega prie geležinkelio ir šeima jo nepasigenda. Nors socialinės apsaugos darbuotojai žinojo, kokia ta „šeima“. Bet negi iš jos nagų vaiką plėši?

Vaikas atiduodamas į gyvybės langelį, jo tėvai nustatomi, jie neva „gailisi“, jiems vaikas grąžinamas, bet jis vėl jų pametamas. Kitur sadistas kankindavo sugyventinės vaikus, bet socialinės darbuotojos „nieko neįtarė“, kol vienas liko mirtinai nukankintas.

Iš kito teismo proceso pranešus, kad „sugyventiniai vaiką mušė, daužė į fotelio atlošą, purtė už kaklo, mušė per sėdmenis, trenkė į krūtinę“, aiškėja ir tai, jog iš vienos mokyklos išbraukto ir jokioje kitoje mokymo įstaigoje nepasirodžiusio vaiko taip „niekas ir nepasigedo“.

Ar aprašomi įvykiai (o kiek jų neskelbiama?) verčia pastebėti socialinės apsaugos sistemos vangumą, nekompetenciją, išsisukinėjimą nuo atsakomybės? Turbūt ne. Ką jūs. Leisiu priminti.

2013 metų pradžioje Valstybės kontrolierė pranešė, kad „ne visos savivaldybės vykdo socialinės rizikos vaikų apskaitą, daugiau kaip pusėje savivaldybių yra 25 proc. daugiau socialinės rizikos šeimų nei įtraukta į centralizuotą apskaitą“. Kodėl taip yra? Valstybės kontrolierė pateikė tokį atsakymą: „Darbas su socialinės rizikos vaiku organizuotas nepakankamai efektyviai, nes (...) teisės aktai neįpareigoja savivaldybes kaupti duomenis apie jų teritorijoje gyvenančius socialinės rizikos vaikus, todėl jų apskaitą vykdo tik pusė savivaldybių“. Taigi jei vaiką paimsi iš vienos mokyklos, nukankinsi ir persikelsi gyventi kitur – gali ir išvengti atsakomybės.

Kam tuomet vykdomas valstybės vardu auditas – „į orą“? Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, priimtas 1996 m., bandomas pildyti kokiais nors deklaratyviais (apie „vaiko teisę būti sveikam“) arba vertybines pažiūras atspindinčiais (neleisti auginti vaiko tos pačios lyties partneriams) dalykais. Bet realybė yra visai kita,
kadangi poreikis keisti sistemą įstatymų leidėjo mainomas į deklaracijas.

2014 m. pateiktame Seimo Žmogaus teisių komiteto Seimo nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2013 metų veiklos ataskaitos projekte, be kita ko, teigta: „Pasiūlyti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriui: nustačius teisės aktuose spragas, kurios sudaro prielaidas vaiko teisių pažeidimams, informuoti apie tai Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą ir pasiūlyti kompetentingoms institucijoms tobulinti teisės aktus (...)“.

2013 metų pradžioje Valstybės kontrolierė pranešė, kad „ne visos savivaldybės vykdo socialinės rizikos vaikų apskaitą, daugiau kaip pusėje savivaldybių yra 25 proc. socialinės rizikos šeimų nei įtraukta į centralizuotą apskaitą“.

Andrius Vaišnys

Tokia neveiksminga rekomendacija yra tarsi atsakymas, kodėl šio komiteto parlamentinės kontrolės skiltyje nerasime nieko apie dalykinį vaiko teisių svarstymą. Lyg minėtų Valstybės kontrolierės išvadų, paskelbtų 2013 m. sausį, nepakaktų imtis realių sprendimų. Ten, beje, buvo pabrėžta ir tai, kad „Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nėra nustačiusi šeimos gyvenimo sąlygų vertinimo kriterijų (tik dvi savivaldybės patvirtinusios šeimos ir vaiko gyvenimo sąlygų vertinimo tvarkas), todėl VTAS darbuotojai šeimos gyvenimo sąlygas vertina subjektyviai arba formaliai“.

Skaitant tų išvadų pastraipą po pastraipos (kad ir: „atlikus auditą, „per 2008–2012 m. daugiau kaip 52 tūkst. vaikų dalyvavo biomedicininiuose tyrimuose, iš jų 710 – klinikiniuose vaistinio preparato tyrimuose, tačiau Lietuvos bioetikos komitetas, regioniniai biomedicininių tyrimų etikos komitetai ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, turintys užtikrinti šių tyrimų kontrolę ir pacientų gerovę, nuo 2009 m. nepatikrino nė vieno tyrimo, kuriame dalyvavo vaikai“), kyla apmaudas ir pyktis ant „sistemos“, juolab kad išvadų niekas ir nepaneigė, tačiau ir nežinia, ar apskritai žino, ko imtis.

Taip jau „atsitiktinai“ sutapo, kad, Valstybės kontrolei parengus minėtas išvadas, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 3 d. įsakymu buvo patvirtinta deklaratyvi Vaiko gerovės 2013–2018 metų programa, tiesa, su nemylimais vaikais ir nelabai ką bendro turinti. 2013 m. Seimo Žmogaus teisių komitetas paprašė Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės atsakingai įvertinti Komiteto rašte pateiktus argumentus ir siūlymus nedelsiant parengti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą“, bet ties savo parlamentinės kontrolės rezultatu komitetas tebeturi žymą: „nebaigta, vėluoja“.

Man kyla abejonių, ar puolimas prieš Norvegijos vaikų teisių tarnybą, jautriai reaguojančią į mažiausią smurto GALIMYBĘ, nėra teisinimas lietuviškų susiporavusių sugyventinių paprotinės „teisės“ elgtis su vaiku kaip patinka, kaip su daiktu, kaip su buteliu ant stalo... Prezidentė kartą paklausė vaikų namų direktoriaus, „kodėl langas nebuvo uždarytas“.

Jei valstybės vadovas mano, kad tik šitokiais veiklos metodais galima tvarkyti sistemą, vadinasi, dar galime tikėtis naujų pranešimų apie smurtą prieš vaikus. „Rokiškio policijos komisariatas Vaiko teisių apsaugos tarnybą informavo apie konfliktus tarp sutuoktinių, muštynes. Šeimoje nuolat lankėsi socialiniai darbuotojai, stebėjo situaciją“, - juk ne kartą skaitome tokius pranešimus. „Tokių atvejų buvo pakankamai daug, kai tėvai dėl savo vaiko kreipiasi į policiją. Jie turi tokią galimybę, tačiau priklauso, kokią praktiką taiko, patirtį turi vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jei neturi patirties, tada ir žiūri išsigandę į pareiškėją ir nežino, ką daryti. Jei žmogui nepadedama, taip atsiskleidžia kompetencijos stoka", - sakė DELFI pašnekovas [dirbęs įvairiuose policijos padaliniuose šiaulietis Romualdas Jankauskis].

Vaikų teisių apsaugos sistema neveikia: seniūnai, socialiniai darbuotojai (paprastai – moterys?), policija rodo bejėgiškumą ir stengiasi pirštu parodyti į įstatymus. Kad ir kokie būtų įstatymai, nekaltų smurto aplinkoje nėra, todėl kiekvienas jų turėtų atsakyti.

Bet gal tą „aplinkos“ terminą reikia išplėsti – kad atsakingas jaustųsi ir kaimynas, ir seniūnas, ir neveiklūs vaikų teisių darbuotojai, nepasirūpinę vaikais nors žinojo, kaip toje, atsiprašant, šeimoje jiems nesaugu? Tai, kad kažkur Klaipėdoje vaiko teisių darbuotoja, „bandžiusi paimti vaiką iš girtuoklių, buvo sumušta“, visai nerodo šių darbuotojų atsakomybės. Nes nežinia, kodėl ji galėjo būti sumušta šalyje, kur policija turi pareigų.

Kadaise teisininkų „klanas“ sėkmingai pasirūpino, kad daugely įstatymų, susijusių su žmogaus teisėmis ir jų apsauga, į vadovaujančias pareigas galėtų pretenduoti tik teisinį išsilavinimą turį asmenys. Ar tai ne klaida? Jei teisininkas, vadovaudamas teisių apsaugai, nežino, ką reikia dar patobulinti, kad sistema veiktų. Skambinti 112? Bet juk mergaitė iš bagažinės skambino. Kai vaikžudį vedė į teismą, žurnalistai atkreipė dėmesį, kaip tuo metu gerai skambėjo varpai.