aA
Spėkite, kuo skiriasi ši vasara Lietuvoje nuo ankstesnių vasarų? Šią vasarą pagaliau lietuviams nušvito protas, arba jo likučiai, ir jų elgesys pasikeitė. Ploju jums, mieli tautiečiai, ir laiminu jus.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Penktadienio kelionė iš Vilniaus, kamštis, galbūt avarija greitkelyje (arba, greičiausiai, kažkieno perkaitęs surūdijęs kibiras, ištraukiamas tik tokioms kelionėms ir dar Vėlinių gastrolėms po kapines, pagaliau užbaigė gyvenimo kelią ir sustojo; o gal ten būta ypatingo ligonio-vairuotojo, arba vairuotojos, kuris (kuri) netikėjo, kad degalai baigsis, nes prieš dešimt metų irgi važiavo į Palangą, bake buvo tiek pat degalų ir užteko). Dėl avarijos, arba dėl minėto numirusio grabo, greitkelyje papildomos valandos kamštis. Kamštyje nuo ilgo laukimo perkaista dar keli grabai. Už langų šoka basakojė vasara palaidais plaukais.

Tuomet didysis Klaipėdos žiedas – Jakai, arba dar kitaip – Sudmantai, arba, kaip negailestingai juokauja vilniečiai, Šūdmantai. Tas prasivardžiavimas yra iš susikaupusio keršto jausmo. Nes kamštis prie Jakų reiškia dar vieną besivelkančią automobilių uodegą iki pat gintarinės Palangos.

Tada įsikūrimas viešbutyje su slovakiška santechnika, kuri neišlaiko nė vieno sezono, arba „privačiame sektoriuje“. Skamba kaip „Dešinysis Sektorius“ Ukrainoje, arba galbūt Gazos ruožas. Visus metus gyvenęs nudrengtame Vilniaus ar Kauno daugiabutyje, poilsiautojas susipažįsta su kitu nudrengtu daugiabučiu kurorte ir pripažįsta, kad rusiškos statybos daugiabutis yra visur vienodas. Tokį galėtum pastatyti Kalifornijoje, per du kvartalus nuo jūros, ir būtų toks pat jausmas, kaip ir Lietuvoje: apimtų liūdesys ir nykuma, nuo kurios net „TV pagalba“ pradeda atrodyti kaip nebloga vakaro pramoga.

Paplūdimys, kuriame nėra vietos, nes visi nori būti nuo tilto per 30 metrų, arba dar arčiau (tie, kas vaikšto ilgesnius atstumus, į Palangą nekeliauja), paskui J. Basanavičiaus gatvė ir jos svečiai, kurie yra baisūs net ir tiems, kas patys vaikšto po J. Basanavičiaus gatvę. Pastebėkite, kaip jie apžiūrinėja vieni kitus. Kiekvienas apsidairo ir galvoja: „ačiū Dievui, kad nors už mane baisesnių esama“.

Kiekvieną pavasarį jie galvoja, kad gal atsiras kokie studentai, paskui tie studentai, žinoma, neatsiranda (arba atsiranda tokie, kad jau geriau nebūtų atsiradę), ir savininkai pasakoja vieni kitiems, kad, matyt, visi emigravo dėl neišmintingos valdžios politikos.
Andrius Užkalnis

Paskui vakarienė ir maistas, už kurį baisesnis gali būti tik aptarnavimo laikas (trys valandos laukimo ir dairymasis į padavėją, o paskui šaukimas jai „atsiprašau“, o ji apsimeta, kad negirdi, nes neturi jums gerų naujienų – virtuvėje tik viena mikrobangų krosnelė, ir jos nepaskubinsi).

Kaip kelininkai ir komunalininkai netikėtai sulaukia žiemos, taip ir pajūrio restoranų savininkai pavasarį staigiai suvokia, kad nešioti pašildytus cepelinus, drungną alų ir karbonadus už minimumą turbūt beveik nebus kam. Nes kiekvieną pavasarį jie galvoja, kad gal atsiras kokie studentai, paskui tie studentai, žinoma, neatsiranda (arba atsiranda tokie, kad jau geriau nebūtų atsiradę), ir savininkai pasakoja vieni kitiems, kad, matyt, visi emigravo dėl neišmintingos valdžios politikos.
Dar vėliau būna gėrimas, vėmimas ir muštynės toje pačioje J. Basanavičiaus gatvėje ir baisėjimasis tais, kas atvažiuoja į Palangą tik gerti, lyg patys ten būtų dėl kokių nors kitų priežasčių atvažiavę.
Sekmadienio vakarą visi važiuoja atgal, ir siaubai kartojasi, tik jau dabar automobilio keleiviai vieni kitų nekenčia dar labiau, klauso per radiją vakaro geidaraščius, juokiasi iš idiotiškų sveikinimų, o paskui saulė nusileidžia, ir būna ta vakaro programa per radiją, kur skirtukas pagėrusio iškrypėlio-donžuano balsu, viliojančiu, kaip pedofilas prie vaikų ikimokyklinio auklėjimo įstaigos, intymiai suriaumoja: „Muzika... dviems...“. Jau tamsu, o dar tik Kryžkalnio „Statoilas“, Dieve mano, kada mes namie būsim. Ryt į darbą.

Nuo šitų atostogų visi tik keikdavosi. Nė vienos geros istorijos nesu girdėjęs – ne, visi važiuodavo, kaip puspročiai, ir paskui kaltindavo save, kad važiavo.

Jie sąmoningai pavertė seną Lietuvos kurortą bjauria, prigrūsta deklasuotų marozų ir budulių, konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika.
Andrius Užkalnis

Ir jeigu vis dar yra debilų, padūsaujančių apie tai, kad „liaudiškos priemonės – geriausios“ (praustis ūkišku muilu, galvą skalautis žibalu, arbatą gardintis statybinėm kalkėm, kad skalsiau būtų), tai apie Palangą niekas net nesako „vis tiek man lietuviškas pajūris – geriausias poilsis“.

Ne, žmonės apie Palangą kalba ir galvoja, kaip prasigėręs degradavęs asmuo kalba apie pigaus bambalinio alaus skylę prie artimiausio prekybos centro – jis nekenčia tos skylės, nekenčia to alaus, nekenčia tų sugėrovų, bet nieko negali padaryti, turi priklausomybę. „Gintarinė Palanga“ skamba ironiškai, primindama apie bjaurius gintaro papuošalus, brukamus iš kioskų; Antano Venclovos „gintariniai krantai ir sena Palanga“ yra beveik pusiau tikslu, prisiminus senas suklypusias lūšnas, tarp kurių išstatyti Karmėlavos stiliaus hoteliai ir „vilos“.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Palanga buvo mūsų nelaimė – kaip nelaimingi santykiai, nuo kurių nėra valios atsiplėšti, kaip nemylimas sutuoktinis arba sutuoktinė, kaip trečios eilės teta Jadzė iš kaimo, kurios niekas nemėgsta, bet ji visada kur buvus, kur nebus, visuose giminės pobūviuose ir reikia su ja bendrauti, klausyti, kokius vaistus ji geria ir ką jai sakė poliklinikoje „terapautas“, kai buvo nuėjusi.
Tačiau net baisiausias sapnas amžinai nesitęsia. Kaip paprasti žmonės išsivaduoja (kartais) net iš baisiausių situacijų, priklausomybių ir aplinkybių, taip ir lietuviai, arba bent jau daugelis iš jų, pagaliau atkišo Palangai vidurinįjį pirštą ir pasakė: „gana, f*ck you, gyvenkit patys savo cepeliniškėse“.

Aš tą pakelę apjuosčiau spygliuota tvora ir dar elektros srovę paleisčiau, kad daugiau ten niekam net minties nebūtų su tais grabais stoviniuoti ir prasmirdusius butus reklamuoti. O jei kas atsistotų ten prie kelio, iš sraigtasparnio apšaudyčiau taukuotais čeburėkais, kuriuos po paplūdimį nešioja.
Andrius Užkalnis

Aną dieną perskaičiau straipsnį, kad verslininkai skundžiasi, nes niekas į Palangą nebevažiuoja, ir taip gera ant širdies paliko, lyg burgeriais apkamšytas pasijutau. Pagaliau, pagalvojau.

Aš net nelinkiu jiems susirasti kito darbo ar pajamų šaltinio – nors žinau, kad iš savo cukraus vatos ir vatinio cukraus, Katunskytės koncertų ir vištienos suktinukų su sūriu ir ananasais jie kažkiek sumokėdavo į biudžetą (už tuos pinigus dėkui, tačiau rezultatas nepateisino priemonių).

Jie sąmoningai pavertė seną Lietuvos kurortą bjauria, prigrūsta deklasuotų marozų ir budulių, konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika. Ne iš blogos valios jie taip padarė, bet iš kvailumo ir neišmanymo: patys būdami primityvūs runkeliai, jie tesugebėjo sukurti pasiūlą kitiems runkeliams, kuri kažkiek laiko gyvavo, tačiau tas verslo planas netvarus, kaip grįžusio atostogų emigranto skrandžio tūrinys, ryte telkšantis prie Laukinių Vakarų salūno – net ir vėmalų mases nuplauna vanduo. Taip ir Palangos verslo modelis išsipūtė, subliūško ir voliojasi, kaip nesuvalgytos cukraus vatos gumulas prie jūros tilto.

Aš linkiu jiems pamokančio bankroto, kuris juos visiems laikams atbaidytų nuo to, ką jie darė. Aš linkiu, kad tie privatininkai su savo kartono plakatais apie nuomojamas landynes, sustoję prie įvažiavimo į Palangą, daugiau niekada toje pakelėje neatsistotų. Aš tą pakelę apjuosčiau spygliuota tvora ir dar elektros srovę paleisčiau, kad daugiau ten niekam net minties nebūtų su tais grabais stoviniuoti ir prasmirdusius butus reklamuoti. O jei kas atsistotų ten prie kelio, iš sraigtasparnio apšaudyčiau taukuotais čeburėkais, kuriuos po paplūdimį nešioja.

Kad Palanga prisikeltų, ji pirmiausia turi numirti, turi likti visų pamiršta, be pinigų ir be šviesos spindulėlio, kaip Naujoji Akmenė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip „Inkaro“ fabrikas, kurio blogų sportbačių niekam nebereikėjo, ir kaip bet kuris iš Lietuvos TV kanalų, kurį bežiūri socialiai remtini ir tie, kas pametė distancinį pultelį ir nebemoka perjungti kanalo.

Tada, kada nors, Palanga atgims. Bet dabar papoteriaukime prie merdinčio ligonio lovos ir paprašykime Dievo, kad greičiau jį pasiimtų pas save.

Viso gero, Palanga, aš tavęs nepasiilgsiu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prostitucijoje išnaudotų lietuvių istorijos sukrėtė net visko mačiusią pareigūnę iš Švedijos: viena jų tapo filmu (105)

Net praėjus daugiau nei dešimtmečiui prostitucijoje išnaudotų lietuvaičių istorijos yra...

Ilgiausia apgultis istorijoje: du dešimtmečius siaubo iškentę miestelėnai maro protrūkio laukė kaip išganymo (2)

Osmanų imperijos karo su Venecijos respublika metu Kandijos miestas (dabar – Heraklionas ,...

Aukštaitijos sostinė stoja? Darbdaviai jau skaičiuoja susitraukusius pelnus ir pereina į taupymo režimą (153)

Lietuvos ūkio variklis sukasi visu pajėgumu. Pastaraisiais metais augusi ekonomika išjudino ir...

Ekspertai: po Lenkijos rinkimų politikoje labiausiai tikėtinas tęstinumas

Lenkijos valdančiajai dešiniųjų pažiūrų partijai „ Įstatymas ir teisingumas “...

Po skyrybų dramos – atviras Andriaus Šedžiaus interviu apie vaikus: apie tai vėliau teks papasakoti ir mažyliui (62)

Neseniai skyrybas išgyvenęs verslininkas Andrius Šedžius dabar visą savo dėmesį sakosi...

Sunkiai sergančios aktorės Anastasijos Zavorotniuk dukra pasidalijo jautria žinute (46)

Šeštadienį, spalio 12-ąją, sunkiai serganti aktorė Anastasija Zavorotniuk kartu suvyru Piotru...

Mirotičiaus šou laimėjo „Barcelonai“ trilerį prieš „Valencia“, Kulboka padėjo nugalėti „Baskonia“ (1)

Nikola Mirotičius surengė fenomenalų pasirodymą bei vienas ant savo pečių ištempė...

Metusi mokytojos darbą emigravo į Norvegiją: griauna stereotipus apie fabrikuose žuvį dorojančius tautiečius (151)

Pedagogės Laimutės Skiudulės vardą, be abejo, žino kone kiekviena Stavangerio ( Norvegija )...

Kokią klaidą lengva padaryti ruošiant avietes žiemai – profesionalo komentaras kaip avietes apsaugoti nuo šalnų (1)

Gediminas Cijūnaitis , gediminosodai.lt savininkas, dalinasi patirtimi, kaip elgtis su avietėmis,...

Ant bangos: Rapšys iškovojo dar vieną auksą Berlyne (48)

Įspūdingą formą šį sezoną demonstruojantis Danas Rapšys iškovojo dar vieną aukso medalį...