Spėkite, kuo skiriasi ši vasara Lietuvoje nuo ankstesnių vasarų? Šią vasarą pagaliau lietuviams nušvito protas, arba jo likučiai, ir jų elgesys pasikeitė. Ploju jums, mieli tautiečiai, ir laiminu jus.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Penktadienio kelionė iš Vilniaus, kamštis, galbūt avarija greitkelyje (arba, greičiausiai, kažkieno perkaitęs surūdijęs kibiras, ištraukiamas tik tokioms kelionėms ir dar Vėlinių gastrolėms po kapines, pagaliau užbaigė gyvenimo kelią ir sustojo; o gal ten būta ypatingo ligonio-vairuotojo, arba vairuotojos, kuris (kuri) netikėjo, kad degalai baigsis, nes prieš dešimt metų irgi važiavo į Palangą, bake buvo tiek pat degalų ir užteko). Dėl avarijos, arba dėl minėto numirusio grabo, greitkelyje papildomos valandos kamštis. Kamštyje nuo ilgo laukimo perkaista dar keli grabai. Už langų šoka basakojė vasara palaidais plaukais.

Tuomet didysis Klaipėdos žiedas – Jakai, arba dar kitaip – Sudmantai, arba, kaip negailestingai juokauja vilniečiai, Šūdmantai. Tas prasivardžiavimas yra iš susikaupusio keršto jausmo. Nes kamštis prie Jakų reiškia dar vieną besivelkančią automobilių uodegą iki pat gintarinės Palangos.

Tada įsikūrimas viešbutyje su slovakiška santechnika, kuri neišlaiko nė vieno sezono, arba „privačiame sektoriuje“. Skamba kaip „Dešinysis Sektorius“ Ukrainoje, arba galbūt Gazos ruožas. Visus metus gyvenęs nudrengtame Vilniaus ar Kauno daugiabutyje, poilsiautojas susipažįsta su kitu nudrengtu daugiabučiu kurorte ir pripažįsta, kad rusiškos statybos daugiabutis yra visur vienodas. Tokį galėtum pastatyti Kalifornijoje, per du kvartalus nuo jūros, ir būtų toks pat jausmas, kaip ir Lietuvoje: apimtų liūdesys ir nykuma, nuo kurios net „TV pagalba“ pradeda atrodyti kaip nebloga vakaro pramoga.

Paplūdimys, kuriame nėra vietos, nes visi nori būti nuo tilto per 30 metrų, arba dar arčiau (tie, kas vaikšto ilgesnius atstumus, į Palangą nekeliauja), paskui J. Basanavičiaus gatvė ir jos svečiai, kurie yra baisūs net ir tiems, kas patys vaikšto po J. Basanavičiaus gatvę. Pastebėkite, kaip jie apžiūrinėja vieni kitus. Kiekvienas apsidairo ir galvoja: „ačiū Dievui, kad nors už mane baisesnių esama“.

Kiekvieną pavasarį jie galvoja, kad gal atsiras kokie studentai, paskui tie studentai, žinoma, neatsiranda (arba atsiranda tokie, kad jau geriau nebūtų atsiradę), ir savininkai pasakoja vieni kitiems, kad, matyt, visi emigravo dėl neišmintingos valdžios politikos.
Andrius Užkalnis

Paskui vakarienė ir maistas, už kurį baisesnis gali būti tik aptarnavimo laikas (trys valandos laukimo ir dairymasis į padavėją, o paskui šaukimas jai „atsiprašau“, o ji apsimeta, kad negirdi, nes neturi jums gerų naujienų – virtuvėje tik viena mikrobangų krosnelė, ir jos nepaskubinsi).

Kaip kelininkai ir komunalininkai netikėtai sulaukia žiemos, taip ir pajūrio restoranų savininkai pavasarį staigiai suvokia, kad nešioti pašildytus cepelinus, drungną alų ir karbonadus už minimumą turbūt beveik nebus kam. Nes kiekvieną pavasarį jie galvoja, kad gal atsiras kokie studentai, paskui tie studentai, žinoma, neatsiranda (arba atsiranda tokie, kad jau geriau nebūtų atsiradę), ir savininkai pasakoja vieni kitiems, kad, matyt, visi emigravo dėl neišmintingos valdžios politikos.
Dar vėliau būna gėrimas, vėmimas ir muštynės toje pačioje J. Basanavičiaus gatvėje ir baisėjimasis tais, kas atvažiuoja į Palangą tik gerti, lyg patys ten būtų dėl kokių nors kitų priežasčių atvažiavę.
Sekmadienio vakarą visi važiuoja atgal, ir siaubai kartojasi, tik jau dabar automobilio keleiviai vieni kitų nekenčia dar labiau, klauso per radiją vakaro geidaraščius, juokiasi iš idiotiškų sveikinimų, o paskui saulė nusileidžia, ir būna ta vakaro programa per radiją, kur skirtukas pagėrusio iškrypėlio-donžuano balsu, viliojančiu, kaip pedofilas prie vaikų ikimokyklinio auklėjimo įstaigos, intymiai suriaumoja: „Muzika... dviems...“. Jau tamsu, o dar tik Kryžkalnio „Statoilas“, Dieve mano, kada mes namie būsim. Ryt į darbą.

Nuo šitų atostogų visi tik keikdavosi. Nė vienos geros istorijos nesu girdėjęs – ne, visi važiuodavo, kaip puspročiai, ir paskui kaltindavo save, kad važiavo.

Jie sąmoningai pavertė seną Lietuvos kurortą bjauria, prigrūsta deklasuotų marozų ir budulių, konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika.
Andrius Užkalnis

Ir jeigu vis dar yra debilų, padūsaujančių apie tai, kad „liaudiškos priemonės – geriausios“ (praustis ūkišku muilu, galvą skalautis žibalu, arbatą gardintis statybinėm kalkėm, kad skalsiau būtų), tai apie Palangą niekas net nesako „vis tiek man lietuviškas pajūris – geriausias poilsis“.

Ne, žmonės apie Palangą kalba ir galvoja, kaip prasigėręs degradavęs asmuo kalba apie pigaus bambalinio alaus skylę prie artimiausio prekybos centro – jis nekenčia tos skylės, nekenčia to alaus, nekenčia tų sugėrovų, bet nieko negali padaryti, turi priklausomybę. „Gintarinė Palanga“ skamba ironiškai, primindama apie bjaurius gintaro papuošalus, brukamus iš kioskų; Antano Venclovos „gintariniai krantai ir sena Palanga“ yra beveik pusiau tikslu, prisiminus senas suklypusias lūšnas, tarp kurių išstatyti Karmėlavos stiliaus hoteliai ir „vilos“.

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Palanga buvo mūsų nelaimė – kaip nelaimingi santykiai, nuo kurių nėra valios atsiplėšti, kaip nemylimas sutuoktinis arba sutuoktinė, kaip trečios eilės teta Jadzė iš kaimo, kurios niekas nemėgsta, bet ji visada kur buvus, kur nebus, visuose giminės pobūviuose ir reikia su ja bendrauti, klausyti, kokius vaistus ji geria ir ką jai sakė poliklinikoje „terapautas“, kai buvo nuėjusi.
Tačiau net baisiausias sapnas amžinai nesitęsia. Kaip paprasti žmonės išsivaduoja (kartais) net iš baisiausių situacijų, priklausomybių ir aplinkybių, taip ir lietuviai, arba bent jau daugelis iš jų, pagaliau atkišo Palangai vidurinįjį pirštą ir pasakė: „gana, f*ck you, gyvenkit patys savo cepeliniškėse“.

Aš tą pakelę apjuosčiau spygliuota tvora ir dar elektros srovę paleisčiau, kad daugiau ten niekam net minties nebūtų su tais grabais stoviniuoti ir prasmirdusius butus reklamuoti. O jei kas atsistotų ten prie kelio, iš sraigtasparnio apšaudyčiau taukuotais čeburėkais, kuriuos po paplūdimį nešioja.
Andrius Užkalnis

Aną dieną perskaičiau straipsnį, kad verslininkai skundžiasi, nes niekas į Palangą nebevažiuoja, ir taip gera ant širdies paliko, lyg burgeriais apkamšytas pasijutau. Pagaliau, pagalvojau.

Aš net nelinkiu jiems susirasti kito darbo ar pajamų šaltinio – nors žinau, kad iš savo cukraus vatos ir vatinio cukraus, Katunskytės koncertų ir vištienos suktinukų su sūriu ir ananasais jie kažkiek sumokėdavo į biudžetą (už tuos pinigus dėkui, tačiau rezultatas nepateisino priemonių).

Jie sąmoningai pavertė seną Lietuvos kurortą bjauria, prigrūsta deklasuotų marozų ir budulių, konservuotos Sovietų Sąjungos teritorija su rusiško popso smarve ir kolūkinio gyvenimo estetika. Ne iš blogos valios jie taip padarė, bet iš kvailumo ir neišmanymo: patys būdami primityvūs runkeliai, jie tesugebėjo sukurti pasiūlą kitiems runkeliams, kuri kažkiek laiko gyvavo, tačiau tas verslo planas netvarus, kaip grįžusio atostogų emigranto skrandžio tūrinys, ryte telkšantis prie Laukinių Vakarų salūno – net ir vėmalų mases nuplauna vanduo. Taip ir Palangos verslo modelis išsipūtė, subliūško ir voliojasi, kaip nesuvalgytos cukraus vatos gumulas prie jūros tilto.

Aš linkiu jiems pamokančio bankroto, kuris juos visiems laikams atbaidytų nuo to, ką jie darė. Aš linkiu, kad tie privatininkai su savo kartono plakatais apie nuomojamas landynes, sustoję prie įvažiavimo į Palangą, daugiau niekada toje pakelėje neatsistotų. Aš tą pakelę apjuosčiau spygliuota tvora ir dar elektros srovę paleisčiau, kad daugiau ten niekam net minties nebūtų su tais grabais stoviniuoti ir prasmirdusius butus reklamuoti. O jei kas atsistotų ten prie kelio, iš sraigtasparnio apšaudyčiau taukuotais čeburėkais, kuriuos po paplūdimį nešioja.

Kad Palanga prisikeltų, ji pirmiausia turi numirti, turi likti visų pamiršta, be pinigų ir be šviesos spindulėlio, kaip Naujoji Akmenė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kaip „Inkaro“ fabrikas, kurio blogų sportbačių niekam nebereikėjo, ir kaip bet kuris iš Lietuvos TV kanalų, kurį bežiūri socialiai remtini ir tie, kas pametė distancinį pultelį ir nebemoka perjungti kanalo.

Tada, kada nors, Palanga atgims. Bet dabar papoteriaukime prie merdinčio ligonio lovos ir paprašykime Dievo, kad greičiau jį pasiimtų pas save.

Viso gero, Palanga, aš tavęs nepasiilgsiu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Žalgirį“ geresniu už CSKA pavadinęs Jasikevičius: šitie vyrai – daugiau nei fantastiški (57)

Kauno „Žalgiris“ išgyveno Maskvos CSKA šturmą ir pirmą kartą Eurolygos istorijoje iškovojo...

Planas sustabdyti Kremlių Baltijos šalyse: kuo gali praversti „Uber“ pavyzdys (381)

Staigaus Rusijos puolimo metu JAV ir sąjungininkų pajėgos Baltijos šalyse būtų greitai...

Ar „MG Baltic“ gali sustabdyti Seimo NSGK išvadų skelbimą?

LRT TELEVIZIJOS laidoje „ Savaitė “ Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ( NSGK )...

Ketvirtame kėlinyje žaisti nustojęs „Žalgiris“ išgyveno: patiesė CSKA ir finišavo trečias (1103)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai sekmadienio vakarą Belgrado „Štark“ arenoje įspūdingu...

Ulanovas: jeigu būtume šitaip pralaimėję, tai nebūtų žodžių specialiai Krepšinis.lt iš Belgrado (1)

Šį sezoną ne kartą dviženklius deficitus naikinęs Kauno „Žalgiris“ sekmadienį parodė, kad...

Vieno mikrorajono gauja šiurpino visą Europą (8)

„Danijos naujienų portale Ekstrabladet 2013 metų birželio 28 d. paskelbtas straipsnis...

Baltos vestuvių ceremonijos varnos: parodė, kaip nereikėtų rengtis į karališką puotą (3)

Kvietimai į karališkas vestuves buvo išsiųsti dar kovo mėnesį, tačiau kai kurie svečiai vis...

Kalbininkas Smetona: tarmės yra mėšlas (138)

„Tarmės yra mėšlas“, – tokiu terminu jo klausančias auditorijas mėgsta šiurpinti...

Užkalnis: baiminausi, kad neaptarnaus ir dar viską atims (75)

Visgi jūs dar stebinate toje savo Lietuvoje . Grįžti žmogus į trasą po dviejų mėnesių, puoli...

Pajūrio darbdaviai neviltyje: nesusigundo nei nemokamu maitinimu, nei nakvyne (753)

Pajūrio verslininkai muša pavojaus varpais – katastrofiškai trūksta darbuotojų. Darbas...