Žiūrim toliau: Jugoslavijos karai ir Srebrenicos žudynės 1995 metais. Serbai nužudo 8000 musulmonų, pasaulinė bendruomenė palaimingai sukioja nykštį, įsikištą vienon vieton: viskas juk tvarkoje, yra Jungtinės Tautos ir jų kariai visai netoliese, nieko blogo neturėtų atsitikti.
Vos prieš keletą metų ne tik Vakarų europiečiai, bet ir mūsų pačių palaimingai čepsintys analitikai kriuksėjo giliamintiškose TV laidose, kad nereikia bijoti Rusijos, tik paranojikai juk gali išsigalvoti naujus agresijos protrūkius. Paskui būna Gruzija ir dalies jos teritorijos atplėšimas. Tada čepsintys, be pykčio mąstantys analitikai ir sau smakrus čiupinėjantys politologai sakė, hm, netikėta, bet dabar jau tikrai viskas, Rusija čia ir sustos. Koks beprotis gali įsivaizduoti, kad Kremlius ką nors dar daugiau prisidirbs? Tada būna Krymo okupacija, agresija Ukrainoje ir numuštas Malaizijos lėktuvas.
Dabar viens du ir persukam viską į šiuos laikus. Ne kokių dešiniųjų propagandistų išgalvotais duomenimis, o Jungtinių Tautų teigimų per vieną šios vasaros savaitę vien tik į Graikiją atvyko 21 000 migrantų. Tik į Graikiją. Tik per vieną savaitę. Metuose yra 52 savaitės.
Per Viduržemio jūrą į Europos Sąjungos šalis vien tik šiemet (iš esmės, per pusmetį) nusigavo ketvirtis milijono migrantų – čia tie patys, kurios prie Italijos ar Graikijos krantų gelbsti tų šalių pakrančių apsauga, ir kurie nusėda stovyklose tose šalyse arba keliauja toliau į Europą.
Dar paklausykite skaičių. Vien Vokietija planavo vien šiemet priimti 450 000 pabėgėlių. Dabar padidino prognozę iki 650 000. Aš kartoju, vien Vokietija, ir tai tik prognozė. Tikrovė bus baisesnė už prognozes, nes visada taip būna.
Kaip Europoje prognozuojama (ypač kai tai daro vyriausybės), visi žinome: prieš 11 metų Britanija prognozavo, kad iš visos Rytų Europos per metus atvyks nuo 5000 iki 13 000 dirbančiųjų. Daugiau atvyko per pačią pirmą savaitę.
Kodėl Europa taip elgiasi, ir vietoje to, kad pripažintų turinti naują šimtmečio krizę, vaikšto prie liepsnojančio namo su stikline vandens (bandėm tartis dėl kibirų, kelis kartus susitikinėjom, nieko nenusprendėm, nes niekas nenori kibirų kilnoti, sunku, dar patrūksim)?
Pirmiausia, Europa kitaip nemoka. Mes Lietuvoje irgi galim labai nesijuokti – mūsų valdžia taip pat palaimingai derėjosi dėl kelių dešimčių pabėgėlių priėmimo ir nesibodėjo svarstyti, ar čia kažkokios papildomos keturios ar šešios šeimos bus paskaičiuotos, kaip mūsų kvotos dalis, ar čia jau priedo? Reikės Briuselyje atsiklausti. Lietuviai prie gaisro net stiklinės vandens nenuneša: jie svarsto, ar čia imti valgomąjį šaukštą, ar užteks arbatinio.
Antra, Europa supranta, kad tiesa ir skaičiai pernelyg baisūs, kad galėtum juos ištarti ir apie juos galvoti, todėl geriau negalvoti visai. Atvykstančių pabėgėlių – daugiausiai iš musulmoniškų šalių – skaičiaus geriau nelyginti su senosios Europos gimstamumo skaičiais, nes norėsis tiesiog užsikimšti ausis ir garsiai dainuoti, ką europiečiai ir daro jau nebe pirmus metus.
Kai pasakai europiečiui faktą, kad daugelyje Europos miestų jau keleri metai naujieji gyventojai gimsta daugiausia imigrantų šeimose, juos vadina Mohamedais, ir jų tėvai dažnai nė nemoka kalbos tos šalies, kurioje gyvena, tai europietis iškart pavadins tave „islamofobu“, panikos skleidėju ir, ko gero, neonaciu.
Aš nieko blogo nepasakiau apie juos, tuos musulmonus, aš tik sakau, kad visiškai greitai daugelyje Europos šalių musulmonai bus dauguma. Jūs pasiruošę tam? Aš nesakau, kad gerai ar blogai, aš tik klausiu.
Kokiam nors nevėkšlai bedarbiui po dvejų metų bimbinėjimo pateikia klausimą – kaip sekasi darbo ieškoti, jis susinervina ne todėl, kad nuo vakar pagiringas. Jį tai labai erzina, nes jis žino atsakymą.
Kai senieji Europos gyventojai balsuos rinkimuose už vis radikalesnes partijas, jūs jų gėdinimais nepaveiksite. Galite tampyti po teismus rašančius apie religijų santykius, kaltinti kiekvieną prasižiojantį kiršinimu ar neapykantos skatinimu, musulmonų demonizavimu arba dar kokiais naujai sugalvotais nusikaltimais, galite leisti įbauginti leidėjus Danijoje ir Prancūzijoje, kad net negalvotų spausdinti karikatūrų, kurios žeidžia tuos, kas jau seniai įsižeidę dėl visko. Tai – įmanoma, ir jau daug kur padaryta. Tačiau (nebent būtum Rusijoje) negali nubausti rinkėjo už jo balsavimo pasirinkimą, nors visos Europos politinio korektiškumo sraigės to labai norėtų.
Esmė ta, kad Europon plūsta daugiau atvykėlių, negu ji gali suvirškinti. Nieko nėra neįmanoma: tie žmonės gyvens Europoje net ir be jokios integracijos. Net ir tada, jei visos šalys ilgainiui turės steigti pabėgėlių stovyklas ir palapinių miestelius, kurie taps iš laikinų struktūrų nuolatinėmis. Tik nuo to bus pasekmės, ir aš klausiu, ar mes joms pasiruošę, ar galvojame, kad persižegnosim ir praeis?
Prisimenate, prieš keletą metų, kai krizė buvo dar tik beužgriūvanti, buvo daugybė tokių, kas išdidžiai aiškino, kad čia pas mus Lietuvoje ne Anglija ir krizės nebus. „Akropolyje pilna žmonių, kokia krizė“, kalbėjo jie.
Dabar europiečiai irgi sako, kad nieko čia baisaus: pasižiūrėjo pro langą ir nepamatė nė vieno pabėgėlio, ir po langais niekas nestato mečetės. Problemą išgalvojo žiniasklaida.
Šiandien Vilniuje jo gyventojai nevažinėja ir nevaikšto į taborą, nes supranta, kad ta teritorija jau nebe jų. Prie įvažiavimo stovi užrakinta policijos būdelė – kai paskutinį kartą buvau pasidaryti, joje buvo tuščia. Prie taboro stoviniavo juodas senas automobilis, kurio vairuotojas nužvelgdavo įvažiuojančius. Užvedė variklį ir nusekė paskui mano automobilį. Nuvažiavau kelis šimtus metrų, apsidairiau ir supratau, kad man ilgiau ten būti nereikia – ten jau ne mano miestas. Paryžiaus ar Marselio gyventojai irgi turi tokius savo miestų priemiesčius (tik žymiai didesnius, nei Čigonų gatvės apylinkės), kur jie neina ir kur policija nebevažiuoja.
Tokių taborų, arba teritorijų, kur jums neberekomenduojama eiti, mūsų miestuose bus ilgainiui daugiau – visoje Europoje. Švedijoje jau ištisi miestai yra tokie.
Nemanau, kad kažką galima pakeisti, nemanau, kad didysis tautų persikraustymas išvengiamas. Tiesiog pasidžiaukite kas kartą, kai sekmadieniais bažnyčioms dar leidžiama skambinti varpais, o gruodį miestų aikštėse – statyti Kalėdų eglutę, nes ji žeis kitų tikinčiųjų jausmus. Nes jau yra, kur to nebegalima. Pasikeitimai netruks ateiti ir pas mus.