Nedažnai rašau šias skiltis, sielodamasis dėl ko nors. Bet šiandien – pats laikas, nes supratau, kas jus laiko prirakintus varge ir beviltybėje. Jums ten nepatinka, aplink vien liūdesys ir nykuma, ir, Dievas mato, jūs daug apie tai kalbate ir rašote. Bet jūs ten prirakinti.
Minimalus atlyginimas jums mažas (už kitokį nedirbate), viskas jums brangu, pirkinių kokybė žema, darbdaviai jus engia, ir net jei nuvažiuojate atostogų, tai jūra prišlapinta ir cepelinai brangūs. Įsijungiate televizorių – ten vis niekalas, ir todėl nebežiūrite jos.
Įsijungiate internetą, o ten Užkalnis ir kitokie dalykai, nuo kurių jus tuojau pat sutampo. Vaikai auga blogi, o ir tuos atima, jei nusivežate į Norvegiją. Kaip galima gyventi?
Aš jums pasakysiu, kas jums blogai ir kodėl.
Jūs patys absoliučiai niekuo nemokate džiaugtis ir kiekviename žingsnyje, kiekviename reiškinyje, įtarinėjate klastą ir apgavystę. Šis įprotis jus žudo ir verčia jaustis, o vėliau ir būti, nuskriaustais vergais.
Dar baisiau už pensininkes yra tos moterys ir vyrai internete, kurie kone kasdien randa kokią nors netikrą nuolaidą arba blogą kainą – prekybos centre, internete, skelbime, ir apie tai rašo.
Netgi kai yra geros naujienos, jūs sugebate įžvelgti blogas: kai Lietuva tampa viena didžiausių pasaulyje baldų gamintojų Švedijos pasauliniam supergigantiškam parduotuvių tinklui ir parduoda jiems produkcijos kasmet už pusę milijardo eurų, niekas, atrodo, nesidžiaugia tūkstančiais darbo vietų ir plaukiančiais į Lietuvą pinigais. Kai kas nors negali dviejų sunkvežimių sūrelių parduoti į Rusiją, tai gamintojų verksmas aidi nuo Kuršių Nerijos iki Medininkų. Kai kas nors veikia gerai, džiaugtis nemoka beveik niekas.
Nuo paties džiaugsmo jausmo atpratote. Jis jums atrofavosi, kaip beždžionei uodega, žengiant revoliucijos laiptais.
Jūs nuolatos jaučiatės nuskriausti ir nieko nekontroliuojantys: nuo jūsų niekas nepriklauso. Jūs taip manote.
Aną savaitę Vilniuje vyko Švedijos verslo apdovanojimai. Po apdovanojimų scenoje buvo surengta diskusija (Švedijos karalius jau buvo išėjęs), ir diskusijoje vienas kalbėtojų buvo Vytautas Landsbergis. Profesorius visus nustebino, Švedijai priminęs, kad ji nėra NATO narė ir kad švedams nėra išmintinga taip elgtis. Profesorius priminė švedams, kad jiems derėtų prisijungti prie gynybos aljanso. Tai buvo viena geriausių kalbų, kada nors girdėtų Lietuvoje.
Žmonės pamiršta, kad būtent todėl mes šiandien esame laisvi, kad kažkada tas pats Vytautas Landsbergis neklausė aiškinimų, ką Lietuvai galima daryti ir ko negalima.
Mums kažkada daugelis aiškino, kad nedera per daug įsijausti ir svajoti apie savus pinigus, apie lietuvių kalbą kaip valstybinę, apie nepriklausomybę ir panašius dalykus. Buvo, kas klausė, o buvo tie, kas darė, kas buvo būtina.
Paskui mums aiškino, kad nedera erzinti Rusijos ir nustatinėti savo tvarkos dėl rusų karinio tranzito į Kaliningradą, o juo labiau negalima erzinti rusų ir stoti į NATO. Tada ir vėl neklausėme ir viskas baigėsi puikiai. Jei būtume klausę ubagų ir bailių, būtume dabar ten, kur ir baltarusiai – laimingai penkioliktą kartą rinktume tą patį prezidentą, vis didesne balsų persvara.
Aš dažnai svarstau apie tai, ar man reikėtų linkėti nekentėjams greičiau užsilenkti nuo savo pavydo, ar reikėtų bandyti juos auklėti ir gelbėti. Bet tada pasvarstau, kad auklėjimui nebeturiu jėgų, todėl gal geriau aš juos provokuosiu ir siutinsiu, kas savaitę, metodiškai. Jie niekur nuo manęs nepabėgs (skaito ir skaitys), nes jiems patinka kentėti, patirti skausmą ir pažeminimą, patinka pajusti, kas yra jų viršininkas.
Jie ir toliau man grąsins, kad man blogai baigsis, kad jie atvažiuos į Vilnių iš savo Panevėžio ir savo Airijos (dažniau visgi iš Airijos) ir tada jau man galas.
Čia ne aš vienas toks. Kiekvienas, kas uždirba daugiau nei minimumą ir turi neatsargumo tai nors kartą paminėti, gauna savo dozę. Praėjo ketvirtis amžiaus nuo nepriklausomybės paskelbimo, o ubagų ir pavyduolių iškilmės tebesitęsia. Viskas kaip ir anksčiau, niekas nepasikeitė. Visi skaičiuoja svetimus pinigus, teisia ir aiškina, ir visiems baisiausias dalykas yra įsivaizdavimas, kad neduok Dieve kas nors iš ko nors užsidirbs. Jie visur mato klastą ir ištiestus pirštus link savo kišenių.
Jūs bijote, kad Užkalnis ar kas nors kitas, ką jūs labai niekinate, apie ką nors parašys teigiamai ir tą dalyką jums teks pirkti ir tam leisti nedidelius turimus pinigus. Tai skamba juokingai, tačiau jūs tikrai turite priklausomybę nuo tų, ko jūs labiausiai nemėgstate.
Aš žinau, kad ne pirmą kartą apie tai rašau. Tačiau ką man daryti, kad jūs vėl ir vėl apie tai skaitote, ir jums niekada negana. Jus, kurie esate kvailoji skaitytojų dalis, galima reguliariai šerti erzinimais, pasišaipymais, paslėptais juokais ir subtiliomis patyčiomis, ir jūs prašysite dar, piktai atsiliepinėdami. Aš jums rašysiu apie restoranus, viešbučius, kurortus, pirkinius, keliones, jūs vis skaitysite ir kaitinsitės nuo savo pačių pavydo, užuot bandydami kuo nors pasidžiaugti. Nieko gero jūsų gyvenime nebus.
Jūs esate beviltiški, aš praradau viltį, kad jūs pasikeisite.
Ir būtent dėl šios priežasties jūs esate, ir liksite, ubagais.
