Prieš rinkimus – neregėtas aktyvumas, toks, kad galima pagalvoti, kad visiems ne vis tiek. Ne, ne tik. Visiems labiausiai už viską rūpi šalies ateitis, ir žmonės negaili dėmesio, jėgų ir laiko, kad tik dalykai pasikeistų.
Nė vienas rinkimų kampanijos nusišnekėjimas nelieka nepastebėtas. Kiekviena mažaraščių kandidatų rašybos, skyrybos, logikos klaida pastebėta, apibraukta ir paviešinta, padėta kiekvienam rinkėjui ant internetinio kilimėlio prie durų – ne, tikrai niekas nesakys, kad jų neįspėjo apie tai, kad negalima balsuoti už tuos, kas lyg ir norėtų valdyti šalį, tačiau dar neišmoko valdyti net savo liežuvio, vargu ar moka užsisagstyti drabužius be pašalinių pagalbos ir šiaip jau dar nesugeba skaičiuoti iki šimto ir painiojasi rašybos taisyklėse, kurių išmokstama šeštoje klasėje.
Kodėl Vilkaviškio kandidatė mėto savo reklamas į mano pašto dėžutę Vilniuje? Ji nežino, koks čia miestas? Ar „Vilkaviškis“ ir „Vilnius“ turi tokias pačias pirmąsias raides, ir ji pamanė, kad to bus gana, nes vis tiek daugiau trijų raidžių nepaskaito?
Idiotiški vaizdo klipai („ką tiu?“) ir improvizuotų vestuvinių-agitacinių, vokalinių-instrumentinių partinių-rinkiminių ansamblių pasirodymai ežero pakrantėje su jų debiliškais dainų tekstais irgi susilaukia atpildo ir patyčių ir gauna velnių lygiai tiek, kiek nusipelno. Žinoma, būtų neteisinga sakyti, kad tie dainų tekstai labai išsiskiria iš bendros lietuviško popso poezijos. Ne, jie maždaug tokie, kaip dainos, grojančios per radiją, ir galbūt atsilieka tik nuo pagarsėjusio Klonio gatvės laikų dainuojamosios poezijos hito apie sysalus („Oi ta Stankė tai panelė / neatgaus savo dukrelės / sysalams pardavinėjo / pinigėlių daug norėjo“), kurį atliko nepripažinta country žvaigždė Arvydas Brunius.
Iš viso to aktyvumo prieš ketverius metus turime, ko gero, lėčiausią ir labiausiai komišką vyriausybę laisvos Lietuvos istorijoje, kurios didžiausias pasiekimas yra nenuilstamas medžiagos kūrimas internetiniam humorui. Su jų pasisakymais tiesiog nieko nereikia daryti: jie viską padaro už mus. Kažkada buvo pasakyta, kad lengviausias darbas pasaulyje yra televizijos orų pranešėjo pareigos San Diege, Kalifornijoje: ten tiesiog visada geri orai.
Ne, dar lengvesnis darbas yra kurti internetinį humorą Lietuvoje prieš šiuos rinkimus. Jokių pastangų: tik įkeli filmuką ar vaizdelį visuotiniam juokui ir tu turi pusę milijono laimingų žiūrovų.
Todėl, kad visa vadinamoji aktyvi karta yra tik pokemonų gaudytojai, visomis prasmėmis. Jų gyvenimas yra virtuali realybė, kur geri darbai daromi, nuspalvinus profilio nuotrauką kokios nors šalies vėliavėlės spalvomis. Jie susipažįsta, draugauja, mylisi ir skiriasi internete, ir neturi dėl to jokių problemų, nes geresnių draugysčių ir meilės jiems nenusimato, o internetinis išsiskyrimas yra tvarkingesnis, aiškesnis ir net kažkoks tauresnis už santykių aiškinimąsi tikrame gyvenime.
Daugelis jų jau seniai pamiršę bet kokias senamadiškas mintis apie darbą, kuris jiems yra toks pat absurdiškas ir nereikalingas, kaip laidinis telefonas arba rašomoji mašinėlė: kam dirbti, jei galima (a) melžti tėvus, (b) įkurti startuolių bendrovę, (c) įsidarbinti nevyriausybinėje organizacijoje ir įsisavinti lėšas tolerancijos skatinimui ir kovai su patyčiomis?
Jų gyvenime nebėra vietos jokiai veiklai, kuriai negali parsisiųsti programėlės. Daugelis jų nebesugeba vartyti popierinių leidinių ir juos purto ir brauko pirštu, laukdami, kada pasikeis vaizdas puslapyje. Negaliu garantuoti, bet daugelis jų turbūt nė nesugebėtų patenkinti savęs lytiškai rankos pagalba, jei namie išjungtų internetą (gal tik kai kurie, prisimenantys, kaip naudotis SMS žinutėmis, parašytų draugui ir paklaustų pagalbos). Kai jiems išsikrauna telefonas, jie nebesugeba nė šiukšlių išnešti į konteinerį, nes kaip tu tą konteinerį rasi be išmaniosios programėlės.
Todėl, kad visa vadinamoji aktyvi karta yra tik pokemonų gaudytojai, visomis prasmėmis. Jų gyvenimas yra virtuali realybė, kur geri darbai daromi, nuspalvinus profilio nuotrauką kokios nors šalies vėliavėlės spalvomis.
Parašiau visa tai ir pasijutau senas bambeklis, bet velniai nematė: aš ir pats Vilniuje dažnai važinėju su navigacija. Aš irgi toks pats, beveik. Tik čia ne apie mane, aš tik rašytojas ir aš, beje, atlieku savo pilietinę pareigą, dirbu ir moku mokesčius. Čia apie juos.
Visa tas realaus gyvenimo neįgalumas, deja, galioja ir to vadinamojo jaunimo pilietiniam sąmoningumui.
Jie yra, kaip čia pasakius, yra sąmoningi ir padarys absoliučiai bet ką, kad tik visiems būtų geriau, išskyrus vieną dalyką. Rinkimų dieną jie tikrai nepakels subinės nuo kėdės ir nenueis per tris namus iki rinkimų apylinkės pabalsuoti.
Rinkimų dieną jie padarys galybę dalykų – įdiegs naują operacinę sistemą planšetėje, užsiplikys retos Nepalo arbatos (tiksliai pagal instrukcijas ekologiniame puodelyje, kurį jiems sukūrė labai pasistūmėję ir plačiai mąstantys draugai), pasveikins virtualų draugą Bolivijoje su vardadieniu, gal net pasižiūrės internete, kaip pačiam gamintis veganiškus sušius iš nevirtų ryžių, paskui nufotografuos ir įkels į internetą, bet, gink Dieve, nesugaiš pusvalandžio, kad nueitų ir įmestų kelis lapelius, kad ateinančius keturis metus valdžioje būtų bent keliais nevalingais, kvailumo nelaikančiais ir sauskelnių nenaudojančiais, pavojingais kretinais mažiau.
Jūs manote, kad aš neteisus? Įrodykite man tai. Rinkimų dieną ateikite ir balsuokite, net jei šimto metrų maršrutą iki rinkimų apylinkės reikės parsisiųsti iš interneto. Padarykite tai, arba dar ketverius metus bus labai lengva gaminti interneto memus.