Ne, aš labai ilgai galvojau, kodėl lietuviški filmai, net ir ne patys blogiausi, yra tokie neįsivaizduojamai nepažiūrimi. Net ir turint galvoje tai, kad mes turime puikių režisierių ir aktorių (daugelis jų yra mano draugai, todėl turėjau taip pasakyti – iš tiesų, daugelis jų yra puikūs).
Aš nevardinsiu nė vieno konkretaus filmo, kad nepasirodytų, kad čia kokia nors asmeninė nuoskauda, kerštas ar sudirbimas, kokio galite tikėtis iš manęs.
Lietuviško kino siaubą galima geriausiai perprasti tokiu būdu. Kurį laiką, gal kokią savaitę, nežiūrėkite nieko, tik lietuvišką kino produkciją. Kino filmus, lietuviškus serialus ir bet ką, ką rodo per lietuvišką televiziją. Galite žiūrėti net ir užsienietiškus filmus, dubliuotus lietuviškai – nemokšiškas dubliavimas (kitokio Lietuvoje šiais laikais nebūna, nes vieno filmo dubliavimo ir įgarsinimo biudžetas yra maždaug 20 eurų, tai į tuos pinigus reikia sutilpti), teksto nesupratimas ir pagyvenusios mokytojos intonacija sunaikins viską, kas tame filme yra užsienietiško ir gero.
Tada, paveikti šios dietos, pasivartę ant virtualios vinių lovos, atsisėskite ant sofos prieš didelį televizorių, ir, pasirinkę didžiausią raišką, pasileiskite kokį nors amerikietišką serialą, be jokio lietuviško vertimo, gerai būtų, kad būtų apdovanotas prizais, ir pradėkite jį žiūrėti, garsiai pasileidę garsą.
Panašiai žmogus, kuris gyvena tik Naujojoje Akmenėje ir nieko daugiau nemato, tik Naująją Akmenę, silikatines plytas ir veikiančių bei sugriuvusių pramoninių pastatų monstrus, pradeda manyti, kad tai yra normalu ir gal net visai gražu. Taip pat žmonės, kurie sąmoningai ilgai tyrinėja sovietinės architektūros paveldą, mirksta jame, užsipila ta šlykštybe smegenis, pradeda manyti, kad jie čia mato prieš save meną ir estetiką, kai iš tiesų jie mato šėtono šiukšlyną, tačiau jie to jau nebežino, nebesupranta ir todėl jie, kaip autoritetingi menotyrininkai, pradeda tuos gaudžiančius šėtono darbus ginti ir saugoti, ir paskelbia paveldu.
Aš jums parašysiu, kaip kurti idealų lietuvišką filmą – tai bus trumpas vadovas, kuris atstos ketverius metus studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurios pavadinime kino net ir nėra, tačiau ji rengia beveik visus esamus ir būsimus Lietuvos kino kūrėjus. Įsivaizduokite, jei būtų Veterinarijos mokykla, kurios pavadinime net nebūtų paminėta žmonių medicina, tačiau be veršelių ir šuniukų daktarų ji tuo pačiu mokytų ir kardiologus, chirurgus ir šeimos gydytojus. Tas pats ir su lietuvišku kinu.
2) Aktorės rėkimas ir isteriškos balso gaidos bus vienu metu visiškai nenatūralios ir tuo pačiu metu gyvenimiškos. Kaip tai pasiekiama? Paprasta. Daugelis lietuvių moterų yra visiškos emocinės plekšnės, taip pat ir turinčios šlapios žuvies kūno temperatūrą, nieko autentiško ar gyvo neturinčios savyje, todėl, kalbėdamos su vyrais ir su savo mamomis (kurių jos nekenčia dar labiau negu vyrų, bet jomis rūpinasi, nes tada gali dar labiau jų nekęsti), jos imituoja ne ką kitą, o lietuvišką audiovizualinę produkciją ir intonacijas ir isteriškus užspiegimus, kurių jos išmoko iš prastų lietuviškų serialų ir dar prastesnių filmų. Tada ratas užsidaro – aktorės stebi gyvenimą, o gyvenimas stebi aktores, ir tokiu būdu susidaro begalinio veidrodžio efektas, kai vienas prieš kitą pastatyti veidrodžiai rodo begalinį veidrodžių tunelį, kurio gale nėra šviesos, o tik tobulo pragaro pažadas.
4) Gerasis veikėjas visada yra kiek pražilęs, tylenis, vyresnio amžiaus, ir labai mėgsta į ką nors atsirėmęs ilgai žiūrėti į tolį. Tai kadras, kurio neįmanoma sukritikuoti, nes kiekvienas režisierius žinos, kad būtent tą kadrą jis gali pateikti kaip savo kūrybinio regėjimo pavyzdį. „Toje minutės tyloje yra daugiau prasmės, nei tūkstantyje žodžių“, pasakys kūrėjas, ir bus teisus, nes su tokiais scenarijais, kokie rašomi Lietuvoje, tūkstantyje žodžių tikrai telpa minčių skaičius, prilygstantis nuliui. Tyloje bent jau galima įsivaizduoti, kad kažkas kažką galvojo. Papildomas privalumas, kad tai scenai autoriaus nereikėjo įgarsinti – segti radijo mikrofono.
6) Interjerus lietuviškame filme geriausia sukratyti iš bevardžių biurų, kuriuos pažįsta pusė žiūrovų, nes ten yra buvę, ir kokios nors istorinės prabangos. Kadangi Prezidentūroje filmuoti yra sunku, tai visą prabangą vaizduoja Lietuvos rašytojų sąjungos laiptai į antrą aukštą (Vilniuje, K. Sirvydo gatvėje). Ant tų laiptų yra filmuota daugiau, negu prie Trevi fontano Romoje. Dar gero gyvenimo pojūtis sukuriamas filmuojant prekybos centruose, ypač tose jų pakampėse, kur daugelis parduotuvių jau užsidarę dėl pirkėjų stygiaus ir uždaryti specialiais skydais su gašliai prasižiojusiomis manekenėmis, ir parašyta „Netrukus čia atsidarys nauja parduotuvė“. Parduotuvėse filmuojant girdisi šlykštus aidas ir nenatūrali tuštuma, nes kas tau pasirūpins papildomais aktoriais ir garsais, kurie galėtų sukurti autentišką pojūtį.
8) Labai lengva sukurti linksmas scenas. Teatre išmokyti aktoriai žino, kad nieko nėra juokingiau, negu (a) vaidinti girtą, kuriam labai tinka nusmukusi į šoną ausinė kepurė, net ir vasarą, (b) kalbėti rėkiant į salę, su pauzėmis, kaip teatre – nes juk teatre ir mokėsi – ir būtinai su kaimišku akcentu, ne kokia nors apibrėžta tarme, bet agitbrigadų ir provincijos vestuvių piršlio intonacijomis, ir (c) juokingai vaikščioti, krypuojant arba šokčiojant, ir būtinai per plačiais žingsniais. Komiškumas lietuviškame kine sukuriamas štai taip – apsimeskim, kad darom filmą, prie kurio iš juoko turėtų raitytis trimečiai arba krizentų naminiai gyvuliai, ir būtent tik tokius juokus ir palikime, ir bus gerai. Visa kita meskim lauk, žiūrovas nesupras.
9) Galiausiai reikia sugalvoti filmui pavadinimą, kuris būtų dviprasmiškas ir turėtų savyje vadinamąją mįslę keturgyslę: „Neatsakyto klausimo valanda“, „Diena, kurios vardas naktis“, „Kelionė į niekur“, „Vasara viduržiemy“, „Nenuskinto žiedo mirties (ne)tiesa“ ir panašiai. Be kita ko, toks pavadinimas padės toms moterims iš žurnalų, kurios kalbins po premjeros kūrėjus ir galės klausti jų, ką šituo pavadinimu norėta pasakyti. Kadangi šito kūrėjai negalės pasakyti, jie galės atšauti, kad kiekvienas žiūrovas tą klausimą galės atsakyti pats sau.
Gal dar bus Lietuvoje geresnių filmų. Gal bus filmai, kur filmavausi aš pats, ir tada jūs pamatysite skirtumą, koks gali būti kinematografas. O iki tol, ačiū, aš geriau pasėdėsiu ir dvi valandas pažiūrėsiu į šviežiai išdažytą sieną. Stebėsiu, kaip džiūsta dažai.
Nuo to man tikrai kils daugiau minčių, nei nuo to, ką dabar rodo kino teatruose.