A. Užkalnis. Gedimino kalno šlaitas yra mūsų nušliaužusi valstybė

Kartais padeda išvažiuoti toliau, kad suprastum, kaip toli užėjęs kliedesinis sutrikimas (yra tokia liga, galite pasižiūrėti internetuose, jei netikite). Guliu bambą išvertęs prie baseino Albukerkėje, Niu Meksike, kur filmavo serialą apie Bręstantį Blogį ir metamfetamino prekijus, skaitau Lietuvos spaudą ir galvoju – kur jie gamino narkotikus, ar išgalvotoje filmų Amerikoje, ar pas mus, Lietuvoje?

Nes labai panašu, kad visgi Lietuvoje, ir gavosi gera narkotikų partija, nes visiems taip gerai skėlė per kaukoles, kad žmonės tik dairosi ir linkčioja, sako, čia pas mus viskas normalu, viskas čiki-piki, laikini sunkumai, ir tiek. Iš tolo taip neatrodo.

Jei galvojate, kad aš čia nerimtai, arba perkaitau, tai laba diena: Lietuvoje vos ne svarbiau, kad „Lietuvos geležinkeliai“ pabrangins bilietus kelionėms keliais gražiais vagonais prie jūros nei tai, kad Vilniuje griūva Gedimino kalnas ir Gedimino pilies bokštas gali neatlaikyti dar vienos žiemos.

Aš pakartosiu: Gedimino pilies bokštas gali neatlaikyti dar vienos žiemos. Ką tai reikš? Kad kažkur prie Vilnelės gyventojai rankios plytas ir nešis į namus suvenyrams, o Geležinis Vilkas galės pakartotinai lipti kur nors kitur ir baubti, kad čia kada nors pastatysim, galbūt, dar vieną miestą, kuris bus garsus po tūkstančio metų.

Geležinio Vilko vietoje aš nelipčiau ir nebaubčiau, nes neliko dėl ko baubti. Šiais laikais kunigaikštis Gediminas būtų užmigęs be sapnų, kaip po gerų migdomųjų, o ir karalius Mindaugas turbūt jau neklausytų upių šniokščiant ir nesikabintų į žirgo kaklą, bandydamas suvienyti Lietuvą. Kokios ten upės: tik teliuškuotų išmušę kanalizacijos vamzdžiai ir barškėtų vėjyje miesto statybininkų pamirštos vielinės tvoros. „Tam darbui, kur apsiėmė, nėr pabaigos“, pagalvotų karalius Mindaugas, pažvelgęs į Nacionalinio stadiono griuvėsius.

Paaiškinsiu jums kaip vaikams. Nes kas daugiau, jei ne aš. Vilniaus mieste, kuris yra Europos valstybės Lietuvos sostinė, yra nedidelė kalva, ant kurios yra mūsų šalies, mūsų tautos, mūsų laisvės simbolis. Ant Gedimino pilies bokšto plevėsuoja mūsų svarbiausia Lietuvos trispalvė, mūsų vėliava, mūsų pasididžiavimas, kurios iškėlimas buvo šimtams tūkstančių žmonių įvykis, nuo kurio stojo širdis ir užėmė kvapą.

Pasižiūrėkite į tą bokštą ir į tą vėliavą, valdžios nevykėliai, netikę kėdžių kamščiai, ir žiūrėkite, kol suprasite, ubagai jūs, netikę bejėgiai kostiumų užpildai.

Jums galima daug ką atleisti, visus atkatus, uždelsimus, neįvykusius projektus, tarnybinius automobilius ir komandiruotes į kurortus, bet čia jūs parodėte viską, ką galite, jūs apgailėtini, bejėgiai, šiaudiniai suskiai.

Kaip niekas neuždega deglų ir neina prie valdžios rūmų ir nebado jiems į suįžūlėjusius snukius? Sakau jau, daug į ką galima užmerkti akis. Tačiau kai visas valdžios aparatas, visos pareigybės, kabinetai, komisijos, komitetai, įvairių lygių valdininkai, Seimas, Vyriausybė, visi biudžeto šeimininkai NIEKO nepadaro, kad sutvarkytų vieną kalvą miesto centre, kuri atrodo, kaip baisi gangrenuojanti žaizda?

Jūs paklausykite jų, begėdiškai stumiančių atsakomybę nuo savęs (kaip sostinės meras, visiems nepaliaujantis aiškinti, kad yra mazgotė, kuri nesugeba sutvarkyti oro uosto taksi vairuotojų ir kad čia ne jo darbas, o jis yra tik kaliausė, raštus rangovams siuntinėjanti), paklausykite jų išsisukinėjimų ir pasiaiškinimų. Paklausykite, kaip jie pasamdys vėl kažkokius ekspertus, kurie po metų turės pasiūlymus, ir tada darysim penkmečio planą.

Jie visada bejėgiai ir niekada dėl nieko nekalti. Būna tokie žmonės, kurie yra išsisukinėjimo meistrai ir niekas niekada nėra jų kaltė. Tai patys niekingiausi asmenys, aš linkiu jų neturėti netoliese ir asmeniniuose santykiuose bėgti nuo jų, kaip nuo infekcinės ligos ar blogo įpročio. Deja, būtent jų yra prilindusi visa valdžia, tų impotentų ir apsimetėlių su nesibaigiančiais paaiškinimais, kaip jie nieko negali padaryti, kaip tiesiog taip aplinkybės susiklostė, taip gavosi, tokia tvarka, taip jau yra.

Valdžia yra tokia, kokia yra, bet čia ne šiaip bloga valdžia, tai supuvusi, disfunkcinė, gėdinga valstybės parodija, nesugebanti sutvarkyti vienos kalvos šlaito. Gerai tik tiek, kad jei reikėtų tą šalį ginti, tai žmonės gintų ne tuos netikusius šiknius, o mūsų visų valstybę.

Kiekvienas jūsų, kas atsako už Gedimino kalno padėtį, turėtų ilgai, įdėmiai pažiūrėti į savo knyslę veidrodyje, ir spjauti į tą atvaizdą, jei tik turite dar seilių burnoje po visų savo išsisukinėjimų ir melagysčių. Dar niekad nebuvo taip šlykštu apie jus kalbėti, kaip šiandien.