Ir aš jums galiu pasakyti, kodėl taip yra, kad miestas pustuštis, ir nors turistų yra, jų ne minios, o varganos saujelės.

Kodėl net šiltą, mielą, gražų rugpjūtį (o rugpjūtis yra vasaros savaitgalis, jei kas nežinojote) restoranuose daugiau padavėjų negu valgytojų, o viešbučiuose negirgžda lovos nuo laimingų keliaujančių porų. Atsimenate, vis kalbėjo žmonės, kad Vilniui stinga viešbučių – tai gal jūs, tiesą sakant, pirma turimus užpildykite, tada apie naujus kliedėkite.

Ir visas reikalas ne tik išsipūtusiose kainose. Nors kainos yra tikrai, taip sakant, atsiprašau. Aš žinau, kad negalima lyginti piršto su vienu daiktu, bet aš ir nelyginu. Aš ne į kokią pavargėlių Slovėniją važiavau ir ne pas Egipto nabagus, aš Los Andžele 50 metrų nuo smėlio atsipūtinėjau, gyvenau praktiškai paplūdimyje, gražiame name su vaizdu į jūrą, ir sezono metu, ir užsakinėjau ne prieš pusę metų, o prieš parą, ir vis tiek man kainavo apie 65 eurus per naktį, perskaičiavus iš JAV dolerių. Pabandykit paskambinti į kokį kaimo turizmą ir pasiteiraukite, ką gausite už šempenkis eurus. Už šempenkis eurus galite gauti nebent į galvą, ir tai nebūtinai kas nors pasirūpins stengtis.

Pabandykit pasiūlyt kam nors šempenkis eurus Nidoje ar Palangoje, tai jus išjuoks ir, galimai, išsityčios. Net tos bobutės, kur prie Palangos kelio skelbimus apie nuomojamus butus rankose laiko, tai ir jos greičiausiai pasakys – duok, aš tau geriau 65 eurus duosiu, ubage tu, eik nusipirk sau ką nors.

Pabandykit paskambinti į kokį kaimo turizmą ir pasiteiraukite, ką gausite už šempenkis eurus. Už šempenkis eurus galite gauti nebent į galvą, ir tai nebūtinai kas nors pasirūpins stengtis.
Andrius Užkalnis

Todėl iš esmės pats nesuprantu, kodėl grįžau į tą Lietuvą, tiesą sakant; na, gerai, gerai, suprantu – aš myliu Lietuvą, Lietuva myli mane, ir čia dar daug nepadarytų darbų ir neuždirbtų pinigų, ir vienas kitas restoranas liko neaplankytas.

Tai arba Donaldas Trumpas, JAV prezidentas, įvykdė pažadą ir vėl padarė, kad Amerika vėl būtų didi šalis („make America great again“), arba lietuviai įvykdė savo pažadus ir vėl atidarė lipimo ant grėblių sezoną. Antruoju variantu lengviau patikėti, nors Donaldas Trumpas irgi yra jėga – ypač kai Los Andžele būdamas sužinai, kad Kalifornijos meksikiečiai visai neturi nieko prieš tą tvoros statybą pasienyje su jų istorine tėvyne. Jiems nereikia, kad į šalį atvyktų dar milijonai nevykėlių raudonkaklių budulių ir numušinėtų žolių pjovimo ir stogų dengimo įkainių lygį. Jie visai nori tos tvoros.

Aš įsivaizduoju, kad padorūs Anglijos ir Airijos lietuviai irgi nesvajoja, kad pas juos atvyktų dar daugiau marozų ir daigų iš netobulai subalansuotų Lietuvos provincijos miestų neapdraustomis mašinomis ir pradėtų vienas kitam daužyt snukius.

Tai kodėl aš sakau, kad lietuviai su turizmo politika lipa ant grėblių? Todėl, kad mums realias paslaugas reikia plėtoti, o ne lankstinukus vėl spausdinti, mielieji mano. Jau nekalbu, kad mūsų Gedimino kalnas atrodo kaip Kariotiškių sąvartynas, o Kariotiškių sąvartynas – kaip Gedimino kalnas, nes niekam nerūpi.

Matote, Lietuva vis galvoja, kad Lietuvoje mūsų turizmo galimybės yra ohoho, tik apie mus mažai kas žino. Mes tik turim visus informuoti, kaip pas mus smagu.

Kliedesys. Yra keletas gerų viešbučių ir spa, yra keli geri restoranai (ir ten, beje, irgi geriau nesirodyti su tais jūsų 65 eurais), bet pasižiūrėkite nuotraukas ir atsiliepimus apie tai, ką mes galime pasiūlyti, ir jums pasidarys liūdniau, negu įsijungus per TV vasarą rodomus senų pokalbių laidų kartojimus.

„Geriau mirtis negu vergovė“, sakė Margiris, ir lietuviai turizmo industrijos darbininkai yra jo išdidūs palikuonys.
Andrius Užkalnis

Istorijos kaip visada: provincijos vargani interjerai, abažūrai, aptraukti audeklu su rožytėmis, pigiausios lovos ir kiti baldai, ir visa kita. Kokių pramogų turite? „Nu pirtį ir dar valtimis pasiirstyti, jeigu jūs savo šalyje valčių neturite“. Dar galite pasivaikščioti šabakštynais apaugusiais paupiais, kur daug uodų ir musių. Ir mes turime kelis dviračių takelius, kuriais daugiausiai naudojasi kupini kompleksų puspročiai, pasiruošę užmušti pėsčiąjį, jei jis, neduok Dieve, ant jo švento takelio užmins.

Ir tai jums labai pasiseks, jei apskritai kažkas kažką atsakys, nes viešbučiai ir kaimo turizmas dažniausiai arba telefono nekelia, arba, jeigu atsiliepia, tai angliškai nekalba vis tiek; nes pas mus yra dalykai, kurie yra amžini, ir vienas jų yra vyresnės kartos užsispyrimas kalbėti tik rusiškai.

„Geriau mirtis negu vergovė“, sakė Margiris, ir lietuviai turizmo industrijos darbininkai yra jo išdidūs palikuonys. Geriau mes nieko neuždirbsime, negu čia prieš tuos hansus ir džonus lankstysimės, tiesą sakant, ir savi vyteniai ir tautvydai irgi gali eit švilpt su savo įgeidžiais. Norit įspūdžių, važiuokit ant Kryžių kalno arba pirkit gintaro karolius.

Tiems, kas dar nesuprato, ką noriu pasakyti, aš pakartosiu prieinamai: lietuviškas turizmas nelabai turi ką pasiūlyti (tiksliau, nieko neturi ką pasiūlyti), o kas siūloma, yra brangu, nuobodu, menkos vertės ir niekam neįdomu, maždaug kaip kokios nors gimnazijos penkiasdešimtmečiui išleistas almanachas su nuotraukomis, kuris gali sujaudinti tik tos knygelės kūrėjus („nelabai kam įdomu iš jaunimo, tris maketuotojus pakeitėme: du užmigo iš nuobodulio, trečias mirė dirbdamas“).

Štai todėl miestai ir tušti. Privalumas vienas: yra nors kur mašiną pasistatyti. Bet šiaip, tikrai, eikit jūs švilpt su savo lietuvišku turizmu. Gal geriau mes bandykim kokią kitą veiklą.