Automobilyje įsidėjau prekybcentryje pirktą kompaktinį diską su 27 geriausiom lietuviškom dainom (taip buvo parašyta ant jo, kad geriausiom lietuviškom dainom, čia ne mano nuomonė), kad pasiruoščiau savo misijai, pasigirdo Inga Valinskienė, paskui Irūna Pūzaraitė dainavo apie tai, kad gali sužydėti ir pavasaris, net jei aplink bus žiema, ir supratau, kad aš misijai pasiruošęs ir galiu keliauti į lygiagretųjį pasaulį.
Joninių penktadienio vakarą važiavau, kaip man dabar įprasta, su „Komandos“ apsauga, į Šventąją, apie kurią daugelis sako, kad ten visai ne taip blogai, kaip apie ją kalba. Žmonės sako, kad Šventoji yra visai nieko, kad tai – ne Palanga, o kad ten griuvėsiai ir lūšnos, tai kur jų nėra. Net ir Šveicarijos kalnuose esu matęs apgriuvusių kalnų pirkelių. Važiavau į Šventąją dėl tavęs, skaitytojau, kad po referendumo Britanijoje ir visų šokiruojančių naujienų apie deportavimus iš šalies turėtum, ką skaityti ir kuo džiaugtis net ir šį šeštadienį.
Kaip jums paaiškinti, kas yra lietuviškas kurortas Šventoji? Šventoji net nėra sustojusio laiko teritorija, nors daugelis iškabų ten tikrai atrodo taip, lyg būtų pieštos prieš trisdešimt metų.
Galėčiau sakyti, kad šis miestelis pats vienas išstojo iš Europos Sąjungos, tačiau tai būtų netiesa. Šventojoje niekas net negirdėjo apie Europos Sąjungą. Kokia dar sąjunga. Viskas taip atrodo, lyg į ES jų dar būtų nepriėmę, kaip kokių albanų, ir nesiruoštų priimti, kaip baltarusių.
Net žinomi prekybos centrų pavadinimai yra užkabinti virš kažkokių griuvėsių, apkaltų medžio drožlių plokštėmis. „Vis dar priimame lietuviškus litus!”, sako iškaba. Pasižiūriu, ar man vaidenasi. Taip, vaidenasi. Bet aš vis tiek manau, kad ten euro dar neįvedė, ir negalėjo įvesti, o jei įvestų, niekas tų piniginių ženklų neatpažintų.
Kokio dar euro? Pamirškite tai. Nesu tikras, ar ten elektrą įvedė.
Šventąją reikia filmuoti ir rodyti per Rusijos TV kanalus, kad žmonės Rusijoje pamatytų ir įsitikintų, kaip viskas atsilikę toje Europoje, kad gyvena žmonės kaip Rusijos kaime, tik kai kur užrašyta lotyniškomis raidėmis, o daugiau viskas taip pat. Tada rusai ramiau jausis ir nepavydės mūsų sėkmės.
Aš noriu pasakyti, kad baisesnio apsirengimo aš nesu matęs dar niekada. Tai buvo kaip sprogimas dėvėtų skudurų parduotuvėje, ir ne bet kokioje, bet tokioje, kur drabužius suvežė iš labiausiai pasmirdusių senelių prieglaudų Anglijoje. „Brajanas mirė, kur mes dėsime jo marškinius?“. „Nežinau, su šitais laidoti negalima, per daug baisūs, išmesti negalima, dar gali kas nors surasti. Atiduosim lietuviams surinkėjams, jie išveš į Šventąją“.
Žmonių yra visokių, bet akį traukia personažai, kokių Vilniuje nesutiksi, ir kitur nesutiksi. Jie, man atrodo, atvežami į Šventąją ir paskui, sezonui pasibaigus, išvežami į kokią nors slaptą teritoriją požeminiame bunkeryje. Žinote tas TV laidas, kur „24 valandos“? Tai va, net tose laidose tokių nebūna. Kakta tokia žema, kad pakaušis prasideda iškart virš antakių. Moterų plaukai išbalinti radikaliai, bet net ne peroksidu, o turbūt chlorkalkėm, kurios nerado pritaikymo tualete, nes ką tuos tualetus valysi, paskui vėl užsiterš.
Kai kurių akys taip arti viena kitos, kad žmogus, atrodo, gali jas sukeisti vietomis vien pamirksėjęs. Buvo kairė, dabar dešinė. Gal daug važinėjo troleibusu ir jo veidą buvo smarkiai suspaudusios durys.
Tie, kurie vaikšto be marškinių, vien šortais, vietoje baisių drabužių yra pasipuošę baisiomis, išplaukusiomis kalėjimo tatuiruotėmis. Kodėl kalėjimo? Nes nė vienas tatuiruočių salonas Europos Sąjungoje tokių siaubų ištatuiruoti negali, nes neleidžia įstatymai. Cerkvių kupolai, undinės, vilkšunis. Kūnas išblyškęs nuo ilgų mėnesių, praleistų šaltoje televizoriaus šviesoje.
Ten niekas manęs nepažino, niekas nekreipė dėmesio, atsisukdavo tik tuomet, kai DELFI fotografas Domantas mane fotografavo gatvėje, bet ir tai nebuvo įdomu. Gal todėl, kad ne visi buvo matę gyvenime fotoaparatą.
Daugelis skaitytojų man žadėjo, kad bus tau, Užkalni, šią vasarą bėdos, kad gausi į galvą dėl tų savo rašymų, kad užsirausi ant grįžusių emigrantų, kurie labai ant manęs įniršę, kaip velniai, tai ir puls spardyti ir stumdyti. Nevažiuok prie jūros, sakė jie.
Nieko panašaus. Niekam neįdomu, niekam nesmalsu, niekam nepikta, niekas nekeršija, niekas nepuola susidorti, ir nors mačiau vieną automobilį angliškais numeriais, nudžyrintą ir musių nutupėtą, jo savininkų irgi nebuvo. Aš manau, kad gal tą automobilį išplovė į krantą jūros bangos, ir žmonės jį atitempė į centrinę Bangų gatvę ir paliko ten, nes nežinojo, ką su juo daryti. Šventojoje net ir dviračių beveik nėra, daugumas važinėjasi tokiais keistais minamais keturračiais. Turbūt todėl, kad dviračiu važiuoti reikia mokytis, o tas keturratis negriūva, jei jo neįsiūbuoji.
Vienintelis žmogus iš Didžiosios Lietuvos, kuris pažino mane (ir tai tik tada, kai priėjau), buvo ilgametė Radžio gerbėja ir daugelio TV laidų dalyvė Raisa Šarkienė, kuri sėdi atvirame džipe prie vieno iš restoranų ir kviečia praeivius užsukti. Ponia Raisa vieną kartą yra buvusi mano TV laidoje ir todėl mane prisimena. Sakau, galima su jumis, ponia, nusifotografuoti? Sako, žinoma. Pasijutau taip, kaip jaučiasi lietuvis užsienyje, netikėtai sutikęs kitą lietuvį. Tada atsiranda toks brolybės jausmas.
Apskritai jaunimo Šventojoje nėra daug, yra suaugę, jų nenusakomo amžiaus tėvai ir vaikiukai. Šeimų kurortas. Nesigirdi nei keiksmažodžių, nei muzikos. Gal sugedo visi kasetiniai magnetofonai.
Ir visi gyvena mediniuose nameliuose, sako, nuo 15 eurų už parą, bet į daugelį namelių pasižiūrėjus, ne visai aišku, ar čia penkiolika eurų už nakvynę, ar tą namelį atiduoda visam laikui už penkiolika eurų. Ir visai ne kaip ta Lietuva, kur net iš ligoninių palatų vagia knygas, šlepetes ir saldainius: čia viskas atvira, durys atlapotos, užuolaidų dažniausiai nėra, vaikščiokit, žiūrėkit, imkit, jei rasite ką imti. Padžiauti rankšluosčiai ir tie patys drabužiai, kuriuos minėjau ir kurių niekas nevogs.
Aš taip ir likau nesupratęs, kokia čia šalis. Jei ne pažįstamas užrašas ant palapinės paplūdimyje, nebūčiau tikras, ar čia vis dar Lietuva, ar kokia slapta neatrasta teritorija.
Paplūdimyje, tiesiog ant smėlio, stovi pirtis, su didele iškaba. Nežinau, kam karštą vasaros dieną galėtų norėtis į pirtį (paplūdimyje reikia arba maudytis jūroje, arba kaitintis ant smėlio, aš taip galvoju), bet aš tikrai net nebandau tų žmonių suprasti, jie čia visai kitokie.
Buvo gera kuriam laikui pasijusti nematomu. Kai išvažiavau, niekas nei pamojavo, nei atsisuko. Lyg aš būčiau tuščia vieta. Jei ne nuotraukos, kurios yra kaip įrodymas, sakyčiau, aš net nebuvau Šventojoje. Nors kur aš tada buvau penktadienio vakarą?