Man visada Ramūno šypsena sukelia nerimą. Joje šiltumo yra tiek, kad Ledo karalienė apsiverktų iš pavydo.
Ateina pirmadienis ir žadėtos įdomybės – frakcijų koalicija, Seimo pirmininko, kuris kuo toliau, tuo labiau tampa nepavykusio politiko parodija, veblenimas, kad „kiekvienas Seimo narys yra laisvas apsispręsti“, premjero aiškinimas, kad „socdemų frakcijos nariai elgiasi valstybiškai“.
Šitas raudonųjų oportunistų noras visais įmanomais būdais išlikti prie valdžios svertų, kol dar kapsi ES pinigai, kol dar išlieka ryšiai ir kol dar esi svarbus, yra tiek pat valstybiškas, kiek palaido elgesio merginos įtikinėjimai, kad autobuse turi važiuoti su lengvata, nes dirba socialinių paslaugų sektoriuje.
Dar būtų galima daug rašyti apie skylančios LSDP agoniją, kuri kaip mitinė gyvatė Uroboras ryja savo uodegą ir virsta savęs pačios karikatūra. Rašyti apie liberalų vargelius ir pažadus išsitiesti, nors ką ten išsitiesi, kai nuo vaikystės skoliozė. Rašyti aplink konservatorių klano straksėjimą su degiuoju skysčiu aplink liepsnojantį Lietuvos politikos svirną ir lyderių nurodinėjimus, kad dar čia reikėtų šliūkštelėti, nes „ar nematot, kad jau gęsta šitas šonas?“. Apie potencialiai pradėsiančias sproginėti savivaldos koalicijas ir apie drėgnas svajones, kaip būtų beprotiškai fantastiškai įkalti 7 milijonus eurų į priešlaikinius Seimo rinkimus ir metams ar dar ilgiau paralyžiuoti valstybės ir jos viešojo sektoriaus gyvenimą.
Dar nerašysiu apie tartiufiškus koalicijos lyderių išsisukinėjimus dėl galimo bendradarbiavimo su „Tvarka ir teisingumu“, nors rinkimų metu ir po jų, ir Saulius Skvernelis, ir Ramūnas Karbauskis viešai prisiekinėjo, kone krauju rašėsi, kad su šitais tai jau niekad niekada. O dabar prasideda jau daug kartų girdėta giesmelė – bendradarbiautume su frakcija, o frakcija tai ne partija, ten žmonės normalūs, patys pažiūrėkite, kokie normalūs, visai normalūs.
Bet apie visa tai nerašysiu.
Kam?
Sutelkusi jėgas valdančioji frakcija per nepilnus metus pasiekė, regis, neįmanomą dalyką – dar labiau nusmukdė visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijoms ir jų galimybėmis bent kažkiek pavadelioti tą mūsų valstybės vežimą.
Ar jie mato, kad moraliąją politiką žadėjusi naujoji valdžia prisitaikė ir iš senbuvių išmoko žaisti tuos pačius real politik žaidimus, o senbuviai kaip sporto veteranas dar bando išgręžti maksimumą asmeninės naudos iš paskutiniojo politinio kontrakto.
Turbūt, kad taip. Spektakliai, nemokami autobusai, prostatų patikrinimai ir stebukliniai kaimai suveikia tik vieną kartą. Antrą kartą paprastai būna – „žiūrėk, anie irgi tokie patys“.
Į žiurkių lenktynes įsivėlusios partijos ir jų politikai kvėpuoja tik šia diena. Dabar, dabar, dabar – tiksi jų biologiniai laikrodžiai. Kol mes dar svarbūs. Pakelti akis ir pasižiūrėti į rytojų – kvailių ir naivuolių idealistų užsiėmimas.
Bet ir gyventi šia diena nelabai sekasi. Iki dabar esame panaudoję tik 15 proc. Lietuvai skirtų ES lėšų. Milijardai, skirti valstybės ir jos žmonių gyvenimui gerinti, guli ant lėkštutės, bet žiurkių lenktynių lyderiai ir autsaideriai nesugeba jų paimti, ir net nelabai dėl to jaudinasi.
Jų biologinis laikrodis tiksi garsiau nei tas, kuris skaičiuoja dėl neveiklumo ir abejingumo valstybei kylančias grėsmes.
Pasitikėjimas partijomis ir taip rekordinėse žemumose, bet jų lyderiai daro viską, kad tik palįstų po grindjuostėmis.
Marijampolės miesto mero rinkimai parodė, koks milžiniškas nusivylimas yra politikų pasiūla ir vykstančiais politiniais procesais. Gerai, ne pats didžiausias miestas, ne pats svarbiausias meras, ne patys ryškiausi kandidatai, bet vis tiek – 18.88 proc. dalyvavusių. Nepilnas penktadalis.
Tragiškas abejingumas, ir kaip mes galime kalbėti apie pilietinę visuomenę, kai naujoji miesto merė, nuo kurios dar pusantrų metų priklausys kiekvieno marijampoliečio gyvenimas, sulaukė tik kas devinto žmogaus palaikymo. O dar kažkas kalba apie pirmalaikius Seimo rinkimus – išmeskit 7 milijonus eurų ir pažiūrėkit, kaip prie urnų ateis 25 procentai žmonių. Štai ir būsit pasitikrinę pasitikėjimą.
Kai pagrindinės politinės partijos lyderis per metus nesugeba nuvažiuoti pas savo vienmandatės rinkėjus, kai kitas ilgametis politikos veteranas neslepia, kad politikoje yra tik dėl postų ir visa kita jam dzin, kai dar dvi partijas slegia teisėsaugos ranka, nenustebkit, kad jūsų veiksmai sulauks atoveiksmio.
Žiūrėdamas į partinį šlitiniavimą ir minčių badą prognozuoju, kad savivaldos rinkimuose pamatysime visuomeninių komitetų dominavimą, išsirinksime nepartinį prezidentą, o 2020 metais į Seimą dar vieno stebuklo trokštantys rinkėjai atves naują politinę jėgą, kurios lyderį ar lyderę jau galima nujausti.
Bet jūs bėgiokit, draugai partiečiai, bėgiokit tais žiurkėnų ratukais. Rinkimai juk dar taip toli, o šiandien taip skaisčiai šviečia saulė. Ir žolė kaip smaragdas žalia.
Haiku
Blyksi šypsenos
Juk dėl Lietuvos dirbam
Net patiems smagu