Nes valstiečių Seimas ir Vyriausybė kalbančios, rašančios ir burbuliuojančios visuomenės fone jau tapo tokiu įsikūnijusiu rezidentiniu blogiu, kad ką jie padarytų (ar nepadarytų) viskas bus automatiškai iš anksto negerai. Ir ne tik negerai, o dramatiškai tragiškai nepataisomai blogai.

Kiekvienas sprendimas ar jo nukėlimas priimamas taip tarsi būtent po jo Lietuvą ištiks Armagedonas, net ir miniatiūrinė klaidelė ar leptelėjimas pavirsta masiniu flešmobu vaizduojant Edvardo Muncho „Klyksmą“, o kiekvienas pasisakymas iššifruojamas kaip neišvengiamas keturių Apokalipsės raitelių pasirodymas.

Reitingų smuktelėjimas sukelia ovacijas, o vienos raidės klaida Seimo narės feisbuko įraše, kai žodis „apsilankėme“ virsta „apsilakėme“ – plojimą atsistojus. Taip, taip, aš nepamiršau ankstesnės Vyriausybės narės vienos raidės benefiso žymiajame „ačių“, bet ten buvo toks stiprus alegorinis kokteilis tarp juodosios buhalterijos partijos, bukiausios visų laikų švietimo ministrės ir gražiausiu išrinkto lietuviško žodžio, kad negalėjai susilaikyti, o čia?

Kolega Rimvydas Valatka varžosi ypatingoje „Rimvydo Valatkos vardo komentarų“ lygoje mėgindamas kas savaitę dygumu pranokti pats save tarsi nemirštančią Martingeilo strategiją taikantis lošėjas, priverstas kiekvieną kartą dvigubinti statymu. Nepatvirtintais duomenimis, kiekvieną pirmadienio rytą keli Seimo valstiečių frakcijos nariai, kurių pavardžių dar nežino ir Seimo pirmininkas, po jo straipsnio eina tikrintis prie veidrodžio, ar neišdygo kanopėlės ir uodegos.
Senieji ankstesnės Vyriausybės socdemai keliasi nuo žemės, valosi dulkinus švarkus ir dėdami daugiaprasmes grotažymes #grokarmonikagrok, purtydami galvas kužda vieni kitiems „paskaičius atrodo, kad mes dar labai nešpietnai tą valdžios šturvalą laikėm“.
Algirdas Butkevičius

Jų koalicijos partneriai darbiečiai irgi norėtų naudoti daugiaprasmes grotažymes, bet a) grotažymės jiems vis tiek kelia blogas asociacijas, b) jų kaip ir apskritai nelabai yra belikę.

Valstiečių ir žaliųjų pusė matydama tokią kanonadą užsiima turbūt vienintelę logišką poziciją – priešai už vartų. Užsakytas puolimas. Nesitraukti ir nepasiduoti. Gaudyti granatas ir mėtyti atgal. Kai baigsis kulkos, kovoti durtuvais. Netgi autoironiška nuotrauka prie savo atvaizdų miesto grafityje tampa ne tiltu, sakančiu „ir mes mokam iš savęs pasijuokti“, bet dar viena informacinio karo kulka „o mes visada teisūs ir ką jūs mums į tai“.

Ir jau nebe Naisiai, o Pilėnai. Tokie modernūs, kuriuose dega reitingai. Tik prieš sudegdami mes jiems dar parodysim.

Tai ir rodom vieni kitiems, ką turim. Jeigu taip pasielgtume Saulėtekio miškeliuose, gautume parų areštinėje, bet komunikacijos erdvėje galima.

Tik naudos nedaug.
Nepatvirtintais duomenimis, kiekvieną pirmadienio rytą keli Seimo valstiečių frakcijos nariai, kurių pavardžių dar nežino ir Seimo pirmininkas, po jo straipsnio eina tikrintis prie veidrodžio, ar neišdygo kanopėlės ir uodegos.
Andrius Tapinas

Taip, komunikacijos prasme ši valdžia yra beviltiška. Jie niekaip nesugeba paaiškinti ir pasakyti, ką daro gerai, užtat pirmais smuikais griežia demonstruodami savo klaidas ir nepatyrimą, nors daugelis žinojo, kad klaidų ir nepatyrimo bus, daugelis balsavo, kad klaidų ir nepatyrimo būtų ir dabar daugelis piktinasi, kad klaidų ir nepatyrimo yra. Neviltis apima matant, kad viena pusė klaidas absoliučiai sureikšmina, o kita jų kategoriškai nepripažįsta.

Prisimenu, kaip ironiškai caksėjom liežuviais, kai socdemų vyriausybė mėgino platinti savaitines ataskaitas apie nuveiktus darbus. Raudonomis raidėmis, su pagražinimais, nerangiomis formuluotėmis ir paukščių kalba, bet bent jau bandė. Sulaukė kritikos, susigūžė ir liovėsi. Ech, dabar būtų bent tokios ataskaitos.

Nes dabar chaotiškų kanclerės feisbuko įrašų apie tai, kad „judam gera linkme“ ir premjero pamojavimų asmenukių lazda (nors iš pasisakymų tiesioginiame eteryje jauti, kad norisi, oi, kaip jam norisi ne asmenukių, o istoriškai labiau įprastą lazdą rankon paimti) nepakanka įtampai nuimti.
Bet ar tikrai viskas taip apokaliptiškai blogai?
Netgi autoironiška nuotrauka prie savo atvaizdų miesto grafityje tampa ne tiltu, sakančiu „ir mes mokam iš savęs pasijuokti“, bet dar viena informacinio karo kulka „o mes visada teisūs ir ką jūs mums į tai“.
Andrius Tapinas

Juk yra efektyviai ir ramiai dirbančių ministrų (į galvą iš karto šauna Rokas Masiulis, bet šalia būtų galima statyti ir Raimundą Karoblį ar Liną Linkevičių) ir priimtų viešąjį interesą ginančių įstatymų pataisų, ir galybė klaidų, nesusikalbėjimų ir nereikalingų dūmų uždangų, kurių būtų buvę galima išvengti, jei bent penkioms minutėms būtų stabtelta padiskutuoti ar kuris nors iš lyderių būtų mažiau vaidinęs mirtinai įžeistą Romeo.

Bet kai abi pusės tik kelia balsą iki tiek, kad net patys savęs per riksmą nebegirdi, tokie dalykai pasimeta tarsi jų ir nebūtų. O ar teko matyti nors vieną klyksmų ginčą, kuriame viena pusė staiga nurimtų ir pasakyti – „taip, pripažįstu, čia jūs galite būti ir teisus“. Man neteko.
Ir jau nebe Naisiai, o Pilėnai. Tokie modernūs, kuriuose dega reitingai. Tik prieš sudegdami mes jiems dar parodysim.
Andrius Tapinas

Neaišku, kiek užteks kvapą kelti balsą abiem pusėms, bet dar daugiau kaip trejus metus gyventi tokioje kakofonijoje bus nesmagu, nenaudinga ir nesveika. Ir net turto 2020 metais gali nelikti dalyboms.

Tai ką daryti?

Jeigu tai būtų paprasta pora, būtų galima pasiūlyti apsilankyti pas porų psichoterapeutą. Deja, pora nėra paprasta ir vienintelis psichoterapeutas arba tiksliau psichoterapeutė, turinti kabinetą prestižinėje Vilniaus vietoje, atrodo, yra taip nusivylusi viena iš poros pusių, kad net ir mediacijos sesijos nebenori.

Bet labai reikėtų. Tikrai labai reikėtų.

Turime du vasaros mėnesius sugalvoti, kaip ir kada pradėsime kalbėtis. Iki ateis mūsų nerimo žiema.

Haiku

Žodžiai it tvoros
Tuoj nematysiu tavęs
Ir kas mums iš to?