Po mano pastebėjimų apie tai, kad prieš kalbant apie valdžios gerų darbų nematančius žmones, reikėtų iškišti nosį iš Gedimino 11 ir pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės Lietuvos regionuose, kanclerė įsižeidė ir pradėjo kalbėti apie „kaip visada, iš konteksto išimamus žodžius“. Kontekstas turi būti labai talpus, kad iš ten nuolat būtų galima išiminėti kanclerės, kitų valdininkų bei politikų žodžius. Faktiškai bedugnis.
O viešoje diskusijoje gavusi žmonių pasiūlymą vis dėlto apvažiuoti Lietuvos miestelius ir palyginti socialinę atskirtį, kanclerė pastebėjo, kad miesteliuose lankosi ir be to, yra mačiusi labai daug šalių, kur žmonėms gerokai sunkiau, bet jie kur kas laimingesni.
Nesiimsiu komentuoti, kad vėl neištraukčiau kažko iš konteksto, tik pacituosiu viešųjų ryšių specialistą Arijų Katauską, kuris žadėjo pasidaryti šio komentaro kopiją ir naudoti mokymuose, kaip valstybės tarnautojui nebendrauti su valstybės piliečiais, nes pasakymas, kad kitose šalyse dar sunkiau yra pats geriausias argumentas piliečiams. Tikrai.
Bet pakaks apie vieną tarnautoją ir vieną įrašą. Ir praėjusi, ir dabartinė valdžia turi bendrą tą pačią bėdą – empatijos trūkumą. Tiksliau, selektyvią empatiją, kuri labai plačiai demonstruojama prieš rinkimus, o po to padedama į stalčiuką.
Pabandykim ramiai pasiaiškinti.
Esu ne kartą rašęs ir dar pasikartosiu – taip, mūsų žiniasklaida nesveikuoja. Rinkų mažumas, pinigų stygius, protų nutekėjimas virsta kova dėl TV reitingų ar dėl interneto klikų pavirsta pseudopublicistika „TV pagalbose“ ar „24 valandose“. Regionuose likusias laisvesnes žiniasklaidos priemones nuolat taikosi paimti už pakarpos šilta vietinių politikų ar oligarchiukų ranka. Sutelktinis žmonių finansavimas žiniasklaidoje irgi nėra vaistas nuo visų ligų. Perdėtas negatyvumas egzistuoja, nes blogas naujienas žmonės skaito ir žiūri gerokai labiau nei geras.
Bet teiginys, kad žiniasklaida yra kalčiausia dėl žmonių nepasitenkinimo ir jeigu ji pradėtų publikuoti rožines naujienas apie geruosius valdžios darbus, tai žmonės iš karto suprastų klydę ir išsyk imtų gyventi geriau, yra kažkokia haliucinacija. Jis dar atskleidžia ir tą tylų valdžios troškimą turėti kišeninę, prijaukintą žiniasklaidą, kuri leistų dirbti, ant savų nevarytų ir tik gerai rašytų.
Kodėl gyvenimas negerėja?
Didžiųjų miestų burbulo gyventojai nuoširdžiai nesupranta, kaip gali gyvenimas negerėti? Juk miestai keičiasi, Kaunas atsigauna, kyla dangoraižiai, restoranuose neįmanoma rasti vietų, į spektaklius bilietai išpirkti tris mėnesius į priekį, o mėlynojoje parkingo zonoje net ir pakėlus kainą iki pusės minimalios algos už valandą vis tik nėra kur pastatyti automobilio. Jie geria nesveikai brangią kavą ir skaito apie tai, kaip Lietuva nepaliaujamai kyla pasauliniame „Doing business“ indekse, o „Forbes“ jau suteikė Lietuvai 15 vietą verslui patraukliausių šalių sąraše. Atsidarinėja kūrybinių industrijų erdvės, jaunuosius talentus atidžiai stebi verslo angelai ir rizikos kapitalo bendrovės. Jie keliauja, perka, investuoja, vartoja ir nuoširdžiai džiaugiasi, kad Lietuva eina į priekį.
Ir tai yra labai gerai. Žiauriai gerai. Tai yra pagrindas ir įrodymas, kad Lietuvoje galima gyventi komfortabiliai.
Pagrindinė bėda – šitas burbulas yra skausmingai per mažas. Ir statistika čia padaro meškos paslaugą, nes jeigu vienas žmogus suvalgo didelį Kobe jautienos didkepsnį, o kitas tik išsiverda bulvių, statistiškai jie valgo cepelinus.
Pasak profesoriaus Romo Lazutkos, trečdalį visų šalyje uždirbamų pajamų pasidalija tik dešimtadalis gyventojų. Per dešimt metų penkiems procentams turtingiausių pajamos išaugo 21 proc., o penkiems procentams vargingiausių – tik 1 proc.
Tačiau daug kam skaudesnė ne tiek socialinė, kiek moralinė atskirtis. Dalis didmiesčių burbulo gyventojų yra įsitikinę, kad provincijoje yra tik degradai, alkoholikai, piktybiniai bedarbiai ir ištisi pašalpinių klanai, vegetuojantys už valstybės, o tiksliau už didmiesčio gyventojų perskirstomus pinigus. Prie tokio įvaizdžio puikiai prisideda televizijų pagalbos, dar ryškiau nupiešiančios tipinį Lietuvos regiono gyventoją.
Be abejo, tokių tranų yra. Ir nemažai. Bet kiek moralu visus grūsti pagal tą patį kurpalį?
Ir kaip jaustis tada regiono mokytojui, socialiniam darbuotojui, gydytojui, bibliotekininkui, svarbiausia, kaip jaustis vaikui, kuris nuo pirmų dienų mokykloje jaučia „antrarūšio iš provincijos“ spaudą?
O druskos dar paberia tokie valdžios kliedesiai, kad jeigu būtų daugiau gerų naujienų viešumoje, tai žmonės geriau jaustųsi. Marijos Antuanetės žymusis „jeigu neturi duonos, tegu valgo pyragus“ dar ne visai šalia, bet jau netoliese.
Bet juk dar tik pusė metų
Šita linija irgi populiari. Juk dar neilgai Vyriausybė dirba, o kiek jau padarė – geležinkelius išskaidrino, Darbo kodeksą priėmė, kovos su alkoholiu įstatymu paketą priėmė, urėdijas išardė. Ir vėl – nuvažiuokit į gilumą, susitikit su žmonėmis, išpilkit šitą tiradą ir juk žinote, ką gausit. Perfrazuotą nemirtingą Broniaus Babkausko frazę.
„Duonos duosi? – Šautuvą duosiu – Nusišikt man ant tavo šautuvo, jeigu po teisybei.“
Naujasis premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas pripažįsta, kad pajamų nelygybė ir skurdas yra ne tik ekonominis, moralinis, bet tuo pačiu ir strateginis valstybės klausimas. Ir tuo pačiu rašydamas dūsauja, kad šį komentarą perskaitys nedaug žmonių, kuriems tai aktualu.
Nes valdžia nenori eiti pas žmones ir kalbėtis su jais. Gana jau priaušinom burną prieš rinkimus, kiti rinkimai dar tik po dviejų trejų metų, bus to laiko.
Peržiūrėjau ministrų, vyriausybės vadovo ir Seimo pirmininko darbotvarkes. Galiu pagirti – palyginus su praėjusios vyriausybės chaosu, didžiosios dalies ministrų darbotvarkės pildomos aiškiai ir tvarkingai. Socmino ir Švietimo ministerijų vadovų darbotvarkėse velnias koją nusilaužtų, bet bendras progresas akivaizdus.
Nuo balandžio ūkio ministras į regionus buvo išvykęs penkis kartus, bet jam pakako vietinės valdžios rankų paspaudimų, sveikatos apsaugos ministras Veryga su regionų medikais bendravo penkis kartus ir vieną kartą buvo nuvažiavęs į savo rinkimų apygardą.
Su kitais ministrais liūdniau. Kultūros ministrė su regionų bendruomene kalbėjo vieną kartą, nes Raseiniuose rado laiko tik merui ir renginio atidarymui, susisiekimo ministras – vieną, vidaus reikalų ministras vieną ir vėlgi tik su Utenos regiono merais, finansų ir energetikos ministrai – nė karto.
Šiek tiek gaila, kad energetikos ministras per keturis mėnesius nuvyksta į Briuselį, Estiją, Lenkiją, Kiniją ir netgi Indoneziją, bet neranda laiko bent kartą nuvykti į Lietuvą.
Seimo pirmininkas važiuoja, bet selektyviai – tvarkingai atlieka vienmandatėje išrinkto Seimo nario pareigas Kauno rajone (aštuoni susitikimai su gyventojais), o daugiau yra buvęs Rokiškyje, Šakiuose, Šiauliuose, Visagine ir Raseiniuose.
Premjeras? Per keturis mėnesius – septyni susitikimai, iš jų du mokyklose projekte „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“, su žmonėmis Vilniaus rajone ir Šilutėje, su verslu ir valdžia Panevėžyje ir Radviliškyje. Žinoma, smagu, kad ministras pirmininkas sudalyvavo mūsų regionų mokyklų projekte, bet šiaip ne fontanai.
Ir visa Vyriausybė kartu yra iš Vilniaus nosį iškišusi du kartus – birželio 23 dieną į Ruklą susipažinti su sąjungininkais ir gegužės 26 dieną penktadienį į pasitarimą dėl kurortų Palangoje. Na, penktadienį į Palangą tai būtų nuodėmė neišvažiuoti pasitarti.
Tik priminsiu, kad „Darnios Lietuvos“ programoje naujoji valdžia mums žadėjo atskaitomybę visuomenei bei valdžios ir piliečių solidarumą. Bet kaip gali būti solidarus su piliečiais, jeigu tie velniūkščiai nežino, kaip smarkiai jiems gyvenimas gerėja?
Kritikuoti lengviausia, o ką galima pasiūlyti?
1. Važiuoti į regionus. Giliau. Dažniau. Kas mėnesį rengti išvažiuojamuosius Vyriausybės ir ministerijų posėdžius. Važiuoti pagrindiniams šalies lyderiams, raginti kitus ir tada norom nenorom pajudės valdininkija. Susitikti su žmonėmis, pasiruošti nemaloniems pokalbiams, pradėti dialogą, o ne monologą, transliuoti tiesiogiai internetu didiesiems miestams.
2. Atvežti viziją. Deja, dabar Lietuva vizijos neturi. 2012 metais patvirtinta „Lietuva 2030“ pažangos vizija apaugo voratinkliais. Jeigu tu žinai, vardan ko dirbi, jeigu žinai, kad esi ne vienas, tai tada ir į savąsias problemas žiūri šiek tiek kitaip. Šimtmečio metai yra ideali proga iš naujo užkurti projektą „Lietuvos valstybė“. Bet kol kas čia irgi pragiedrulių nematyti.
3. Stiprinti regionų žiniasklaidą. Ne leisti partinius organus, ne toleruoti merus giriančius užsakomuosius leidinius, bet padėti atsistoti ant kojų ir išsilaikyti nepriklausomai žiniasklaidai, kuri užtikrintų nuomonių įvairovę, didintų skaidrumą, visuomenės imunitetą ir bendruomeniškumą. Ir nereikalauti, kad už tai atspindėtų geruosius jūsų darbus.
4. Investuoti į vaikus. Čia socialinė atskirtis dar didesnė. Kaimo gimnazistą ir kokios nors prestižinės Vilniaus, Kauno ar Panevėžio gimnazistą skiria šviesmečiai. Žinoma, yra tų vaižgantiškų deimančiukų, bet jų per mažai. Ir gerųjų šimtukininkų iš didžiųjų miestų yra per mažai. Kurti valstybei jų yra per mažai, o dar pridėkime 43 proc. aštuntokų, kurie galvoja tik apie išvažiavimą, ir turime jau ne pavojaus skambutį, o sireną.
5. Ir dėl Dievo meilės, liautis spardžius išvažiuojančius ir jau išvažiavusius. Kiekvienas kvailas valdžios sprendimas, susijęs su emigrantais, kiekviena „bausmė“, kurią ji taiko išvykstantiems, tik didina atskirtį.
Ir tai tik trupinėlis. Tokie veiksmai nepakels BVP ir nesumažins pajamų nelygybės. Bet šiek tiek empatijos ir žvilgsnio į priekį tikrai nepakenktų, o ir mums, liekantiems traukinyje „Lietuva“ būtų smagu žinoti, kur jis važiuoja ir ar yra mašinistas.
Haiku
Lazdele burtų
Valdžia pamoja grakščiai
Ir gyvenk geriau