A. Tapinas. Pažadai tiems, kurie valdys Lietuvą

Naujametiniai pažadai skirti tam, kad juos patogiai pamirštum po pirmojo susidūrimo su atėjusių metų realybe. Taip bliūkšta planai sportuoti, mesti svorį ir šiaip gyventi sveikiau. Nebent į pagalbą ateitų Kultūros komiteto pirmininkas su savo gvardija ir įstatymais mus „įsveikatintų“.

Lygiai prieš metus čia, DELFI portale, aš irgi daviau naujametinį pažadą. Per 2016 metus aplankyti 100 Lietuvos mokyklų, papasakoti vaikus apie galimybes, kurias suteikia mūsų valstybė, apie įrankius sėkmingai ateičiai ir apie tikėjimą, kad tu tikrai gali pasiekti tai, ko trokšti.

Nes mes galime kovoti su alkoholiu, galime kalbėti apie investicijas ir startuolius, galime džiaugtis sportininkų pergalėmis ir mėgautis padidinta minimalia alga, bet vis tiek viskas susiveda į juos.
Į mūsų vaikus. Į tą kartą, kuri ateis tada, kai mes būsim seni, šildysimės saulutėje ir guosimės vienas kitam, kad mūsų jaunystės laikais viskas buvo geriau. Į kartą, kuri valdys Lietuvą. Kokios mes jos norime ir kokia ji dabar?

Savo, visų pirma savo, akyse esi vertas tiek, kiek vertas tavo pažadas. Ir aš jį įvykdžiau. Nebuvo lengva. Nors tie nuvažiuoti tūkstančiai kilometrų ir dešimtys trankantis po Lietuvą dienų vis tiek yra lengviau nei nuolatiniai klausimai „o tai kas tau iš to“ ir „tai kas čia viską finansuoja“. Ir labiau vargina iki užkimimo aiškintis, kad kiekvieną benzino lašą apsimokėjai pats ir kad darai tai, nes visų pirma rūpi, kas šioje valstybėje bus po mūsų arba tada, kai jau trauksimės į pavėsį. Ir kartais apima siutas. Bet ne dėl to, kad žmonės klausia – ačiū Dievui, šioje valstybėje galima klausti visų ir apie viską – bet dėl to, kad yra tiek daug šarikovų, kurie įsisavino tiek daug lėšų vykdydami popierinius „socialinius projektus“, kad kiekviena pilietinė iniciatyva dabar vertinama per skepsio prizmę. Bet turbūt tai bręstančios demokratijos bruožas. Ateis karta, kurios nestebins savanorystė, o pilietiškumas ir patriotizmas bus savaime suprantami dalykai, kurie natūraliai yra tavyje, o ne kaip spuogas susiformuoja ir išsiveržia per vienuoliktąją, tryliktąją ir šešioliktąją.

Sakiau, kad važiuosiu į atokiausias, tolimiausias šalies mokyklas ir stengiausi šitos krypties laikytis.
Šeduva. Šiaulėnai. Alvitas. Kučiūnai. Gražiškiai. Pilviškiai. Kazlų Rūda. Griškabūdis. Slavikai. Lukšiai. Punia. Jieznas. Žeimelis. Pamarys. Žemaičių Naumiestis. Mosėdis. Seirijai. Žiežmariai. Semeliškės. Veisiejai. Švėkšna. Ir dar dešimtys miestelių, kuriuose apsilankiau pirmą kartą ir dažniausiai gailėjausi tik to, kad turiu per mažai laiko apsidairyti ir įvertinti jų grožį.

O mokyklos Lietuvoje tikrai atokios. Važiuoji magistrale, po to plentu, po to vieškeliu ir galiausiai dulkančiu žvyrkeliu. Tavo mobilusis telefonas persijungia į kitos šalies operatorių ir ten, pačiame Lietuvos pakampyje, randi mokyklą ir jos vaikus. Nė kiek ne prastesnius, bet dažnai dar ir geresnius nei esame įpratę matyti didmiesčiuose.

Bet skirtumai jaučiasi. Yra fantastiškų mokyklų, mokytojų, direktorių, bendruomenių – tikrų Vaižganto „deimančiukų“. Tačiau bendrame regionų miestelių kontekste jos tarsi salelės pilkšvame rūke. Kaip tie už Europos Sąjungos lėšas suremontuoti blizgantys suoliukai miestelio centre. Gražu, tik ant jų niekas nesėdi. Nes žmonių nebėra. Nes kol investavome į suoliukus, nepasirūpinome investuoti į žmones.

Tu gali kalbėti apie technologijas, kurios mažina atskirtį, tačiau tai, kad įrankis padėtas šalia, dar nereiškia, jog juo bus naudojamasi. Regionuose labai trūksta dienos centrų, vadinasi, iš karto po pamokų geltonieji autobusiukai išveža vaikus į namus, nors nemaža dalis dar mielai pasiliktų.
Nes kelionė į namus kai kuriems yra tarsi kelionė į prieblandos zoną. Mokslas, žinios, knygos, akiračio plėtra atsitraukia į antrą planą, namuose dažnai vaikas mato kitą pasaulį – balius (nes ką daugiau veikti), nuolat burzgiančias bukinančias pseudopublicistines laidas (nes kai žinai, kad kitiems dar blogiau, gyventi lengviau), už skolas išjungtą elektrą ir iš valstybės pinigų gyvenančius, bet valstybę iki pažaliavimo keikiančius tėvus ir pažįstamus. Kurie visada žino, kas yra kaltas, kad jie gyvena blogai. Kiti.

Situacija tikrai yra kritinė. Jeigu per artimiausius dešimt metus nesugebėsime pertvarkyti mokymo ir jo kokybės, nesugebėsime motyvuoti ateinančios kartos ir suteikti jai kokybiškam gyvenimui reikalingų žinių, įgūdžių ir įrankių, kentėsim visi.

Andrius Tapinas

Ir taip jauname prote palengva formuojasi įsitikinimas, kad tik pradėjęs eiti savo gyvenimo kelią jau atsidūrei akligatvyje. Ir kad kalti bus kiti. Ir kad valstybė turi tavimi pasirūpinti, nes normalios šalys rūpinasi savo piliečiais (kurie per pastaruosius penkerius metus sumokėjo turbūt 13 eurų mokesčių, bet gavo 13 000 eurų per pašalpas, lengvatas ir kitus dalykus).

Ir vaikai nustemba, kai tu sakai, kad jeigu tau kažkas gyvenime nesiseks, kaltas visų pirma būsi pats. Ir kad valstybė tai ne kažkokia didelė institucija Gedimino prospekte, o mes visi.
Daugumoje mokyklų to nemoko, o ne visi atvažiuojantys svečiai sugeba tai padaryti. Yra graudžiai juokinga, kai kalbėti apie pilietiškumą atvažiuoja jaunajai kartai atvažiuoja senų seniausio raugo rajono valdininkai, kurie vėliau dar įsipainios į korupcijos skandalą. Yra tekę matyti, kaip sunkiai su vaikais bendrą kalbą atranda gan aukšto rango politikai ar nusipelnę meno veikėjai, nes jie ir nemoka to daryti, ir klaidingai įsivaizduoja, jog jau vien savo pasirodymu daro didžiulę paslaugą ir milžinišką įspūdį mokiniams. Na...ne.

Kalbėti tokiai auditorijai yra ir įpareigojimas, ir privilegija. Ir reikia nemažai patiems mokytis, kad per tau skirtas minutes užmegztum su ja ryšį.

Jeigu R. Karbauskis sakosi irgi apvažiavęs krūvą mokyklų, bet po to švaisto laiką mėgindamas uždrausti vaikišką šampaną ar prašydamas susimesti fortepijonui, tada jis tikrai nesupranta, kas vyksta aplinkui.

Andrius Tapinas

Mokyklose daug ko nemoko. Nemoko pasitikėti savimi, nemoko ieškoti motyvacijos, nemoko viešai kalbėti, nemoko kritiškai mąstyti ir interpretuoti įvykius ir tekstus. Nežinau, kiek tam padės naujosios valdžios planai mokyklose įvesti karinį ugdymą. Esu įsitikinęs, kad privalomos šachmatų pamokos jauniems protams būtų šimtą kartų naudingiau.

Su visa pagarba pedagogams ir jų šventam darbui, bet kai girdi nuolatines kalbas „kelkit atlyginimus“, pradedi galvoti apie papildomą naudą, kurią turėtų gauti valstybė už tuos pakeltus atlyginimus. O kai atvažiuoji į gimnaziją, kurioje nė vienas, NĖ VIENAS mokinys iš dviejų šimtų nepakelia rankos paklaustas, kas gali drąsiai pasakyti, jog laisvai kalba angliškai, imi galvoti – „tai ką jūs darysit geriau už tuos didesnius pinigus, jeigu dabar tokie rezultatai“.

Naujoji švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė daug dėmesio žada skirti mokytojams ir tai negali nedžiuginti, nors po paskutiniosios ministrės vadovavimo džiugintų turbūt bet kas. Ministrė kalba, kad algos vienareikšmiškai turi didėti, bet būtų smagu matyti ir ryšį tarp augančių atlyginimų ir kokybiškai mokomų vaikų.

Nes situacija tikrai yra kritinė. Jeigu per artimiausius dešimt metų nesugebėsime pertvarkyti mokymo ir jo kokybės, nesugebėsime motyvuoti ateinančios kartos ir suteikti jai kokybiškam gyvenimui reikalingų žinių, įgūdžių ir įrankių, kentėsim visi.

Čia yra prioritetų prioritetas, čia naujoji valdžia turėtų sutelkti didžiausią dėmesį, čia reikia telkti visuomenę. Ir jeigu Ramūnas Karbauskis sakosi irgi apvažiavęs krūvą mokyklų, bet po to švaisto laiką mėgindamas uždrausti vaikišką šampaną ar prašydamas susimesti fortepijonui, tada jis tikrai nesupranta, kas vyksta aplinkui.

Bet dar kartą pasikartosiu – mes visi nelaukime, kol valdžia kažką padarys ir išspręs problemas. Būdami valstybės dalimi prisidėkime prie jų sprendimo patys. Nors šiek tiek. Ateinantiems metams pažadėkime ir išpildykime bent vieną pažadą - sugrįžkime į savo mokyklas, kalbėkimės su tais vaikais, nupirkime knygų komplektų atokių kaimo mokyklų bibliotekoms, susimeskime savo bendruomenėje po keliasdešimt eurų ir nupirkime kaimo mokyklos vaikams ekskursiją į Valstybės pažinimo centrą, savanoriaukime švietimo programose. Nekeikime prieblandos, o uždekime žvakę.

O pradėti reikia nuo savęs. Per tą šimtą susitikimų mokyklose supratau, kad tas vienas kartas ir vienas atvažiavimas tai lašas jūroje. Gerai, kai žinomi žmonės kartoja ir papildo tai, ką mokytojai kalba kiekvieną dieną, bet tai reikia daryti nuolat. Todėl mano naujas pažadas 2017 metams – projektas „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“. Penkiasdešimt regionų mokyklų pirmąjį pusmetį ir penkiasdešimt regionų mokyklų antrąjį. Kas mėnesį po susitikimą su žinomu, bendrą kalbą su jaunimu rasiančiu, savo srityje daug pasiekusiu ir Lietuvą mylinčiu žmogumi. Keturi šimtai susitikimų. Keturi šimtai valandų investicijų į svarbiausią Lietuvos resursą.

Haiku

Lengvi it pūkas
Pažadai per Naujuosius
Rytoj taps švinu