A. Tapinas. Kremliui jūsų galvoje vizos nereikia

Prieš šešiasdešimt metų Eurovizijos idėją sukūrusiam Šveicarijos televizijos generaliniam direktoriui Marseliui Bezansonui turbūt ir baisiausiam košmare nesivaideno, kad po konkurso atlikėjus vertinantys komisijos nariai gali būti vadinami „fašistinėmis prostitutėmis“, dainos neįvertinusi šalis būtų gąsdinama bombomis ir reikalaujama, kad „neteisingai“ balsavusi komisija būtų nubausta, atleista, išsiųsta į Donbaso frontą (taip, buvo toks komentaras), o šiaip visai neblogai būtų ją ir ištremti.

Kita pusė (įskaitant ir mane patį) neslepia džiaugsmo, kad Lietuva skyrė Rusijai apvalų nulį ir tapo paskutiniu blokpostu, užkirtusiu Polinos Gagarinos nešamai taikai kelią į Europą ir neleidusiu 2016 metų Eurovizijai vykti Kryme ar Donecko liaudies kultūros rūmuose. Iš tikrųjų jokiu blokpostu netapome, bet dėmesį atkreipėme atvirai pareiškę – Eurovizija tai politika ir įrankis politikų rankose.

Anokia čia paslaptis. Net ir patys aršiausi „nepainiokime meno su politika“ apologetai prityla, kai kalba pasisuka apie Euroviziją, kaimyninius balsavimus, senas skolas, emigrantų balsus ir kitus smagius dalykus. Mes ne šventieji – irgi burbame, kad Balkanai visada balsuos už savus, bet labai norėtume maksimalius balus gauti iš Latvijos ir Estijos. 

Bet Kremlius Eurovizijos idėją pakėlė į naują propagandos lygmenį. Baltasis taikos angelas Polina Gagarina į Europą it balandis mėgino atnešti alyvų šakelę. Nesvarbu, kad šakelė apdegusi karo gaisuose, išmirkyta propagandos acte ir civilių žmonių kraujyje. Gal senoji trumparegė Europa nepastebės, gal paims šakelę ir linksėdama sutiks, kad Kremlius nori tik taikos, tiesiog „meldžiasi dėl taikos ir išgijimo, nes visi esame pasaulio žmonės, skirtingi, bet tokie patys“. Tiesiai iš Kremliaus propagandos tūtų, be konkursų ir atrankų, tiksliai ir profesionaliai sudėliota sirenos giesmė liejosi į Europos ausis.

Kol Lietuva atsistojo, iškėlė ranką ir pasakė: „Khm, khm, gerokai papuvusi ta jūsų taika“.
Tai poza. Be abejo, tai poza. Atstovautų Polina Graikijai, kurioje užaugo, ir visi patikėtų šiuo mielu sacharinu. Bet ne tada, kai už jos niūriai dunkso Galijoto šešėlis. 

Ir reakcija viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje parodė, kad Lietuva džiaugiasi, jog atsistojo į tokią pozą. Nesuglaudė ausų, neapsiverkė iš grožio, o pasiėmė laidynę ir pokštelėjo akmenuką Galijotui į kaktą. 

Ir Kremlius suirzo. Nes net ir uodo įgėlimas (o bendroje situacijoje tai ne daugiau nei uodo įgėlimas) yra nemalonus. O kai suirzti, ima kristi kaukės. 

„Tankams vizų nereikia“- viešai pareiškia Dmitrijus Rogozinas. Palaukit, palaukit, nebesupranta Europa, kaip čia taip, taigi dar vakar dainavot „kai išgirsit mūsų balsus, nebūsit vieniši“, o šiandien jau tankai. 

„Komsomolskaja pravda“ pirmadienį tėškė irgi nebevyniodama į gražų popierėlį – kaip drįsta šita valstybė, esanti į rytus nuo Kaliningrado, duoti mums nulį taškų. Aikčiodami baisėjosi propagandiniais straipsniais lietuviškuose portaluose, kukliai pamiršę atkreipti dėmesį, kad mūsų viešojoje erdvėje atsiranda vietos ir kitai nuomonei, o štai Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje jau senokai kita nuomone net nekvepia. 

Bet Eurovizija yra niekis. Rytoj ją pamiršime. O ir šiaip ji tapo tik vienu iš šimtų Kremliaus propagandos ir manipuliavimo įrankių, kuriais sistemingai bombarduojami ir savi žmonės, ir tie, kuriuos pasiekia propagandos čiuptuvai. 

Kai kurie mūsų apžvalgininkai linguoja galvas ir sako – „Kremliui viskas yra politika ir propaganda. Nesileiskime, kad ir mums viskas taptų politika“. Sąžiningame žaidime jie tikrai būtų teisūs. Bet Kremlius nežaidžia sąžiningai, jo raudonosios žvaigždės užgestų, jei jis imtų žaisti sąžiningai ir išmoktų garbingai pralaimėti. 

Kremlius tobulai įvaldęs visus žinomus nešvaraus žaidimo triukus ir jam nereikia vizos, kad ateitų į jūsų galvas. Galvas, esančias už tūkstančių kilometrų Rusijos gilumoje, ir galvas, esančias už penkiolikos kilometrų nuo Lietuvos Parlamento. 

Nebūkime naivūs, kovą dėl Rusijos žmonių galvų laisvasis pasaulis jau pralaimėjo, iš Kremliaus federalinių kanalų trykštančios neapykantos ir tamsos mes jau nesustabdysime. Netikite? Paskaitykite jauno ruso intelektualo, studijuojančio Vokietijoje ir parvykusio į gimtąjį Voronežą, nevilties šauksmą. Apie tai, kaip kartais norisi pamiršti gimtąją kalbą, kuria iš televizoriaus kiaurą parą kalba padugnės propagandistai, apie egzistencinę Rusijos inteligentijos baimę, apie paprastą kaip riestainis paprastų žmonių tikėjimą, kas savi, o kas priešai. Tikėjimą, kuriame nebeliko humanizmo, kuriam nereikia logikos, argumentų ir žinių. 

Paskaitykite. Ir pamėginkite nepašiurpti. 

Bet tai Voronežas, toli nuo Vilniaus, Švenčionių ar Šalčininkų. O Kremliui nereikia vizos, kad ateitų pas jus namo, sukiršintų su artimiausiais kaimynais ir kiaurą parą pumpuotų savuosius nuodus, kaltindamas namų, į kuriuos atėjo, šeimininkus nebūtais dalykais. Kremlius, kuris kaip iškreipta Motinos Rusijos vizija (pamenat Pirmojo kanalo pranešėjo eurovizinius juokelius? Pakelkit rankas, kas tikite, kad tai buvo improvizacija?) prisuka tvirčiau varžtus – „prezidentė dieną naktį meldžiasi, kad Putinas pradėtų karą“ (ta pati „Komsomolskaja pravda“), sudėlioja akcentus – „Vilniuje pavojinga net prabilti rusiškai“. 

Laidynė ir akmenukas atrodo juokingas ginklas prieš visą raudonųjų žvaigždžių infogalią. Bet vis dėlto tai ginklas.

GALVOJU, KAD GALVOJU 

apie šeimą ir jos vertybes 

Visų mūsų bičiulė „Maxima“ jau kelerius metus gegužę skelbia Šeimos mėnesiu. Skatina šeimos vertybes, bendriems šeimos vartojimo produktams teikia nuolaidas, link šiltų emocijų. Viskas gražu ir gerai. Kol nepamatai šito:

„Maximos“ garbei reikia pasakyti, kad sureaguota buvo žaibiškai. Tik pradėjus plisti „nuostabiam pasiūlymui“ viešojoje erdvėje reklama buvo sustabdyta, viešai atsiprašė ir komunikacijos vadovė, ir korporatyvinių reikalų direktorius, bardami ir gėdindami niekdarius reklamos vadybininkus, kurie šitaip blogai pasielgė. Ir žadėdami, kad dės visas pastangas, kad tokia situacija nepasikartotų.
Viskas būtų labai gerai, jei ne vienas daiktas, kuris vadinasi „grėblys“ ir ant kurio užminama antrą kartą. 

Lygiai prieš metus „Maxima“ gegužę irgi skelbė Šeimos mėnesiu, irgi teikė nuolaidas šeimos produktams, paraleliai taip pat šauniai reklamavo alkoholį. Ir lygiai taip pat atsiprašinėjo – „apgailestaujame jei Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos atstovams ar tinklo klientams teikiami akciniai pasiūlymai įvairioms prekėms, tame tarpe ir alkoholiniams gėrimams, susisiejo su tolygiai vykstančia Bendrovės akcija ,,Šeimos mėnuo” ir suponavo klaidingą įspūdį, kad bendrovė galimai išskirtinai šeimoms siūlo su nuolaida įsigyti alkoholinių gėrimų ir taip skatin alkoholizmą. Nuoširdžiai dėl to gailimės ir atsiprašome.”

Mea culpa, mea culpa, mea Maxima culpa

apie liepto galą 

Kartais lietuviškos patarlės man yra visiškai neįkandamos. Per praėjusią savaitę žiniasklaida tvirtino, kad bent kelios bendrovės (ir skraidančios, ir vežančios, ir gal netgi šliaužiančios) priėjo liepto galą. Šito ir nesuprantu, juk iš esmės tai pagyrimas. Ko žmogus lipa ant liepto? Kad šoktų į vandenį. Ir kai jau pasiekia liepto galą, didžioji dalis kelio nueita, lieka tik drąsiai šokti į priekį ir pasiekti tikslą. 

Patarlės neturėtų klaidinti žmonių, o viską išaiškinti. Pavyzdžiui, „bendrovė žlugo tarsi Šeimos mėnesio proga būdamas neblaivus vyras, kuris priėjo liepto galą, nėrė nesilaikydamas saugumo reikalavimų ir trenkėsi galva į dugną“. Tada būtų visai kitaip.

apie egzekucijas

Kaune vykusių Hanzos dienų programoje labai intrigavo „vieša viduramžiška egzekucija“ su nenurodyta auka.

Pažiūrėjau, kur tą dieną leido buvęs meras Andrius Kupčinskas. Pasirodo, kad Milane. 

Sutapimas? Galbūt. Bet atsarga gėdos nedaro.

Haiku 

Balandis skrenda
Su alyvos šakele
Pyst – tanko vamzdin