Viena iš tokių krypčių, į kurią nusitaikėme – vis labiau populiarėjanti tarp keliaujančių lietuvių Lenkija, jos Trimiestis (Gdynia, Sopotas, Gdanskas) ir lenkiškasis pajūris.

Tad čia šiek tiek įspūdžių ir patarimų iš mūsų kelionės. Turėjome savaitę, tad dvi dienas paskyrėme neskubiam važiavimui pirmyn atgal, keturias dienas Trimiestyje apsistojus Sopote kaip centriniame taške ir vieną dieną Torunėje.

Važiavome savo automobiliu ir turėjome du variantus – anksti išvažiuoti ir atvairavus visą dieną vakare atsidurti Sopote arba neskubėti, stabčioti įdomiose vietose ir kelionės viduryje pernakvoti sušvelninant nuovargį nuo dardėjimo Lenkijos keliukais. Pasirinkome antrąjį variantą, susidėliojom maršrutą ir ryte išvažiavom iš Vilniaus.

Pirmasis sustojimas beveik iš karto už sienos – Stančikų tiltai. Keliukai susiaurėja, bet navigatorius atveda tiksliai ir čia galima kokiam pusvalandžiui pramankštinti kojas. Įėjimas mokamas, bet vos keli zlotai, žmonių nemažai. Du nebeveikiantys siaurojo geležinkelio tiltai atrodo įspūdingai ir iš apačios, ir iš viršaus.

Toliau kelias veda gilyn į Lenkiją link kitų dviejų dienai numatytų objektų – Hitlerio bunkerių komplekso „Vilko irštvos“ ir Šventosios Lipkos bažnyčios šokančių vargonų. Kadangi jie šalia turistinio miestelio Gičicko, tai visai nebloga mintis būtų ten ir apsistoti nakvynei. Mes pasirinkome šalia esantį Kentšyno miestelį, o be reikalo – Gižycke galima ir pasimaudyti, ir užsiimti vandens pramogomis. Stabtelėjome tik papietauti ir pirmą kartą susidūrėme su Lenkijos kainomis. Labai neblogame restorane alaus bokalas – pusantro euro, sultys – euras, o didelis ir skanus kiaulienos kepsnys su grybais – septyni eurai.
„Vilko irštva“

Su objektais ne taip pasisekė. „Vilko irštva“ virto nusivylimu. Taip, galbūt būtina aplankyti ir pasidėti pliusiuką, bet tai viso labo tik keliasdešimties betoninių griuvėsių rinkinys. Pradžioje bandai įsivaizduoti, kaip čia buvo Hitlerio vadavietės, valgomieji ir bunkeriai, o po to nusibosta ir norisi jau važiuoti. Nemanau, kad būtų išgelbėjęs ir gidas, tad ar skirti 12 eurų (mašina ir keturi keleiviai) pasivaikščiojimui po mišką ir betoninius griuvėsius – spręsti jums.

Į netoliese esančią šventosios Lipkos bažnyčią žmonės važiuoja pažiūrėti grojančių ir šokančių vargonų. Nepatingėkite bažnyčios puslapyje internete pažiūrėti „pasirodymo“ valandų ir dienų, kad atvažiavus netektų tik apžiūrėti gražią bažnyčią. Bažnyčios lankymas nemokamas, už mašinos stovėjimą iš jūsų paprašys euro.
Sv Lipka, Lenkija

Antrąją dieną irgi planavome neskubėti ir Sopote atsidurti vakarop, o prieš tai paplaukti vienu iš septynių Lenkijos stebuklų vadinamu Elbingo kanalu ir aplankyti Štuthofo koncentracijos stovyklą. Plaukiojimą Elbingo kanalo laivu reikėtų rezervuoti internetu ir tuo pačiu metu atidžiai išsirinkti maršrutą – jeigu norite išbandyti plaukimą laivu, kuris vienu metu važiuoja bėgiais teks rinktis ilgiausią 5 valandų maršrutą, mes pasirinkome trumpesnį – 2,5 valandų ir tai buvo tiesiog malonus pasiplaukiojimas ežeru, klausantis ir nelabai suprantant įrašyto pasakojimo lenkų kalba, o po to apžėlusiais kanalais, kur laivas du kartus buvo perkeliamas naudojant šliuzų mechanizmus.

Pramoga sąlyginai nepigi – trumpesnis kruizas keturiems kainavo 60 eurų, o ilgasis apie 100 eurų.

Vingiuodami keliukais, stabčiodami ties kiekvienu miesteliu ir žiūrėdami į kiekvieno miestelio gale lūkuriuojančius kelių policininkus priartėjome prie jūros ir sustojome Štuthofe. Sunkus susidūrimas su žiauria realybe, po kurio net fiziškai darosi bloga. Bet įspūdis gilus ir turbūt privalomas sustojimas. Muziejaus lankymas nemokamas, kainuoja tik mašinos stovėjimas ir apie 80 centų kainuojantis bilietas į dokumentinį filmą, kurį tikrai verta pažiūrėti prieš pasivaikštant po muziejų.

Trimiestis pasitinka kelių remontais ir kamščiais, tad čia reikės šiek tiek kantrybės. Sopote apsistojame apartamentuose netoli pagrindinės gatvės ir maždaug 15 minučių pėsčiomis nuo jūros (70 eurų nakčiai, gali patogiai gyventi šeši žmonės).

Toliau jau fantazijos reikalas – pačiame Sopote žiūrėti nelabai yra ką, labiau gulėjimas prie jūros ir vaikštinėjimas Basanavičiaus gatvę Palangoje primenančia alėja. Privaloma turistinė atrakcija – jūros tiltas, kuris mokamas. Šalia jo švartuojasi kičinis, bet vaikams patiksiantis piratų laivas, siūlantis 40 minučių pasiplaukiojimą Gdansko įlankoje. Jei norite puikaus ir nebrangaus restorano rekomendacijos – geriausią įspūdį paliko „Slivka v kompot“ restoranas. Nors jis yra pagrindinėje Sopoto gatvėje, bet išlaiko puikų kainos, kokybės ir aptarnavimo santykį. Atėję vakare būkite pasiruošę palaukti.

Sopote kainos jau aukštesnės nei vidurio Lenkijoje, bet vis tiek sąlyginai draugiškos. Gerame restorane karštas patiekalas retai kada kainuoja daugiau kaip 10 eurų, alaus bokalas ar vyno taurė – iki 3 eurų.

Apsistojus Sopote galima rinktis kelias kryptis (patogiausia važinėti traukiniais, kurie greiti ir pigūs) – galima aplankyti Gdynią ir jos akvariumą, galima keltu arba traukiniu nusigauti iki Helo pusiasalio aplankant nedidukus jo miesčiukus, dar šiek tiek toliau yra Lenkijos dykuma ir žymiosios Lebos kopos. Ir, žinoma, du privalomi maršrutai – bent diena Gdanske ir mažiausiai pusdienis Malborke. Nors daug kas Malborko pilį aplanko važiuodami į arba iš Trimiesčio, siūlyčiau ten važiuoti traukiniu ir nesukti galvos, kur pastatyti mašiną.

Malborko pilis tapo vienu ryškiausių kelionės akcentų. Tikrai kvapą gniaužianti architektūra, išsaugota praeitis, nemažai lietuviškų akcentų. Paskirkite jai ne mažiau kaip penkias valandas ir būtinai pasiimkite audiogidą. Jis sukurtas labai kokybiškai, interaktyvus, su garso efektais, prisitaikantis prie tavo norimo ekskursijos tempo. Kitas patarimas – išvažiuokite iš Gdansko ar Sopoto kiek įmanoma ankstesniu traukiniu, kad Malborke atsidurtumėte prieš devynias (nuo stoties iki pilies maždaug penkiolika minučių pėsčiomis). Tik atsidarius piliai turėsite kokią valandą pasivaikščioti kone vieni, o nuo vienuoliktos pilį užgriūna turistų ir ekskursijų ordos. Jų tiek daug, kad beveik prie kiekvieno praėjimo susiformuoja kamščiai. Kaina suaugusiam su audiogidu – 9 eurai, vaikui – 7 eurai.

Dar vienas niuansas – nepatingėkite internete pasižiūrėti traukinio maršrutų ir kainų. Mūsų atveju, vieno traukinio bilietas kainavo 12 eurų, o kito, vos keliolika minučių lėtesnio – 3 eurus.
Jeigu rimčiau domitės istorija – Malborkas yra tik pradžia ir jame rasite nurodymus ir planą, kaip aplankyti kitas kryžiuočių pilis, išsimėčiusias šiaurės Lenkijoje, bet jei kelionėje lankysite tik vieną pilį – tai tikrai turėtų būti Malborkas ir jo didybė.

Gdanskas siūlo daug lankytinų vietų ir pramogų. Kadangi pataikėm per miesto dienas, jis buvo perkrautas žmonių, tad apsiribojome viena diena. Vienas svarbesnių pasirinkimų – kurį ar kuriuos muziejus iš didžiojo Gdansko trejeto pasirinkti – Solidarumo, II Pasaulinio karo ar Jūrinį.

Mes pasirinkome Solidarumo ir Jūrinį. Jūrinis – nieko ypatingo. Standartinis statiškas muziejus su eksponatais po stiklu, pasivaikščiojimas po niekuo neypatingą laivą su ekspozicija tik lenkų kalba, ir užlipimas į Gdansko simboliu laikomą Gervę – viduramžių uosto kraną.

O štai Solidarumo centras – tiesiog fantastiškas. Audiogidai, visais įmanomais būdais išdėlioti eksponatai, kuriuos galima paliesti, išbandyti, pasukti, absoliutus interaktyvas – nuo filmukų, kuriuos gali pats valdyti, iki liečiamų ekranų ir Lenkijos policijos riaušių automobilių, į kurį gali įlipti ir pažiūrėti dokumentiką, kaip buvo malšinami protestai Varšuvoje. Ir dar galimybė apžvelgti Gdanską nuo pastato stogo. 10 balų iš 10.

Jeigu jaunoji karta pavargo nuo muziejų (o taip nutinka gan greitai) galima pasisiūlyti pasisupti apžvalgos ratu atrandant nematytus Gdansko senamiesčio akcentus, paminti vandens dviračius ar dar gudresnes vandens transporto priemones ar aplankyti vieną iš keliolikos Gdanske esančių pabėgimo kambarių su puikiai angliškai kalbančiais žaidimo vedėjais.

Paskutinę kelionės dieną paskyrėme Torunei – nuo Gdansko iki jos puikus kelias, tad neužtrukome ir dviejų valandų. Galima drąsiai pasakyti, kad tai buvo vienas maloniausių netikėtumų.

Fantastiškai jaukus ir mielas senamiestis, mašiną reikia palikti ilgalaikėje aikštelėje už jo sienų (8 eurai parai), bet tai dar tik geriau. Torunė pilna nedidelių malonių dalykų – šuniukų, asiliukų ir drakonų skulptūrų su savomis istorijomis, prisiminimų apie žymųjį miestelėną Koperniką, kreivų sienų, panoraminių vaizdų nuo Rotušės bokšto, gotikinių bažnyčių, šokančių fontanų ir teatralizuotų miesto istorijų. Torunė save laiko Lenkijos, o gal ir Europos meduolių sostine, tad privaloma aplankyti gyvąjį meduolių muziejų, kuriame puikia anglų kalba jums smagiai papasakos meduolių istoriją, o po to padės patiems išsikepti meduolius. Tikras vaikų rojus. Patarimas – bilietus privaloma rezervuotis bent prieš kelias dienas internetu, nes kitaip jų neliks. Vakare – puikus restoranų pasirinkimas, vietinio kraftinio alaus degustacijos ir tikrai draugiškos kainos.

Nuo Torunės iki Lietuvos nemažas gabalas kelio, tad pasiruoškite lėtam dardėjimui ir dairykitės, kurioje „Biedronkoje“ pasipildysite maisto ir gėrimų atsargas. Bet pusiaukelėje yra dar viena lankytina vieta, tinkama kelionės pabaigai – Griunvaldas, Žalgirio mūšio vieta. Saulėje išdidžiai plevėsuoja didžiulis lietuviškas Vytis ir lenkiškas Erelis, mielas muziejus ir neilgas filmas, įdomiai perteikiantis didžiojo mūšio detales. O po to jau namai.

Reziumė: Jei turite penkias ar daugiau dienų Lenkijos Trimiestis vertas ir dar kartą vertas dėmesio. Kai prasidės skrydžiai iš Vilniaus iš Gdanską kelionės opcijų dar pagausės. Daug istorijos, daug pramogų, draugiškos kainos ir dar draugiškesni žmonės (iš tiesų, servisas labai gero lygio, daug kur laisvai gali susikalbėti angliškai, jeigu ne – bent keli lenkiški žodžiai ir faktas, kad tu iš Lietuvos, tikrai padeda). Lenkai nuoširdžiai džiaugiasi, kad kaimynai atkeliauja pas juos į svečius ir tai labai smagu.