Vidurvasarį pagaliau įvykdyta Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo operacija ir ją palydėjęs paskutinis (tikėtina) viešų diskusijų pliūpsnis užgožė kitą beįsiplieskiantį „mūšį“ kolektyvinės atminties lauke. Jau ne pirmas bandymas kritiškai pažvelgti į kanonizuotą poeto Justino Marcinkevičiaus figūrą, šį kartą peržengęs akademinės bendruomenės diskusijų ribas ir patekęs į platesnę viešąją erdvę, kaip ir buvo galima tikėtis, sukėlė kone isterišką skaitančiosios visuomenės dalies reakciją.
Justinas Marcinkevičius. Pauliaus Lileikio nuotr.

Šiek tiek gaila, kad po tokio svaidymo akmenimis į išdrįsusius parodyti kitą šventumo aureole gaubiamo poeto pusę tvaresnė diskusija šiuo klausimu taip ir neišsivystė. Ji galėtų būti daug fundamentalesnė ir užkabinti žymiai gilesnius nesenos istorinės patirties ir jos refleksijos klodus, nei ginčai dėl Žaliojo tilto balvonų.

Galbūt ketvirtis amžiaus, prabėgęs nuo sovietinės sistemos griūties, iš tikrųjų yra per trumpas laikas, kad kultūriniame lauke atsirastų kritinė masė mąstytojų ir kalbėtojų, išvengusių protus traumuojančio tos sistemos poveikio ar nuo jo sėkmingai pagijusių. Viešumoje dominuojanti sovietmečio herojų rikiuotė ir (gal netgi labiau) pats kalbėjimo apie juos būdas liudija, kokio gilaus ir ilgalaikio poveikio čia esama. Ko vertas vien kritiškai apie Marcinkevičių mąstančių žmonių ,,tikrųjų“ motyvų (klasinių?) demaskavimas (pavyzdžiui, Jūratė Laučiūtė, „Stabdyti Herostratą!“, in: Lietuvos žinios, 2015-07-22).

1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus E. Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000. Nenuostabu, kad tokio aukšto socialinio ir materialinio statuso netekę kūrėjai – o Marcinkevičiaus sėkmės istorija sovietmečiu geriausiai įkūnija tokį modelį – net ir per ketvirtį amžiaus po jį garantavusios santvarkos griūties nesugebėjo su tuo susitaikyti, kaip ir išsivaduoti nuo tautos vedlio savimonės.
Arūnas Streikus

Nors jokių specialių tyrimų nėra, tačiau ir be jų gana patikimai galima nuspėti, kad atlikus reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, Marcinkevičius tikrai pakliūtų į pirmąjį teigiamai prisimenamų sovietinio laikotarpio asmenybių penketuką, kuriame tikriausiai būtų ir partizanų vadas Jonas Žemaitis, ir Romas Kalanta, ir „Kronikos“ leidėjas Sigitas Tamkevičius... Tai visų pirma liudija, kad ir XXI a. pradžioje lietuvių tautinei tapatybei tebėra itin reikšmingas literatūrinis-kalbinis dėmuo. Kol taip yra, rafinuotu skoniu niekada nepasižymėjusią Lietuvos skaitančiąją publiką savo romantiškai lyrine kūryba pavergęs ir savo rūpestį kalbos likimu tiek sovietmečiu, tiek ir posovietiniais metais viešai demonstravęs kūrėjas negali nebūti neliečiamas. Žinoma, negalima sakyti, kad toks žodžio sureikšminimas yra vien sovietmečio reliktas, bet vargu ar kas paneigtų, jog XX a. pradžioje užgimusi literatūrinė lietuvių tautinė tapatybė sovietmečiu irgi turėjo visas sąlygas skleistis, nes režimui tai buvo labai efektyvus įrankis nuvilioti nuo politiškai daug pavojingesnių patriotizmo apraiškų.

Su tuo susijęs ir kitas „Marcinkevičiaus fenomeno“ aspektas – kūrėjo, kaip tautos vedlio, mitas. Pastarasis irgi buvo maksimaliai sureikšmintas sovietinėje kultūroje, kur ,,sielų inžinieriai“ mėgavosi ypatingu statusu, o sistemai tinkama (nebūtinai ją šlovinanti) kūryba buvo dabar sunkiai įsivaizduojamų apimčių (ne tik) socialinio kapitalo šaltinis. Nusipelnę meno veikėjai (1975 m. toks vardas buvo suteiktas ir Marcinkevičiui), valdžios ir liaudies mėgiami poetai mėgavosi didžiuliu autoritetu bei nuo eilinių žmonių kokybiškai besiskiriančia materialine gerove. Pavyzdžiui, LSSR Rašytojų sąjungos dokumentuose fiksuojama, kad 1967–1971 m. vien už lietuviškai publikuotus tekstus Eduardui Mieželaičiui buvo išmokėta 78 000 rublių honoraro, Marcinkevičiui – 64 000. O kur dar premijos, honorarai už vertimus, kelionės į Vakarus, įvairios kitos privilegijos? Nenuostabu, kad tokio aukšto socialinio ir materialinio statuso netekę kūrėjai – o Marcinkevičiaus sėkmės istorija sovietmečiu geriausiai įkūnija tokį modelį – net ir per ketvirtį amžiaus po jį garantavusios santvarkos griūties nesugebėjo su tuo susitaikyti, kaip ir išsivaduoti nuo tautos vedlio savimonės.

Marcinkevičius įkūnija jų įsivaizduojamo kūrėjo idealų paveikslą, todėl taip sunku jį pajudinti iš vietos. Kol viešąjį kultūrinį diskursą formuoja kultūrinio elito dalis, brendusi Marcinkevičiaus poetinės kūrybos ir jo visuomeninės šlovės aplinkoje, kitokiam požiūriui į „tautos (liaudies) poetą“ teks palaukti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: iš šaltesnių orų gniaužtų pavyks ištrūkti, tačiau yra vienas bet (3)

Savaitės pradžioje vyraus šaltoki orai , krituliai numatomi tik kai kur. Visgi, antroje savaitės...

Orlaivio kapitonas: skrydžio metu sudėtingiausi du dalykai (74)

Nestandartinės situacijos dėl oro ar techninių nesklandumų skrydžio metu pilotui nekelia baimės,...

Lietuvoje buriasi nauja grupuotė: mato kyšančias Kremliaus ausis (1283)

Pogrindyje tūnojusi Lietuvos radikalų fašistų grupelė lenda į viešumą. Šalies didmiesčiuose...

Poros, kurių galėjo ir nebūti: dabar darnūs santykiai kadaise buvo subyrėję (1)

Daug kas mano, kad visos garsenybių poros išgyveno romanus tarsi iš pasakos. Tačiau daugelis jų...

R. Valatka. Partinė, valstybinė ir emigrantų šizofrenija darkosi laisvai (252)

Socialdemokratai turi naują baltą pūkuotą partijos Pirmininką. Bet nebeturi frakcijos Seime....

Kodėl mokslininkai taip ilgai nesuprato, iš kur atsiranda vaikai? (80)

Iki 1875 m. niekas visame pasaulyje nežinojo, kaip atsiranda vaikai. Nežinojo nei eiliniai žmonės,...

V. Jurgutis: visi savanoriškai apsidalinome atleidimo lapeliais (18)

Liberalų sąjūdį ir toliau krečia krizė. Prieš dvi dienas iš partijos pirmininko pareigų...

5 daiktai, į kuriuos turėtų investuoti kiekviena vyresnė nei 40 metų moteris (55)

Sulaukusi tokio amžiaus, kiekviena moteris jau turi savo stilių ir gali tiksliai pasakyti, kas jai...

Unikalų namą Rusnėje nugriovė tam, kad sukūrentų. Bažnyčios plytas siūlyta parduoti (137)

Rusnėje neseniai buvo nugriautas Darbo partijos nario, Šilutės verslininko Sauliaus...

10 šiurpiausių Anglijos pilių, kuriose vaidenasi (17)

Bolsoverio pilis Derbišyre, kurioje, kalbama, pasirodo vaiduoklis berniukas ir slapčia ima...