Esą NKVD neplanavo 1941 m. birželį į Sibirą ištremti 17,5 tūkst. Lietuvos gyventojų, bet buvo priversti tai daryti, nes gavo informacijos, kad šie žmonės yra nacių talkininkai, karo atveju pasirengę šaudyti raudonarmiečiams į nugaras. Vargu ar verta ką nors komentuoti, nebent tik priminti, jog nemažai ištremtųjų buvo pagyvenę inteligentai ir vaikai.
Dar vienas bandymas juodinti lietuvių tremtinius, kaip ir visą sudėtingą lietuvių kovą dėl nepriklausomybės. Beje, ką kalbėti apie propagandą, jei 2004 m. vasario 4 d. Kauno teismo salėje už dviejų partizanų brolių Aštrauskų nužudymą teisiamas enkavėdistas, Šakių rajono operatyvininkas Vytautas Vasiliauskas pareiškė, jog džiaugiasi savo deramu poelgiu. Išeitų, veikė kaip teisėta Lietuvos valdžia. Bet nei teisėjai, nei prokuroras neprotestavo.
Beje, galima sakyti, kad „Gairių“ specializacija – nepriklausomą vakarietišką Lietuvą niekinančios lektūros gaminimas ir tiražavimas. Per 20 metų leidykla išleido Vytauto Petkevičiaus knygą „Durnių laivas“ ir knygą apie mirusį Seimo narį Julių Veselką. Vienas pavyzdys: Jono Digrio prisiminimų romano „Trikampyje“ (2006) herojus vietoj Kristaus mirusios pašarvotos motinos galvūgalyje pakabina Leniną. Ir t. t., ir pan.
Leidyklos vadovas Povilas Masilionis neslepia, kad knyga „Holokausto išvakarėse“ išleista Rusijos užsakymu, jai versti A. Diukovas skyrė 10 tūkst. litų. Esantys Rusijos propagandos ruporu šie leidėjai nesijaučia, ir tai dabartinių įvykių Ukrainoje kontekste ypač iškalbinga. 500 puslapių knyga Lietuvoje parduodama už 25 litus, nors panašios apimties leidiniai paprastai būna gerokai brangesni. Taigi, rinkos tikimasi nesiskaitant su priemonėmis. Kita vertus, jei Maskva už viską sumokėjo, kodėl nepaleidus produkto kuo pigiau?
Vis dėlto istorija su rusiška propaganda lietuvių televizoriuose dar nebuvo riba. Problema šiuo atveju – ne komerciniai kieno nors interesai. Bėda ta, kad ir „Viasat“ istorija, ir šios apgailėtinos knygos išleidimo faktas nesulaukė didesnio rezonanso Lietuvos visuomenėje. Tarsi mūsų visuomenės pasirinkimas negalėtų pakoreguoti verslo orientavimosi tik į finansinius rezultatus. Netiesa. Visuomenei tereikėtų būti principingai, atsisakyti rusų propagandą transliuojančios bendrovės paslaugų ir nebepirkti tokią propagandą skleidžiančios leidyklos leidinių, ir bendrovės labai greitai pergalvotų savo prioritetus.
Deja, tai, kas būtų natūralu daugelyje demokratinių valstybių, Lietuvoje atrodo tarsi nemaloni, tiesiog nepatogi tema. Piktintis Rusijos veiksmais Ukrainoje galime, bet pasakyti, kad ką nors konkretaus reikia daryti pačioje Lietuvoje – tarsi ne lygis.
Panašios laikysenos apraiškų mūsų šalyje netrūksta ir kitose srityse, tarkim, ilgai, oi ilgai, truko (dėl noro kiek įmanoma ilgiau „įsisavinti“ rusiškus pinigus) lietuvių krepšinio klubų prisirišimas prie rusiško Vieningosios lygos projekto. Ir rinkimuose dalyvaujame oriai, pakeiksnojame Briuselį, bet šiukštu nedrįstame viešai pareikšti, kad už nemažai partijų ar politikų negalima balsuoti, nes jie – akivaizdūs troliai, kurie neturėtų vadovauti nepriklausomoje Lietuvoje.
Bet jei tylime ir ramiai vartojame mums peršamą produkciją (taip pat politinę) net tuo metu, kai vyksta karas Ukrainoje, ar galima tikėtis, kad situacija keisis? Jei netapsime atviresni ir bent kiek drąsesni, jei neatsisakysime pirkti produkcijos iš tų, kurie elgiasi negarbingai, situacija ilgainiui tik blogės.
Tokia visuomenės laikysena tik skatins tokius „tiekėjus“ imtis naujų destruktyvių projektų. Beje, jų patronams net nereikės kelti kainos, nes lietuviams „tinka viskas“ – jie pasirengę sužiaumoti bet kokį informacinį mėšlą.
