A. Saulaitis. Sovietai užnuodijo bendruomenę

Nuo mažens sekėme okupuotos Lietuvos gyvenimą įvairiausiais būdais, taip pat ir spaudą iš Lietuvos. Mano filosofijos magistro darbo tema buvo sovietinė istoriografija. Pirmą kartą grįžęs į Lietuvą 1987 lapkritį dešimt dienų galėjau paragauti, ką reiškia gyventi sovietų okupuotoje šalyje.

Nuolat ir įkyriai įkandin lydėjo sekliai, o man rūpėjo ilgametis troškimas aplankyti Aušros Vartus. Laiptai siauri, dvikryptis eismas, platus lietpaltis – susispaudi, kad užimtum kuo mažiau ploto. Ant laiptų viena močiutė susitelkusiam maldininkui papriekaištavo: „Rankas iš kišenės“. Aštrus liežuvis norėjo atkirsti: „Ir liežuvį už dantų“.

Tuo pačiu tamsiai melsvu paltu skubėjau į Taikomosios dailės muziejų, kad spėčiau aplakstyti eksponatus ir išvysčiau aplinką. Nežinodamas rūbinės taisyklių, moviau tiesiai į parodų salę, bet nugirdau prasižengėlio nesustabdžiusių dviejų tarnautojų pastabą: „Turbūt koks aukštas pareigūnas“.

Istorijos-etnografijos muziejuje mokytoja mokinukams be galo jautriai aiškino apie lietuviškos juostos reikšmę, o klasei priėjus prie lenininės propagandos vitrinų, tepasakė: „Tai, vaikučiai, jūs patys pažiūrėkite“, – ir šie išsilakstė po visai kitus skyrius.

Vilniaus universitetą aprodęs vyresnio amžiaus mokslininkas žmonių pilnoje laiptinėje klausia: „Kaip atrodo?“. „Įspūdinga“, – atsakau, o jis: „Mes norime, kad būtų dar įspūdingiau“.

Gatvėse kiekvienas užsienietis būtų pastebėjęs, kad žmonių veidai be išraiškos, tik, regis, į praeinančių batus težvelgia.

Nuo Atgimimo laikų Lietuvoje lankiausi dažnokai, kol visai persikėliau 1997 m. Lietuvoje praleidau devynerius metus, daugiausia kunigaudamas Šv. Jonų bažnyčioje ir dėstydamas aukštosiose mokyklose. Paskui aštuonerius metus dirbau lietuvių parapijoje JAV (Pal. Jurgio Matulaičio misija, Lemonte). Dabar vėl jau vieneri metai kaip Vilniuje.

Perskaitęs Nerijos Putinaitės be galo įdomią ir kruopščiai parašytą knygą „Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, pasižymėjau keliolika pastabų apie nugenėtas šakas ir jų vietoje likusius knygoje aptartus randus.

Iš pradžių būdavo sunku kalbėtis apie dvasingumą, daugeliui reiškiantį knygoje aptartą estetinį pakaitalą religiniam – suprask, meno parodų, teatro, koncertų lankymą. Žinovai teigia, kad apie teisingumą, kaip esminę krikščionių tikėjimo sudėtinę dalį, vadinamoje Rytų Europoje išvis sunku kalbėti dėl sovietmečiu iškreiptos teisingumo reikšmės. Žinojau apie didžiulį susidomėjimą parapsichologija Rusijoje, dėl visai kitų priežasčių prilygstantį Brazilijos gyventojų susidomėjimo lygiui. Pamenu, kaip buvau pakviestas Žvėryne kalbėti apie Šventosios Dvasios dovanas, o klausimų valanda pavirto į trijų šimtų jaunų žmonių klausinėjimą apie normaliame pasaulyje neaktualų egzorcizmą. Kitame susirinkime sulaukiau daugybės klausimų apie reinkarnaciją.

Prietarai ir burtai tebeviešpatauja ten, kur nėra tvirto žmogiškumo ir bent religinių žinių pagrindo.

Lotynų Amerikoje miesto autobusas vadinamas „kolektyvu“ – tai labai tikslus įvardijimas: žmonių telkinys be bendro ryšio, sąsajų. Sovietai užnuodijo bendruomenę. Iš kitur į Lietuvą atvykusį ir žinantį apie žmogaus trapumą vis vien sukrečia nepasitikėjimas vienas kitu, įskaitant ir dvasininkus. Labai patogu tokia padėtimi pasinaudoti, nes nesitikima, kad bus laikomasi žodžio ar pažadų laiku ir tinkamai atlikti darbą.

Prie bendruomeniškumo priskirčiau ir visuomeninių paslaugų kokybę. Vilniaus Vokiečių gatvės pašte galėdavai stovėti su kitais eilėje ir stebėti, kaip tarnautoja dailina nagus. Poliklinikoje galėjai prasėdėti kažin kiek laiko, nes į gydytojo kabinetą nuolat ėjo žmonės be eilės. Pamenu, kaip vienoje parduotuvėje Kolumbijos lietuvaitė meilingai rinkosi liaudies meno dalykėlių parvežti artimiesiems, o pardavėja jai pasakė: „Ko jums čia reikia? Grįžkite iš kur atvažiavote“.

Prie normalios šalies bendruomeniško gyvenimo priklauso savanorystė, Lietuvoje sovietiniais įstatymais uždrausta iki 2000 gegužės 12 d. Buvo keista atsikūrusioje Vilniaus jėzuitų gimnazijoje tėvams aiškinti, kodėl jų vaikų ugdymo plane numatytos savanoriškos tarnybos valandos – o mokiniai su tokiu džiaugsmu nešė seneliams šilto maisto, lankė kūdikių namus – mergaitės negalėjo atsistebėti, kaip jautriai dešimtokai berniukai elgėsi su mažyliais globotiniais.

Daugybė JAV pažintų naujakurių norėtų grįžti Tėvynėn, tačiau baiminasi dėl savo vaikų, Lietuvos mokykloje nesulauksiančių užsienyje įprasto pagarbaus mokytojų ir bendraklasių elgesio. Visų religijų pagrindas – bendruomeniškumas, artimo meilė.

Norėtųsi atskirai paminėti studentus. Kokia bebūtų buvus jų auklyba namuose, elgesys paskaitose palaipsniui kito. Apie 1998–1999 metus niekas nedrįsdavo klausti ar pasisakyti. Vargšas dėstytojas nešdavosi maišą saldainių, krūvą pliušinių meškiukų ar kitų papirkų, nes pirmam prabilusiam – du „kyšiai“, kitiems – tik po vieną saldainį ar niekniekį. Pamečiui didėjanti studentų drąsa yra ryški – jie vis atviresni ir veiklesni. Vyresni neakivaizdžiai studijuojantys jaunuoliai patys išpažindavo nepratę klausti, pasisakyti, išdrįsti, o gi švietime būtina imtis ir kibti į bendras mokytojo ir mokinių pastangas ugdytis, lavintis, prisidėti. Vakaruose mokiniai ar studentai liptų ant galvos. Atsimenu, kaip keitėsi ir besimokančių nuodėmės – iš pradžių nuodėmė buvo neduoti savo klasės ar kurso draugui nusirašyti, po kiek metų jau prisipažįsta, kad nusirašinėja.

Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“ labai išsamiai ir tiksliai apibūdina ateizacijos tikslą religiją, geriau pasakius – ryšį su Bažnyčia pakeisti tikėjimo turinio neturinčiais jausminiais dalykais, dėmesiu individui, asmeniui, o ne komunizmo statybos vizija. 2013 m. Bažnyčios užsakyta apklausa parodė, kad pamaldas lankantys žmonės siekia susitelkti, t. y. įsigilinti į privatų pasaulį – savo bėdas, reikalus, išgyvenimus, o tai visai kitas tikslas negu šventadieniui tiktų (praplėsti akiratį, atsiverti kitiems ir Kitam, bendrauti giesme, malda, judesiu). Iš katalikiškos pusės, užsilikęs XIX a. religingumas ar pamaldumas palankus tam privatumui ir atskirumui, kurį pas mus mažai palietė Vatikano II-ojo Susirinkimo iškeltas atsinaujinimas. Panašiai ir su Šventojo Rašto pažinimu – pusė katalikų niekada nėra jo skaitę. Praeities sąlygos suprantamos, o durys į ateitį labai atviros.

Sovietiniai lietuvių propagandininkai kūrybingai vykdė programą bažnytines ir kitas šventes pakeisti naujomis, neva ir senovės lietuvių tradicijomis grindžiamomis, apeigomis. Šis knygos skyrius labai taikliai apibūdina mano patirtį (ir ne tik) Šv. Jonų bažnyčioje, kai liturginėms apeigoms asmenys ar šeimos prilipdo ano meto liekanas ar, kaip knygoje pasakyta, „naujų stimuliacijų“, kai pats religinis išgyvenimas dar nesuvokiamas.

Sekmadienį labai nudžiugino jauna šeima. Paklausti, koks sūnelio vardas, atsakė: „Joris. Mes tokiu vardu ir vadiname“. Jie Krikštui ruošos pokalbio metu suprato, kad Krikšto vardas nėra antrinis ar slaptas, o tas, kuriuo tėvai vadins, vadina. (Jau dešimtmečius nereikalaujama pasirinkti šventosios ar šventojo vardo.) Nors Krikštas tebesuprantamas kaip privatus dalykas, jau rečiau pasitaiko kažkokių priedų, kaip balti balionai ar dovanėlės, kurie neturi jokio religinio turinio.

Kita istorija – su Santuoka. Šiais metais itin daug pakeitimų – kartais pagalvoju, kad kas nors iš senų ateistinių propagandistų už jų slypi. Kartą net reikėjo pašventinti „namų židinį“ – tokią žvakutę stiklo rėmuose. Šią vasarą Šv. Jonų bažnyčioje vyko 85 santuokos. Nemažą jų dalį – ir ne tik iš užsienio atskrendančių – organizavo samdyti asmenys, kurie kartais daugiau tariasi su kunigu negu sužadėtiniai. Kur krikščioniškai būtų kuklu, paprasta, dvasinga, prisideda kilimas, 30 žvakių prie altoriaus ar prie kiekvieno bažnyčios suolo, taip pat, žinoma, tradicinės mažų vaikelių barstomos gėlės, kieme paleisti balandžiai ir šampanas. Gan klaiku, kai VU kieme neleidžiama gerti alkoholinių gėrimų, palyda ir dalyviai tarp automobilių Šv. Jono gatvėje (ar ir Šv. Kazimiero bažnyčios mašinų kieme) dalijasi taure, saldainiais, sausainiais. Kartais tarp artimųjų ir jaunavedžių sukiojasi keturi penki fotografai, kurie užstoja ir blaško priesaikos ir žiedų apeigų metu. Gėlės išsinešamos, retai paliekamos bažnyčiai puošti. (Užsienyje kaip tik stengiamasi įpinti lietuviškus motyvus į apeigas, pavyzdžiui, po priesaikos žiedų juosta apjuosti jaunuosius, tautinių šokių grupei išleisti iš bažnyčios juos tiltu.)

Visiems žinomas laidotuvių atvejis – septyniasdešimt vainikų ir puokščių, kurių nėra kaip vežti į kapus ar išdalyti kapinių takais einantiems. (Kur teko dirbti, labai dažnai šeima prašo vietoj gėlių aukoti kuriai nors labdarai, vėžio ar širdies ligų draugijai, jaunimo organizacijai, gamtos globai, mokyklai.) Itin savotiška patirtis buvo laidoti našlaičio tėvą ir motiną su gėlių gausa, nors vietoj to buvo galima padėti vieno liekančiojo ateičiai. Tradicinės krikščioniškos laidotuvės – kuklios slėpinio akivaizdoje, tik šiek tiek gėlių ar pora vainikų, maldelės šermeninėje, bažnyčioje, prie kapo. Kai kur liko sovietmečiu įsigalėjusi tvarka nenešti karsto į bažnyčią. (JAV ilgus metus vyravo airių kilmės vyskupai, nepažįstantys procesijų, kurios Airijoje kelis šimtmečius katalikams buvo uždraustos. Jie piktindavosi meksikiečių ir kitų tautybių žmonių noru procesijomis švęsti, kol 1976 m., JAV Nepriklausomybės 200-ųjų metų minėjimo proga, buvo viešai paskatinta etnines tradicijas palaikyti ir net gaivinti.)

Baigdamas paminėsiu patirtį Čikagos apylinkėse. Pragyvenęs devynerius metų Lietuvoje, vėliau aštuonerius metus praleidau tenai. Kaip sociologai žino, kai žmogus išvyksta iš savosios žemės, kai kurie dalykai – pavyzdžiui, kalba – lyg užsikonservuoja. Tie mūsų emigrantai, kurie atvyko į Ameriką iš karto po Atgimimo, savo religinėmis pažiūromis šiandien panašūs į Lietuvos gyventojus, kokie jie buvo prieš tą kad ir lėtą Lietuvoje įvykusią kaitą atviresnio ir šviesesnio žvilgsnio į Bažnyčią ir religiją link.

Jų religinės pažiūros nesikeičia taip, kaip Lietuvoje per tuos 25 metus, ypač jei jie nedalyvauja kokioje nors lietuviškoje religinėje ar bendruomeninėje veikloje. Religine prasme bendrauti su naujesniais lietuvių emigrantais – tarsi grįžti dvidešimt metų atgal. Rečiau juntama šviesesnė dabartinės Lietuvos nuotaika. Nemaža dalis lieka abejingi, neveiklūs, užsiėmę šia diena be prasmingos krypties ateičiai, išskyrus rūpestį materialine gerove. Būtų dar pusė bėdos, jei žmogus sąmoningai apsispręstų pasisakyti prieš religijas ar Bažnyčią. Nemalonu, kad tai – prieš kažin kiek metų sovietiškai įpūsta ir net nesvarstyta.

Reiktų pasinaudoti pačiomis geriausiomis priemonėmis ir būdais mokytis iš Bažnyčios patirties pasaulyje, nukreipti religinę kultūrą į Lietuvos (ir užsienio lietuvių) dabarties ir ateities reikmes. „Nugenėta pušis“ gali padėti tobulinti Lietuvos Bažnyčios veiklą, kaip kelrodis įskiepyti nugenėtas šakas ir išauginti naujų, vaisingų visų bendram labui.

Antanas Saulaitis – Lietuvos kunigas jėzuitas, po karo su šeima emigravęs į JAV, ten studijavęs chemiją, filosofiją ir teologiją, ilgus metus dirbęs misijoje Brazilijoje, po nepriklausomybės atgavimo tapęs svarbiu Lietuvos religinio ir visuomeninio gyvenimo dalyviu. Nuo 1997 m. iki 2003 m. ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas, vėliau buvo perkeltas į Čikagą, 2014 m. vėl grįžo į Lietuvą.