A. Rudomanskis. Tik tiek ir beliko tos mūsų „drąsos“ Lietuvoje

Yra tokia patarlė – „Savoje šalyje pranašu nebūsi“, kuri labai tiksliai iliustruoja progresyvių visuomenės narių padėtį Lietuvoje. Kodėl? Nes tai, kas įprasta Vakarų demokratiniame pasaulyje, į kurį mes tarsi lygiuojamės, visiškai negali prasiskinti kelio Lietuvoje. Priežastys labai žemiškos – kažkieno finansinė nauda, galia, populizmas, klerikalinių interesų grupės, o dažnai ir supratimo stoka.

Po šalies nepriklausomybės atgavimo jau daugiau nei pusei milijono lietuvių namais tapo Vakarų demokratinės valstybės. Tačiau akivaizdu, kad šis skaičius nėra pakankamas, kad būtų susimąstyta ant kokių vertybinių pamatų plėtojama Vakarų visuomenė.

Lietuva, būdama tarptautinės bendruomenės nare, turi galimybę nuolat deleguoti savo atstovus į įvairias tarptautines platformas – ministrus į ministrų tarybas, parlamentarus į parlamentarų sesijas, nacionalinės organizacijos savo narius į nacionalinius suvažiavimus, partijos į tarptautinius politinių partijų susivienijimus ir t.t.

Dažniausiai deleguojami progresyvūs asmenys, t.y. tokie, kurie nepadarys gėdos tiems, kuriuos atstovauja. Tačiau ar lietuviai žino, kokius sprendimus jie priiminėja, kaip pasisako, kokiais šalies, organizacijų pasiekimais giriasi? Darau prielaidą, kad nežino, nes dažnu atveju deleguoti atstovai vis dėlto pritaria progresyviems, skaidriems, demokratiniams sprendimams, kurių taip stokojama pačioje Lietuvoje. Tada atsitinka taip, kad grįžę į Lietuvą, jie, švelniai tariant, viską nutyli. O kai reikia atsiskaityti dėl prisiimtų įsipareigojimų progreso, vilkina, ieško pasiaiškinimų, netgi meluoja ir tokiu būdu atotrūkis tarp Vakarų demokratijos ir Lietuvos didėja ir it burbulas bręsta sprogimas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Lietuvos Prezidentė Jordanijos Hašimitų Karalystės parlamente vykusiame pasauliniame moterų parlamentarių forume „Moterys politikoje: spartūs žingsniai pirmyn“ dalinosi įžvalgomis ir pabrėžė, kad „siekiant paskatinti moterų dalyvavimą politikoje ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse visų pirma reikėjo užtikrinti moterų saugumą. Smurtas prieš moteris yra lyg pasaulinė epidemija – viena iš trijų pasaulio moterų patiria smurtą.“ Tačiau Lietuvoje, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viešai pareiškė, kad atsisako ruošti dokumentus Stambulo Konvencijos ratifikavimui, t.y. Konvencijos – kuri laikoma pažangiausia Europos Tarybos Konvencija siekiant tarptautiniu lygiu užkardyti smurtą prieš moteris, ir tokiu būdu jos ratifikavimą atidėjo dar mažiausiai keleriems metams, mes Prezidentės balso, deja, neišgirdome.

Liberalų sąjūdžio iniciatyva 2013 m. gegužės 21 d. Lietuva prisijungė prie Vienoje įsikūrusios Tarptautinės antikorupcijos akademijos. Mes oficialiai tapome 63-ąja pasaulio valstybe šioje organizacijoje. Tačiau viena yra deklaruoti, o visai kas kita yra nuvilti rinkėjus pastaruoju metu kilusiais skandalais dėl galimos politinės korupcijos.

Lietuvos socialdemokratai Europos socialistų partijos 10-ąjame suvažiavime Budapešte vienbalsiai pritarė rezoliucijai, kuri įpareigoja nares organizacijas, o tai reiškia ir LSDP, laikytis ir siekti visiškos nediskriminavimo politikos aiškiai įvardintų socialinių grupių atžvilgiu, tačiau reikia pripažinti – pasiekimų neįgaliųjų, LGBT, romų teisių srityje būnant jau 4 metus valdančiosios koalicijos lyderiais visgi mažoka.

Konservatoriai, pasitraukdami iš valdžios 1999 metais, priėmė dėl SSRS Okupacijos žalos atlyginimo įstatymą. Būnant opozicijoje buvo labai patogu tą įstatymą kaišioti kiekvienam sutiktam užsienyje arba Lietuvoje ir taip „daryti politiką“. Tačiau užsienio reikalų ministru tapęs konservatorius Audronius Ažubalis staigiai pakeitė retoriką dėl okupacijos žalos reikalavimo iš Rusijos.

Galima būtų vardinti ir toliau... Na, bet kaip sakoma – politika remiasi užmiršimu, istorine amnezija, o žmones mato kaip atminties neturinčias mašinas, kurių naudingumas pasižymi tik gebėjimu refleksyviai prisitaikyti prie naujų sąlygų, o tai reiškia pamiršti, kas buvo anksčiau, ir toliau remti tik deklaratyvią liniją.

Aišku, yra žmonių, kurie nenorėdami su tuo taikstytis, renkasi kitą alternatyvą – papildyti lietuvių diasporą užsienyje ir pasinerti į kitą labiau demokratinį kontekstą, o po kokių trejų ar penkerių metų, dažnu atveju, Lietuvos nė nepasiilgti. Tik tiek ir beliko tos mūsų „drąsos“ Lietuvoje.