aA
Gatvės užrašų nelietuvių kalba šalinimo ir panašių „patriotizmą skatinančių“ priemonių kontekste vis labiau atsiskleidžia, kaip dažnas gyventojas supranta meilę Lietuvai – ir tai visai nedžiugina. Nekvestionuoji teisingumą turinčių vykdyti institucijų sprendimų, tik pradedi laukti, kas bus toliau: gal reikės nuplėšti užrašus anglų kalba oro uostuose, stendus, kuriuose kitakalbiams aprašyti įvairūs kultūriniai objektai ir vietovės, bei pateikiama kita panaši informacija, kuri gali būti palaikyta lygiaverte gatvių užrašams?
Artūras Rudomanskis
Artūras Rudomanskis
© O.Posaškovos nuotr.

Gatvių užrašų nuplėšinėjimai – tik viena iš konflikto tarp radikaliųjų „lietuvišką grynumą“ teigiančių ir ne mažiau nacionalistinių, tik mažumas neva atstovaujančių, populistinių politinių jėgų pasekmių. Kyla klausimas, kiek šiuose konfliktuose realiai atstovaujami tam tikrų etninių grupių, kurių vardu bando veikti lietuviškieji ir lenkiškieji nacionalistai, interesai (ir kas apibrėžia tuos interesus?), o kiek tiesiog siekiama pasinaudoti situacija, krautis politinį kapitalą ir mėginti patekti į valdžios postus manipuliuojant tautiškumo mitologija? Galbūt dalis abiejuose frontuose kariaujančių nacionalistų išties tiki atliekantys istorinę misiją, bet tokia politinė strategija žalinga valstybei ir visuomenei, kadangi eskaluoja etnines įtampas ir kelia grėsmę Lietuvos Respublikos stabilumui bei vientisumui. 

Ar mes turime teisę reikalauti iš Lietuvoje gyvenančių žmonių būti „tikrais lietuviais“, jei realiai patys neturime jokių objektyvių instrumentų nustatyti, koks yra tas „tikrasis lietuviškumas“?
Artūras Rudomanskis

Ironiška, kad tarp tų, kurie siaubingai piktinasi gatvių užrašais dviem ar daugiau kalbų arba išreiškia pasibaisėjimą žmonėmis, kurie užkalbinti gatvėje, nevisuomet atsako lietuviškai, ir tų, kurie griežtai atsisako išmokti bei vartoti valstybinę kalbą, yra daugiau bendrumų, negu skirtumų: abi pusės tiki „tautinio grynumo“ mitu, abi yra nacionalistinės-populistinės, abi linksta į kraštutinę dešinę, abi atsisako bendros politinės bendrijos ir bendros gerovės šalyje kūrimo. Abi pusės panašiai įsivaizduoja, kas yra tauta, abiems būdinga agresija prieš kitakalbius bendrapiliečius ir visus, neatitinkančius jų diktuojamų „normų“.

XVIII-XIX a. romantinės idėjos, suklestėjusios Hitlerio laikais, kurios Apšvietos iškeltiems idealams priešpastatė kraują, žemę, kalbą, papročius ir panašius dalykus, giliai įsirėžė į žmonių sąmonę. Dažniausiai šių idėjų net nesugebantys paaiškinti Lietuvos gyventojai nuoširdžiausiai tiki, kad tautybė yra apčiuopiama duotybė, gamtos nulemtas faktas, o ne socialiai konstruojama savimonė. Duotybė kaip savybių, kurios būtinos tikram lietuviui, lenkui, rusui, totoriui, rinkinys – tačiau kokios tos savybės? 

Dažnas tikriausiai paminės kalbą, teritoriją, kraujo „grynumą“, bendrą religiją, bendrą praeitį... Bet ar nevadiname lietuviais ir Sibiro tremtinių, į Ameriką, Argentiną emigravusiųjų ir ten gimusių jų vaikų, kurių dažnas primiršęs ar netgi neturėjęs progos ir galimybių tinkamai ar apskritai išmokti kalbėti lietuviškai? Negi nelaikome tauta Lietuvos karaimų, kurie neturi nacionalinės valstybės, kurių religinis savitumas susiformavo Bagdade, svarbūs kalbiniai antropologiniai etnografiniai bruožai kildinami iš gyvenimo Kryme laikotarpio, o tautinė savimonė esmiškai susieta su dabartine Lietuvos žeme? Galiausiai, Lietuvoje didvyriais laikomi kunigaikščiai akivaizdžiai nekalbėjo ta pačia kalba, kaip mes dabar, ir mes su jais nelabai tegalėtume susikalbėti. Juk lietuvių kalba apskritai suformuota suvalkiečių tarmės pagrindu ir visai neseniai, tik XIX a. pabaigoje (Jonas Jablonskis).

Koks galėtų būti tikrasis lietuviškas, lenkiškas ar kitas kraujas? Biologai mokslininkai jau seniai teigia, kad toks skirstymas neteisingas. Lietuvos gyventojų „y“ chromosomų (haplogrupės) genetinės analizės atskleidžia, kad Lietuva, Estija, Latvija, Suomija, dalis Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos priskiriamos tai pačiai grupei. Tačiau skirtingumai labai būdingi ir populiacijos viduje. Juk turėtume laikyti, jog didesnė tikimybė, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys turėtų būti šviesiaplaukiai. Tačiau atsitinka ir taip, kad šeimose tų pačių tėvų vaikai skiriasi plaukų spalva – vieni šviesiaplaukiai, kiti tamsiaplaukiai. Argi tada tamsiaplaukis nebegalėtų vadintis lietuviu? Faktai rodo, kad tarp pačių Lietuvos gyventojų egzistuoja įvairiausi skirtumai tiek fiziniai, tiek genetiniai, galiausiai ir kraujo – pagal grupes, agliutinaciją, Rh faktorius. Tad skirstymas į tautas pagal kraują yra pseudomokslinė mistifikacija.

Maitinant sąmonę tokiais ir panašiais „romantiniais“ vaizdiniais apie „tikrą tautą“ nejučiomis vis labiau ir labiau pradedama savintis ir klastoti valstybės praeitis, tarsi ji priklausė tik nuo vienokio ar kitokio žmonių etniškumo.
Artūras Rudomanskis

O lietuvio religija? Dažnas veikiausiai pasakytų, kad be katalikybės tikru „tautiečiu“ netapsi. Tačiau juk ne visada dabartinės Lietuvos teritorijoje katalikai buvo dominuojanti dauguma. Ir netgi (!) ne Lietuvoje katalikybė atsirado. Todėl žvelgiant istoriškai, kuri religija turėtų būti „labiau lietuviška“ – katalikybė ar pagonybė? Nepamirškime, kad kai kurie Lietuvos valstybingumą įtvirtinantys simboliai, pavyzdžiui, Vilniaus miesto atsiradimo legenda, yra giliai pagoniški. O krepšinio gerbėjai tikriausiai, užprotestavę pareikštų, kad tikroji Lietuvos religija yra krepšinis. Be to, lenkakalbiai juk irgi dažniausiai katalikai – galbūt, jei religija laikytina tautybės požymiu, jie irgi yra ne mažiau lietuviai?

Maitinant sąmonę tokiais ir panašiais „romantiniais“ vaizdiniais apie „tikrą tautą“ nejučiomis vis labiau ir labiau pradedama savintis ir klastoti valstybės praeitis, tarsi ji priklausė tik nuo vienokio ar kitokio žmonių etniškumo. Žvelgiant iš dabarties pozicijų išsirenkama vien tai, kas atrodo svarbu šiandien. Iš bendros praeities toje pačioje dabartinės Lietuvos teritorijoje išbraukiami kiti požiūrio taškai ir kiti etniškumai, kurie taip pat įvairiomis prasmėmis yra lietuvių tapatybės dalis, nes Lietuva niekada nebuvo etniškai vienalytė.

Tad ar mes turime teisę reikalauti iš Lietuvoje gyvenančių žmonių būti „tikrais lietuviais“, jei realiai patys neturime jokių objektyvių instrumentų nustatyti, koks yra tas „tikrasis lietuviškumas“? Galiausiai „tikro lietuviškumo“ vaizdinys yra labai individualus ir subjektyvus: koks aš lietuvis, toks, esą, ir turėtų būti „tikrasis“ lietuvis.

Garsus praėjusio šimtmečio filosofas, sociologas ir antropologas Ernestas Gellneris, kurį, beje, mėgsta cituoti nacionalistai, teigė, kad apskritai etniškumas yra žmogaus socialinės veiklos produktas. Kitaip tariant, tautas sukuria žmogus, o jos, kaip tokios, yra įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo dirbtinai sukonstruotas rezultatas. Plėtojant mokslininko teiginį nėra objektyvaus pagrindo teigti apie bendrą kilmę ir morfofiziologinių savybių vienalytiškumą.

Apskritai, remiantis šiuolaikiniais mokslininkais aiškumo dėlei etniškumą galima būtų suskirstyti į 3 elementus – vaizduotę, ryšius ir atmintį. Vaizduotę suprastume kaip gebėjimą suvokti savo ryšį su žmonėmis, nors su jais nebūtinai siejamasi tiesiogiai. Ryšius suprastume kaip tam tikrą savęs priskyrimą kažkokiai grupei, tuo pačiu ir kitų suskirstymą į grupes. Atmintį sudarytų bendri mūsų pačių pasirinkti simboliai, kurie suprantami kaip vienijantys, pavyzdžiui – kalba, bendra kilmė, folkloras, papuošalai ir kiti daiktai, kuriems suteikiama atminties reikšmė.

„Romantinis“ suskirstymas į tautas neleidžia žmogui būti laisvu renkantis savo tapatybę, įrėmina jį, reikalauja, kad jis vaidintų „lietuviškumą“, o šalies gyventojus dalina į „savus“ ir „kitus“. Tie, kurie patenka į sąvoką „mes“, yra „savi“; tie, kurie priskiriami sąvokai „jie“, yra „svetimi“, „kiti“. O „kiti“ visada yra prastesni, nes jeigu „jie“ būtų geresni, tada juk ir save norėtume priskirti ar priskirtume tai grupei (o jeigu „jie“ tokie patys, tai kam nuo „jų“ atsiriboti?).

Tokiu būdu prarandama galimybė bendrai kurti gerovę šioje valstybėje, o individo laisvė būti tokiu, kokiu jam priimtina, laikoma „išpuoliu prieš tautą“ ir kelia nepasitenkinimą, kraštutiniu atveju atvedanti į smurtą. Ar to norime?..

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Sąmokslų kūrėjai nerimsta: nors karantinas baigėsi, skelbia apie vergiją ir karą (332)

Kovo viduryje Lietuvoje įvestas karantinas, o birželio 17-ąją atšauktas. Ir nors netyla...

Ineta Stasiulytė: pavydas vyro buvusiajai – duobės sau kasimas (79)

Viena talentingiausių Lietuvos teatro, kino bei televizijos aktorė Ineta Stasiulytė , regis,...

Palangos poilsiautojų rankose – naujas desertas, dėl kurio pasaulis eina iš proto (118)

Palangos verslininkas Laurynas Rimavičius kiekvieną žiemą keliauja po skirtingas pasaulio vietas...

Natalija Bunkė – apie sudėtingą laiką, kai į ją aplinkiniai žiūrėjo su gailesčiu: atrodžiau nesveikai, tiek sverti negalima (151)

Nesibaigiantys koncertų užsakymai, namų dekoracijų gamyba, puoselėjama namų aplinka ir laukiamos...

Orai: prieš pat savaitgalį – malonūs pokyčiai (6)

Ketvirtadienį Lietuvos orus lems žemesnio slėgio laukas. Dangų dengs nepastovus debesų sluoksnis....

Atsispyrę vilionėms Grigonis ir Lekavičius lieka „Žalgiryje“ (54)

Kauno „Žalgirio“ komanda išsaugojo du svarbius krepšininkus – artėjančiame sezone žalius...

Jurga Jurkevičienė

Laimingo gyvenimo formulė: be medikų, bet įsprausti į griežtą staltiesės ritmą spec. Delfi Plius iš Romos

Kaip lengva gyventi italams. Visas pasaulis jiems pavydi geros virtuvės. Bet aš pavydžiu ko kito. Ko?

LGBT spalvomis papuoštas BMW logotipas sukėlė audrą: bendrovė kalba apie lygybę, internautai tūžta (465)

Birželis visame pasaulyje oficialiai laikomas seksualinių mažumų ( LGBT ) bendruomenės mėnesiu....

Mokslininkai kovoja su laiku: įvardijo dar vieną faktorių, kuris skatina žmonių senėjimą (17)

Su senėjimu žmonija kovoja jau kelis šimtmečius. Jaunystės eliksyrai neveikia, aukos dievams...

„Rytui“ nugarą atsukęs Masiulis pasirinko „Lietkabelį“ (14)

Panevėžio „Lietkabelio“ komanda stiprina priekinę liniją pasirašydama vienerių metų...

|Maža didelių žinių kaina