A. Rudomanskis. LGBT teisės – nedegantis lakmuso popierėlis

Tai pasakytina ir apie homoseksualių, biseksualių, transseksualių (toliau LGBT) žmonių teises, kurios tarsi lakmuso popierėlis atspindi bendrą visuomenės pažangą sugebant analizuoti ją supančią aplinką ir joje vykstančius reiškinius.

Pasaulyje birželio mėnuo dar yra žinomas kaip „Pride“ eitynių mėnuo, nes jo metu nuvilnija didžiausia eitynių banga. Tokiu būdu yra paminimi Stonewall įvykiai (1969 m. Niujorke įvykęs lūžis LGBT judėjime), žymintys lygių teisių pripažinimo ir diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu teisinio, politinio ir socialinio nepriimtinumo pradžią. Nuo to laiko demokratinis pasaulis nuolatos žengia pirmyn ir vis mažiau ir mažiau vietos lieka diskriminacijai bei atskirčiai įvairių šalių įstatymuose, švietime, kasdieniniame gyvenime.

Šiandien jau ir vienos galingiausių pasaulio šalių vadovas Barakas Obama nevienareikšmiškai teigia: „Aš manau, jog tos pačios lyties poros galėtų susituokti“. Tokiu požiūriu remiasi visa eilė Amerikos valstijų, kurios įteisina LGBT žmonių teisę bendrą gyvenimą kartu įtvirtinti santuoka. Europos Sąjungoje pažangiausios valstybės, kurios jau įteisino tokią teisę ir džiaugiasi teigiamais rezultatais, ragina tai padaryti ir kitus. 

Ilgai vengusi kalbėti apie homoseksualias santuokas konservatyvi Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau šiandien sulaukia kritikos ne tik iš LGBT žmonių, bet ir iš savo partijos narių. Birželį vykusiame „Berlin CSD“ renginyje, net eitynių metu, kuriose dalyvavo visi palaikantys LGBT teises, akivaizdus nepasitenkinimas ir švilpimai lydėjo Angelos Merkel vadovaujamos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) vilkiką. O šalia CDU vilkiko ėjusių nepatenkintų kanclerės neveiklumu protestuotojų plakatai skelbė „Merkel ist Schuld! Sie traegt die Verantvortung!“ („Merkel yra kalta! Ji turi atsakyti.“), „Frau Merkel schluss mit dem Maerchen“ („Ponia Merkel, užteks pasakų“). Visa tai byloja, kad ir pagrindinė ES „maitintoja“ Vokietija ilgai neuždels su santuokų įteisinimu, ypač, kai artėja rinkimai (Vokietijoje šiandien galioja ribotų teisių partnerystės įstatymas).

Tuo tarpu lietuviškame kieme – nieko naujo, nes mūsų šalyje, nepaisant to, kad jau praėjo daugiau nei 40 metų po pirmųjų Stonewall įvykių, mes be teismų ir tarptautinio spaudimo negalime savo piliečiams leisti netgi eitynių už lygybę, kurių metu jie bent jau pareikštų apie Lietuvoje įsikerojusią diskriminaciją, lygių teisių nepaisymą ir savo egzistavimą. Netgi atvirkščiai – pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai išvakarėse Parlamente po pateikimo pritarta net keliems žmogaus teises ribojantiems (dažnai dėl homofobinių motyvų) įstatymų projektams. Ir vienas jų, sėkmingai skindamasis kelią komitete, jau antrąją pirmininkavimo ES Tarybai dieną atgulė Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkėje.

Maža to, politikos formuotojai ir vykdytojai kaip velnias kryžiaus baidosi savo LGBT piliečių ir neina su jais į jokį dialogą. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie net nežino, kokie šie žmonės, kokia jų kasdienybė ir pan. Šiuo atžvilgiu Lietuva labiau panaši į valstybę, kuri vos įpusėjo XX amžių. Net pagrindiniai šalies vadovai, nuolat kalbėdami apie „tradicinio gyvenimo puoselėjimą“, pamiršta, kad kažkada gyvavo tradicijos tik vyrams suteikiančios teisę balsuoti rinkimuose, juodaodžius laikyti menkesnio intelekto žmonėmis negu baltaodžius ir t.t. Kodėl tuomet, siekiant puoselėti tradicijas, jiems pritrūksta nuoseklumo? 

Taigi, vienintelė reali priemonė apsaugoti Lietuvą LGBT teisių perspektyvoje nuo grimzdimo į putinišką glėbį, būtų Europos Sąjungos nesitaikstymas su šalyje narėje varžomomis LGBT teisėmis. Todėl neteisus yra p. Kęstutis Girnius, kaltindamas tą mažą progresyvių politikų saujelę, kurie kreipėsi į Europos Parlamentą ir Europos Pagrindinių teisių agentūrą siekdami išreikšti savo poziciją dėl šalyje vykdomų žmogaus teisių pažeidimų. Nereikia naiviai tikėtis, kad Lietuvoje bus laikomasi žmogaus teisių. Nebus, nes iki šiol neteko girdėti, kad galingasis laisva valia imtų ir pasidalintų teisėmis su tais, kurie jų neturi. Teises reikia iškovoti, o iškovoti galima tik turint instrumentus, t. y. GALIĄ. Todėl man būtų labai įdomu, ką atsakytų K. Girnius, į septintą dešimtmetį įkopusiai homoseksualių žmonių porai, jei šie paklaustų: „Kada Lietuva, gausi diskriminacinių iniciatyvų, savarankiškai ką nors padarys savo LGBT piliečių lygiateisiškumui užtikrinti? Ar sulauks jie tokios dienos būdami dar gyvi?“

Verta pastebėti, kad tarp demokratinių valstybių ir Lietuvos sparčiai didėja praraja žmogaus teisių užtikrinimo srityje, nes demokratinis pasaulis nestovi vietoje, o žengia pirmyn. Ir juo labiau jis tikrai nelaukia, kada gi Lietuva pasivys. Todėl akivaizdu, kad kol kas realios ir tvarios priemonės siekiant Lietuvą išplėšti iš prorusiškos kultūros glėbio negali apseiti be nuolatinio ES „prievaizdo“.
Ateityje žmogaus teisių gynėjams ir drąsiems, piliečių teises gerbiantiems politikams, kurie spartina mūsų šalies demokratėjimo procesą, manau, mes visi dėkosime. O dabar, prisimenant žymų anglų rašytoją Luisą Kerolį – esame lėta šalis, todėl netgi norėdami išsilaikyti toje pačioje vietoje turime bėgti kiek įkabindami, o norėdami patekti į savo piliečių teises ginančių demokratinių šalių gretas, turėtume bėgti mažiausiai dvigubai greičiau.