aA
Lietuvoje verda diskusijos dėl nelietuviškų pavardžių ir vietovardžių rašymo kitomis kalbomis. Akivaizdu, jog yra diskutuojame ne dėl kokių nors 3 raidžių lietuviškame alfabete atsiradimo bet dėl lietuvių tautinės tapatybės, pagrįstos kalba.
Alvydas Nikžentaitis
© DELFI / Tomas Vinickas

Tokiose diskusijose visada pravartu ne tik įvertinti dabarties aplinkybes, tačiau ir atsigręžti į praeitį, paanalizuojant gimtosios kalbos reikšmę žmonių tapatybėms istorijos bėgyje. Nagrinėjant šią problemą svarbu neužmiršti, jog kalba yra ne tik tapatybės svarbi sudedamoji dalis, tačiau ir komunikacijos priemonė. Ji turi ir trečiąją – simbolinės galios demonstravimo funkciją.

Vertinant kalbos reikšmę iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos XVIII amžiaus pabaigoje Vakarų Europoje ir XIX –XX a. sankirtos vidurinėje ir rytinėje šio kontinento dalyje, nesunku pastebėti, jog dominuojanti kalbos funkcija buvo komunikacinė. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, XIV amžiuje Anglijos karaliaus dvare buvo vartojama prancūzų kalba, o didelė dalis raštijos net iki XV amžiaus imtinai buvo parašyta lotynų kalba. Priminsime, jog lotynių kalbos vaidmenį LDK papildė rusėnų (jokiu būdu netapatintina su dabartinėmis rusų ar baltarusių kalbomis) ir lenkų kalbos.

Tiesa, jau XVI ir XVII amžiuje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kilo kelios sporadiškos diskusijos dėl gimtosios kalbos, tačiau jose pati kalba vaidino antraeilį vaidmenį. Svarbiausia buvo Lietuvos gyventojų kilmė, dėl kurios buvo daug nesutarimų. Antai žymus XVI amžiaus Lietuvos intelektualas Michalonas Lietuvis, pritardamas lietuvių kilmės iš romėnų teorijai, ragino lietuvius vėl grįžti prie ištakų ir viešajame gyvenime vartoti „gimtąją“ lotynų kalbą. Motiejus Stryjkovskis, manęs jog lietuviai kilę iš sarmatų, taigi slavų, teikė privalumą slaviškoms kalboms. Vienintelis Mikalojus Daukša, pirmosios knygos lietuvių kalba autorius, pasisakė už lietuvių kalbą, tačiau jam visų pirma rūpėjo religijos tiesų skleidimas gimtąja kalba.

Iki šiuolaikinių tautų susiformavimo kalba ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vaidino išimtinai komunikacinės priemonės funkciją. To meto tautinės tapatybės svarbesnėmis dalimis buvo bendra kilmė (arba bendra praeitis), religinė priklausomybė.
Alvydas Nikžentaitis

Taigi iki šiuolaikinių tautų susiformavimo kalba ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vaidino išimtinai komunikacinės priemonės funkciją. To meto tautinės tapatybės svarbesnėmis dalimis buvo bendra kilmė (arba bendra praeitis), religinė priklausomybė. Bendrumo jausmą ugdė Lietuvos Statutų suformuota bendra teisinė erdvė. Vienoje teritorijoje gyvenančius žmones tautiečiais darė Tėvynės gynimas ar su tuo susijusių prievolių vykdymas. Dėl šios priežasties iki pat XIX amžiaus nei viena tauta nepatyrė kalbinės prievartos. Kalbinė asimiliacija vyko dažniausiai savanoriškai, o politinio elito kalbą kiti sluoksniai dažniausiai priėmė siekdami socialinės karjeros. Dėl šios priežasties iki XIX amžiaus vidurio ar pabaigos yra nepagrįsta kalbėti apie kokias nors „germanizacijas“, rusifikacijas“ ar „polonizacijas“.

Kalbos pakeitimo procesui labiau tiktų plačiai Vakaruose vartojamas „kultūros praradimo“ ar akultūracijos terminas. Tačiau žmonės, net pakeitę kalbą, neprarasdavo tautinės tapatybės, kas dar kartą patvirtina tik ribotą gimtosios kalbos vaidmenį savęs kaip tautinės bendrijos susivokimo procese iki XVIII amžiaus pabaigos Europoje ir XIX amžiaus pabaigos Vidurio ir Rytų Europoje.

Tiesa, pradiniai kalbinės prievartos elementai visame pasaulyje ir regione, kuriam priklausė Lietuva, atsirado dar iki šiuolaikinių tautų susiformavimo. Industrializacijos procesas, skatinęs fabrikinio darbo atsiradimą, pakeitė komunikacijos pobūdį. Tapo svarbu, jog dabar ir žemutiniai visuomenės sluoksniai, besiformuojanti darbininkija, kalbėtų viena kalba. Tai buvo reikalinga gamybos procesui: kokybišką produkciją buvo galima gaminti tik tuomet, kuomet jos gamintojai galėdavo nesunkiai tarp savęs susikalbėti.

Gali iškilti klausimas, o kodėl šiuolaikinių tautų atsiradimo procese gimtoji kalba buvo taip sureikšminta ir tapo svarbia tautinės tapatybės dalimi? Atsakymą į tai duoda pati tautinės bendrijos prigimtis, kuri turi nuolat eksponuoti savosios bendrijos panašumus ir skirtumus nuo „kitų“. Integruojant žemutinius visuomenės sluoksnius į šiuolaikinė tautą, kiti svarbūs tapatybės elementai neveikė. Žemutiniai, o kartu ir neišsilavinę visuomenės sluoksniai, neturėjo bendros praeities pojūčio. Reikėjo formuoti ir kitą tapatybei svarbų elementą – kultūrines tradicijas. Šis uždavinys teko seniesiems politiniams elitiniams arba dėl industrializacijos procesų iškilusiems naujiesiems lyderiams. 

Industrializacijos procesas, skatinęs fabrikinio darbo atsiradimą, pakeitė komunikacijos pobūdį. Tai buvo reikalinga gamybos procesui: kokybišką produkciją buvo galima gaminti tik tuomet, kuomet jos gamintojai galėdavo nesunkiai tarp savęs susikalbėti.
Alvydas Nikžentaitis

Šiame kontekste galima prisiminti plačiai nuskambėjusią prof. Alvydo Jokubaičio mintį, raginančią nesitapatinti su Didžiąja Kunigaikštyste. Oponuojant garbiam filosofui, galima būtų pastebėti, jog be dalies senųjų LDK politinių atstovų pastangų, šiuolaikiniai lietuvių tautai nebūtų lemta gimti.

Apie senojo politinio elito problemas, kuriant naują tautą ir tapatybę, daug pasako išeivio iš Lietuvos, tačiau kūrusio modernią Lenkiją, Jozefo Pilsudskio nesėkmės. Su lenkų legionais Pirmojo pasaulinio karo metu įžengęs į carinės Rusijos okupuotas Lenkijos žemes jis tikėjosi būti sutiktas kaip išvaduotojas, tačiau vietiniai lenkai į jį žiūrėjo, kaip į plėšiką, norintį juos eilinį kartą apiplėšti. Nesėkme baigėsi ir Pilsudskio planas sukurti Lenkiją kaip federacinę valstybę. Nesulaukė jokio atgarsio ir 1919 metais Vilniuje jo paskelbtas kreipimasis į buvusius LDK piliečius. Daugelis buvusios Kunigaikštijos piliečių tuo metu tokiais savęs nelaikė. Gal dėl to jis sulaukė vien tik žymaus lenkų kilmės lietuvių intelektualo Michal Römerio atsakymo, kuriame jis be kita ko sukritikavo Pilsudskį. Šis pavyzdys rodė, jog XX amžiaus pradžioje bendros praeities faktorius jau (dar) nebuvo svarbus faktorius šiuolaikinių lietuvių ar lenkų tautų tapatybėms.

Tačiau ir kalba ne iškart tapo šiuolaikinę tautą integruojančiu elementu. Antai 1918 metais atsikūrusiai Lietuvai iškilo problema nustatyti valstybinę sieną ir su Latvija. Kadangi abi šalys tarpusavyje nesutarė buvo pasikviesti tarpininkai iš Didžiosios Britanijos. Šie pabandė lietuvių ir latvių nesutarimus dėl sienos išspręsti apklausos būdu. Tačiau šis metodas nieko nedavė. Lietuvos ir Latvijos pasienio gyventojai į klausimus kokia jų tautybė, atsakinėjo – katalikai, o paprašyti pasakyti, kokia kalbą vartoja namuose, nurodė – katalikiškai. 

Kalbos faktorius nebuvo reikšmingas ir verbuojant į Lietuvos kariuomenę savanorius. Į tarpukario Lietuvos gynėjų gretas stojo nemažai vilniečių, nors pagal oficialią statistiką mieste tuo metu jų gyveno vos keli procentai.

Noras lietuvinti kitų etninių grupių atstovų, bet kartu Lietuvos piliečių pavardes, neatsižvelgia į jų etnines tapatybes, jas ignoruoja ir griauna, o tai rodo, kad Lietuvoje kalba yra naudojamas kaip galios simbolis ir bendrapiliečių diskriminavimo priemonė.
Alvydas Nikžentaitis

Galima konstatuoti, jog kalba tautinės tapatybės faktoriumi virto tik XX amžiaus 3-4 dešimtmetyje. Tada prasidėjo ir pavardžių lietuvinimo vajus, kurio metu, pavyzdžiui, Sinicą pradėjo vadinti Zyle, o Landsbergis – Žemkalniu. Virtusi tapatybės dalimi, kalba tapo ir galios simboliu. Nėra paslaptis, jog daugelis tuometinių Lietuvos piliečių savo pavardes lietuvino ne tik norėdami paslėpti savo galbūt nelietuvišką tapatybę, tačiau ir demonstruodami lojalumą naujojo tapatybės elemento – lietuvių kalbos atžvilgiu. Kita vertus šis reiškinys nebuvo absoliučiai dominuojantis. Tarpukario Lietuvoje užsieniečių pavardės buvo rašomos jų netranskribuojant, o to meto lietuviškumo tvirtovėje Kaune gatvėvardžiai buvo rašomi trimis kalbomis: lietuvių, lenkų ir jidiš.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, jog kalba pagrįstą lietuvišką tapatybę su tam tikromis išlygomis rėmė ir sovietinė valdžia. Būtent sovietmečiu galutinai įsitvirtino svetimtaučių pavardžių rašymo tvarka, pavardes rašant pagal skambesį. Tačiau, kita vertus, kalba kaip tapatybės elementas turėjo ir tebeturi ribotas visuomenės formavimo galimybes. Pagal kalbą galima skirstyti žmones į savus ar svetimus. Niekam kitam gimtoji kalba, kitaip negu tapatybės dalimi tapusi bendrai suvokiama praeitis, netinka. Būtent dėl šios amorfiškos gimtosios kalbos raiškos galimybių toks lietuviškumas sovietmečiu buvo toleruojamas, kai tuo tarpu nacionalinės istorijos temos, kurių pagalba būtų galima puoselėti vertybines orientacijas, buvo tabu. Taigi dabar Lietuvoje ginant jų rašybos pagal skambesį principą ir toliau palaikomas sovietinis tapatybės (lietuviškai kalbančios asmenybės be pilietinių vertybių) modelis.

Diskusijose dėl pavardžių dažniausiai išsakomi tokie argumentai: naujų raidžių įvedimas apsunkins lietuviams ištarti bendrapiliečių pavardes, bus griaunama lietuvių kalbos sistema ir kartu lietuviškoji tapatybė. Tokie argumentai atrodo logiški, tačiau labai egoistiški. Lietuvoje dar lig šiol neįsisąmoninama jog mes gyvename ne monoetninėje, o daugiatautėje valstybėje. Noras lietuvinti kitų etninių grupių atstovų, bet kartu Lietuvos piliečių pavardes, neatsižvelgia į jų etnines tapatybes, jas ignoruoja ir griauna, o tai rodo, kad Lietuvoje kalba yra naudojamas kaip galios simbolis ir bendrapiliečių diskriminavimo priemonė.

Lietuva pagrįstai susirūpino savo valstybės saugumu. Tačiau greta milijonų karinei ginkluotei žingsniai visuomenės integracijos linkme būtų nemažiau efektyvūs. Toks žingsnis nieko nekainuotų. Reikia tik politinės valios.

Istoriniai politikų sprendimai iki tol, kol jie tokiais tampa, paprastai būna ne visada populiarūs visuomenėje. Dėl to šio teksto pabaigoje norėtųsi užduoti klausimą Tautos išrinktiesiems ir visų pirma Seimo frakcijų seniūnams. Andriau Kubiliau, Irena Šiauliene, Egidijau Masiuli, Kęstuti Daukšy, Petrai Gražuli, Rita Tamašūniene! Ar Jūs jau subrendote tokiems sprendimams, kurie įeitų į Lietuvos istoriją?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusija atvėrė slaptą teritoriją: vietiniai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti pavadinimo (81)

Šichanų miestelis, kuriame buvo kuriamas sovietinis cheminis ginklas, neseniai tapo prieinamas...

Jauniausia troleibuso vairuotoja seka tėvo pėdomis: mergvakariai, miręs keleivis ir keisčiausias prašymas (65)

Prieš porą savaičių Vilniaus gatvėmis išriedėjo jauniausia troleibuso vairuotoja Justina...

Lietuvos atstovas šių metų „Eurovizijoje“ Jurijus Veklenko: viduje aš ruošiau laimėtojo dainą pildoma (458)

Paaiškėjus, kad šių metų „Eurovizijos“ konkurse Lietuvai atstovaus atlikėjas Jurijus...

Valančiūnas lemiamu metu surengė tikrą šou: pataikė tritaškį ir buvo per plauką nuo sezono rekordo (5)

Į Lietuvą ir atgal susitvarkyti savo dokumentų suskraidęs Jonas Valančiūnas grįžo į NBA...

„Lentpjūvė iš pragaro“ – viena brutaliausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių (154)

Po daugiau nei 70 metų tylos į viešumą braunasi viena ilgiausiai saugotų ir siaubingiausių...

Orai: ateina pavasaris (11)

Sekmadienį mūsų šalyje debesys pamažu plonės, vakariniuose rajonuose vis dažniau pasirodys...

Unikauskas pataria – ką daryti, kad nereikėtų vaistų: sveikata priklauso nuo 4 dalykų (52)

„Mūsų sveikata nemažai priklauso nuo mūsų pačių, tik labai svarbu laikytis keturių...

Skandalas dėl pinigų plovimo „Swedbank“ kirto skaudžiai: prarado milijardus, reputacijai – smūgis (195)

Pinigų plovimo skandalo centre atsidūrusio vieno didžiausių Švedijos bankų „Swedbank“...

Laidotuvių tradicijos keičiasi kardinaliai: organizatorė išklojo keistus lietuvių pageidavimus (31)

Dar prieš kelerius metus išgirdę žodį „ laidotuvių planavimas “, daugelis turbūt būtų...

Kūdikiui atliko labai neįprastą operaciją: ar jos reikia, išduoda ir veidas (26)

„Gimė gražus kūdikis, o vėliau galvos forma ėmė keistis, ar tai normalu?“, – Vaikų...