A. Nikžentaitis. Leonidas Donskis, Gintaras Beresnevičius ir Lietuvos akademinė kilerių bendruomenė

Kaip tarpusavyje yra susiję Gintaras ir Leonidas? Visų pirma, jie buvo visuomenėje labai gerbiami žmonės, daug padarę Lietuvos kultūrai, humanistikos plėtrai ir tai..., jog abu jie buvo Lietuvos akademinės bendruomenės toleruojami, bet nepageidaujami.

Lig šiol esu tvirtai įsitikinęs, jog Gintaro tragiškam likimui nemaža dalimi lėmė tas nelemtas Vytauto Didžiojo universiteto mokslo biurokratų sprendimas nepatvirtinti Gintaro etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju 1997 metais.

Gerai žinojau, kaip tai buvo svarbu Gintarui, žinojau apie jo svajones, susijusias su universitetu ir studentais. Toks eliminavimas iš aktyvaus akademinio gyvenimo sudavė stiprų smūgį Gintarui. Jis daug rašė, vykdė mokslinius tyrimus, tačiau tai man priminė bandymus kuo greičiau užmiršti nesusiklosčiusią akademinę karjerą universitete.

Akademinės bendruomenės kaip kilerių vaidmuo ko gero dar didesnę įtaką turėjo Leonido Donskio likimui.

Apie Leonidą, kaip jauną ir gabų filosofą, sunku buvo nieko negirdėti. Susipažinome gana anksti, tačiau iki 1992 metų tai buvo viena iš daugelio pažinčių. Situacija iš esmės pasikeitė 1992 metais, man nuvykus į tada besikuriantį Klaipėdos universitetą, kurio vienu iš sukūrimo signatarų buvo Leonidas.

Kaip šiandien atsimenu mūsų pirmą ilgai užtrukusį pokalbį, po kurio mes pasijutome esantys ne tik bendraminčiais, bet ir tapome artimais draugais.

Sėdėjome studentų bendrabutyje Malūninkų gatvėje Klaipėdoje, kur tuomet glaudėsi jauni universiteto dėstytojai. Abu rūkėme, o liežuvius dar labiau atpalaiduoti padėdavo geras vynas. Tuomet buvau grįžęs po paskaitų ciklo Vokietijoje, kas leido man gero vyno atsargas, kurio paprastoje parduotuvėje nebuvo galima įsigyti, papildyti netoli esančio „dolerinėje“.

Pokalbis tuomet sukosi apie naująjį Klaipėdos universitetą. Tuomet būdami dar labai jauni (Leonidui buvo 28, man 29 metai) svajojome, kaip pakeisime pasaulį, o svarbiausia, kaip čia, Klaipėdoje, sukurti intelektualų, tarp kurių bus, žinoma, ir mūsų studentai, oazę. Pokalbis buvo labai malonus ir jau tuomet leido man suprasti, kad Klaipėdoje nesijausiu vienišas. Leonido asmenyje mačiau ne tik artimą draugą, bet ir stiprų intelektualinį partnerį, su kuriuo kartu daug bus galima nuveikti.

Tas susitikimas įstrigo dar dėl vienos aplinkybės. Vėlyvą naktį, o gal ir paryčiais, mums prieš atsisveikinant, jau sutarus dėl bendradarbiavimo ir draugystės, Leonidas manęs staiga paklausė, ar aš žinau, jog jis yra žydas.

Prisipažinsiu, jog šis klausimas tada mane šokiravo. Mano pirma reakcija, kurios tuomet garsiai neišsakiau, buvo: na ir kas, kad tu žydas, gali būti ir arabas ar mauras, bet juk tu esi nuostabus žmogus, o visa kita neturi reikšmės. Tačiau šio klausimo neužmiršau lig šiol, nes vėliau stebėdamas tolesnę Leonido karjerą, gerai supratau, kad žydiška kilmė tikrai nebuvo lengvinanti aplinkybė, darant akademinę karjerą Lietuvoje.

Gerai žinoma, jog Leonidas Lietuvoje buvo vienas idėjinių liberalizmo vadų. Tam pradžioje labai padėjo atmosfera besikuriančiame Klaipėdos universitete. Būtent į šį universitetą dėstyti atvyko Eugenijus Gentvilas, vėliau tapęs dabartinių liberalų partijos vedliu. Tačiau Eugenijus buvo veiksmo žmogus, o Leonidas – žodžio.

Neatsitiktinai jo paskaitos buvo labai populiarios universitete, o į jas rinkosi ne vienas vėliau liberalu tapęs studentu. Tuo metu Leonidas neįsivaizdavo savęs gyvenant kitur nei Klaipėdoje.

Buvo aršus Klaipėdos miesto, universiteto patriotas, kuris neklausdavo, ką miestas gali jam pasiūlyti, tačiau pats siūlydavo drąsias idėjas ne tik universiteto auditorijose, tačiau ir įvairiose erdvėse mieste. 90-ais metais klaipėdiečiai mėgo save identifikuoti su Amsterdamu, tuometiniu laisvės ir liberalumo simboliu.

Ir toks Leonido sugalvotas Amsterdamo ir Klaipėdos lyginimas veikė žmones. Lig šiol su didele nostalgija prisimenu tuometinės Klaipėdos dvasią. Čia išsakomos drąsios idėjos buvo palaikomos, kai tuo metu už panašų kalbėjimą Vilniuje būdavai išvadinamas renegatu, lietuvių tautos išdaviku. Tuomet man, kaip dabar suprantu, nemaža dalimi dėl Leonido, Klaipėda man atrodė laisvės oazė, kai tuo tarpu Vilnius vis dar buvo gūdi provincija. Iš jos į Klaipėdą mielai vykdavo kolegos, pasiilgę uostamiesčio atvirumo auros.

Leonidas, pats mėgęs būti dėmesio centre, mokėjo pritraukti kitas asmenybes. Daugelis Leonido buvusių studentų lig šiol negali užmiršti kad ir Leonido į Klaipėdą atsikviesto Vytauto Kavolio (Vilnius jo kviestis nenorėjo) paskaitų, ilgų vakarojimų su šiuo profesoriumi ir pačiu Leonidu.

Beje, tuomet tiek Filosofijos katedra, kuriai vadovavo Leonidas, tiek Istorijos, kuriai vadovauti teko man buvo Socialinių mokslų fakulteto sudėtyje. Tai irgi buvo mūsų sprendimas, kadangi tuomet galvojome, jog naujai besikuriančiame fakultete turėsime daugiau akademinės laisvės filosofijos ir istorijos oazių kūrimui.

Leonidas ne kartą atsisakinėjo jam siūlomų dekano pareigų, norėdamas daugiau dėmesio skirti studentams savo disciplinos įtvirtinimui Klaipėdoje. Pasirodė, jog tai buvo klaida.

Gabiems, gerai visuomenėje matomiems žmonėms gyvenimas nėra toks lengvas, kaip galėtų atrodyti iš šalies. Leonidas, būdamas 28–erių metų apgynė daktaro disertaciją, o 1996-97 metais jau buvo parengęs habilitacinį darbą. Norėjo jį ginti Vilniaus universitete. Tačiau tuometinis filosofų klanas neleido tokių norų realizuoti.

Disertacija buvo atmesta be jokių svarstymų, uždarame „draugų“ ratelyje pareiškus: „dar ne laikas“. Ši aplinkybė ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Leonidas paliko Klaipėdą, pasirinkdamas prestižinį Helsinkio universitetą, ir ten nesiekė daktaro laipsnio, gauto Lietuvoje, pripažinimo, tačiau per labai trumpą laiką parengė naują disertaciją ir ją apgynė.

Po Helsinkio buvo Geteborgas, JAV, Didžiosios Britanijos, kitų šalių universitetai, kur Leonidas buvo vizituojančiu profesoriumi. Tuomet jis pats kartu su ištikima bendražyge žmona Jolanta jau buvo beveik galutinai apsisprendę tęsti akademinę karjerą Vakaruose.

Tik po ilgų prof. Irenos Veisaitės, prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įkalbinėjimų pakeitė nuomonę ir nusprendė grįžti vėl į Lietuvos akademinį gyvenimą.

Logiška atrodė, jog akademinė karjera bus tęsiama ten, kur ji buvo sėkmingai pradėta – gimtajame Klaipėdos mieste ir paties kurtame universitete. Tačiau tuomet jau Klaipėdos universitetinė bendruomenė buvo jau pasikeitusi ir ji parodė, jog jai nereikia nepriklausomų intelektualų, nepaklūstančių smulkių mokslo biurokratų įnoriams.

2001 metais Klaipėdos universitetas iškilmingai minėjo savo įkūrimo dešimtmetį. Į jubiliejų buvo kviečiama daug garbingų svečių ir, aišku, Klaipėdos universiteto steigėjai. Tačiau Leonido kviečiamųjų sąraše neatsirado.

Kaip paaiškėjo vėliau, jo pavardę savo ranka iš kviečiamųjų sąrašo išbraukė pats universiteto rektorius. Po kurio laiko ir katedros, į kurią po klajonių turėjo grįžti Leonidas, vedėjas jam užsiminė: „žinai, man atrodo, kad Klaipėdos universitete tu esi nepageidaujamas“.

Tokioje situacijoje Leonidui ranką ištiesė Vytauto Didžiojo universitetas ir profesorius Egidijus Aleksandravičius. Iš „užkietėjusio“ klaipėdiečio Leonidas pamažu tapo tikru Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno miesto patriotu.

Nereikėtų manyti, jo ir kaunietiškas gyvenimo laikotarpis buvo lengvas Leonidui. Būtent tada buvo aktualizuota jo žydiška kilmė, ja aiškinant visų pirma Leonido akademinius pasiekimus Vakaruose. O kelias į filosofų akademinę bendruomenę jam ir toliau liko užkirstas. Dėl tos priežasties habilitaciją 2004 metais gynėsi ne kaip filosofų, o istorikų bendruomenėje.

Leonidas aktyviai dalyvavo rengiant ir įgyvendinant humanitarinių ir socialinių mokslų strategiją, kurios rezultatus naikinti baigia dabartinė Švietimo ir mokslo ministerija. Pagal ją buvo numatyta ne tik kurti specialų fondą moksliniams tyrimams (ši idėja buvo realizuota dabar veikiančios Mokslo tarybos pavidalu), tačiau, be kita ko, ir Priešakinių tyrimų institutą gabiausiems jauniems Lietuvos humanitarams, pritraukiant ir žinomus Vakarų mokslininkus.

Leonidas buvo davęs sutikimą tapti šios institucijos veidu ir galva, tačiau šią bendrojoje strategijoje suplanuotą žingsnį galutinai palaidojo liberalas ministras Gintaras Steponavičius ir jo vadovaujama ministerija.

Leonidas dalyvaudamas viešajame gyvenime niekados nesiskundė savo kolegomis, nedalyvavo jokiose intrigose. Jo credo iki gyvenimo pabaigos išliko „Be pykčio“. Tačiau akademinės bendruomenės intrigos buvo dažna mūsų individualių pašnekesių tema. Dėl to jis labai jaudinosi, o būdamas labai ambicingas gerąja ta žodžio prasme, dar ir per daug dirbo.

Šiandien galime tik svarstyti, kiek dar gerų darbų būtų nuveikęs Leonidas, jeigu jo akademinėje karjeroje būtų bent kiek mažiau povandeninių rifų. Galima tik spėlioti.

Mano akademinėje karjeroje teko organizuoti ne vieną stambų tarptautinį renginį ir ieškoti žymiausių Lietuvos intelektualų, kurie galėtų atstovauti Lietuvai europiniuose ir pasauliniuose forumuose.

Ilgą laiką turėjome tik vieną tokį, visur pasaulyje atpažįstamą žmogų – Tomą Venclovą, prieš gerus penkerius metus prie Tomo prisijungė Leonidas. Deja po rugsėjo 21 d. tragedijos Venclova liko vėl vieninteliu ir dar vienišu Lietuvos intelektualų vėliavnešiu.

Anksčiau kažkiek smerkiau Venclovą, jog šis bent po 1990 metų negrįžo į Lietuvą. Dabar tuo džiaugiuos, nes kas žino, gal ir Venclovą būtų ištikęs toks pats likimas kaip Gintarą ir Leonidą.

Man baisu, jog šiais iškiliais žmonėmis nebus apsiribota. Profesine prasme tuštybės, tačiau garsūs rėksniai iš viešojo gyvenimo išstūmė profesorių Edvardą Gudavičių, nuolat visokiais būdais niekinamas profesorius Alfredas Bumblauskas. Todėl mintyse keliu sau klausimą: kas kitas?