Ypač kontrabandininkus ir, žinoma, diversantus. O be jų ir nuo pigaus denatūrato apkvaitusį Igarioką, pasiklydusį bulvių lauke anapus Nemuno.
Į tokius pareiškimus suskubo reaguoti Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Pasinaudojęs proga eilinįsyk pritaikė „skaldyk ir valdyk“ principą, teigdamas, kad „nepaisant tų šalių (t.y. Lietuvos ir Lenkijos) rusofobiškų veiksmų, vietos valdžia, esanti šalia Kaliningrado srities, įžvelgia savo gyventojų interesą ir toliau bendrauti, o ne statyti sienas <…>“. Suprask, yra rusofobiška, kraujo ištroškusi, fašistų valdžia kuri engia draugišką rusų tautai pasienio liaudį su savo savivalda.
Nežiūrint tokių Kremliaus komunikacinės artilerijos šūvių reikia pasveikinti pagirtiną ir gražų Vyriausybės norą atgrasyti potencialų priešą, o kartu ir kovoti su ekonominiu šešėliu, taip pat norą užkirsti kelią ir nelegaliems migrantams, tarp kurių gali slėptis teroristai. Žinutė, kuria tverdama tvorą mūsų valstybė siunčia Kremliaus šeimininkams yra visiškai aiški – mes nesutinkame su jūsų agresija prieš kaimynines šalis, jūsų vykdoma kietosios ir minkštosios galios ekspansija. Mes ne tik kalbame, kad jūs esate grėsmė visam civilizuotam pasauliui, bet esame pasiryžę įrodyti tą veiksmais.
Šis sumanymas atsitverti tvora primena JAV prezidento Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos metu nuo kalbų apsvaigusiai miniai pasakytus žodžius, kad atėjo laikas grąžinti šalį amerikiečiams. Statant sieną tarp Meksikos ir Jungtinių Valstijų, kuri užkirs kelią kriminaliniams nusikaltėliams, narkotikų prekeiviams ir prievartautojams. Toks tipiškas naujajam JAV prezidentui pasisakymas vėliau buvo grindžiamas mažiausiai dviem argumentais.
Po Berlyno sienos nugriovimo, pasaulyje buvo likusios 16 valstybių, turinčių fizines užtvaras, saugančias valstybines sienas. Dabar gi jau 65 valstybės pasaulyje stato arba yra pastatę sienas, kurių paskirtis sulaikyti asmenis nuo neteisėto patekimo į valstybės vidų. Tiesa Berlyno siena, kitaip nei kitos, buvo pastatyta ne tam, kad kas nors nepatektų iš išorės į Rytų Vokietiją, o tam, kad niekas iš jos nepabėgtų į Vakarus.
Tačiau vadovaujantis paprasta ir labai tikslia vieno kario, užgrūdinto kovose, taisykle, bet kuri tvora yra stipri tiek, kiek ji sutvirtinta kulkomis. Kuo ilgesnė tvora, tuo daugiau karių ir įrangos reikia, kad ji būtų apsaugota. Iš esmės, pats užtvaras yra skirtas tiems žmonėms, kurie ir taip paklūsta viešosios tvarkos taisyklėms. Ženklas „Draudžiama įvažiuoti“ tiek pat saugo nuo neteisėto įvažiavimo, kiek dviejų metrų aukščio metalinė tvora nuo neteisėto įsibrovimo. Karine ar diversijų prasme, tokia tvora yra niekinė. Šalies agresorės kariai tokią sieną bet kurioje vietoje kirstų netgi nenaudodami jokios technikos, o diversantai į šalį paprastai patenka kitais būdais, nuo kurių tvora neapsaugos.
O kaipgi Didžioji Kinijos arba Izraelio betoninė gynybinė sienos? Iš karto turiu pasakyti, kad Didžioji Kinijos siena tapo didžiąja tik jos fragmentus atradus europiečiams. Kinai jos net nevadina Didžiąja, nes, tiesą pasakius, ta siena yra ne viena, jos statytos ilgą laiką skirtingais laikotarpiais, ir tarp pačių kinų vadinamos „ilgosiomis sienomis“. Dažnai nuotraukose matomi netoli Pekino išlikę masyvūs sienos fragmentai klaidingai laikomi statytais prieš 2000 metų. Dažnai dar ir teigiama, kad jie saugojo Kiniją nuo mongolų antplūdžio, tačiau iš tiesų jie buvo suręsti Mingo dinastijai valdant XVI amžiuje, Aukso Ordos saulėlydyje. Nesupraskite klaidingai – viduramžiais sienos buvo naudojamos gynybai kaip infrastruktūra ir fizinis barjeras, padedantis gintis kariams. Tačiau tik santykinai maža apimtimi – pilyse ar miestuose.
Izraelio betoninė gynybos siena (palestiniečiai ją vadina Apartheido siena) Vakarų Krante, kuri vis dar nėra užbaigta, iš tiesų galėtų būti pavyzdžiu, kai siekiama užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams. Tačiau pažiūrėjus į jos konstrukciją tampa aišku, kad ji būtent tik tam ir yra skirta – sulaikyti teroristams ir civiliams palestiniečiams. Jau nekalbant apie tai, kad visa siena yra saugoma iki dantų ginkluotų Izraelio karių, o jos vieno kilometro kaina yra iki penkių kartų didesnė nei visos Lietuvoje planuojamos tvoros statybų kaštai.
Taigi ar verta iš viso nuo Kremliaus poveikio tvertis sienomis? Be jokios abejonės, investuoti į savo saugumą ir atgrasymo priemones būtina. Įsigyti patikimos šiuolaikinės stebėjimo įrangos, galinčios bet kokiomis oro sąlygomis ir bet kuriuo metu identifikuoti sienos pažeidėjus. Kelti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pasirengimą, stiprinti pasieniečių galimybes operatyviai reaguoti į tokius incidentus. Užtikrinti jų sąveiką su policija, įsigyti ir taikyti adekvačias kriminalinės žvalgybos priemones užkardant kontrabandą. Toliau tęsiant bendras kariuomenės ir VRM padalinių pratybas, ruoštis galimoms provokacijoms ir tokiu būdu demonstruoti Kremliui savo pasirengimą ir ryžtą duoti atkirtį bet kokiems bandymams tą daryti – neišvengiamai privalu.
Tačiau šiuo atveju, sąmoningai ar ne, kai kurie politikai ir Vyriausybės nariai vietoje realių žingsnių problemai spręsti eilinį kartą imasi populistinio šou. Ypač nemalonu, kad žaisdami psichologinį žaidimą „Apsitvėręs savo kiemą jaučiuosi žymiai saugiau“ ne ribojame, bet skatiname Kremliaus informacines operacijas. Norėdami, kad piliečiai psichologiškai jaustųsi saugiau, abejotinos reikšmės tvorų tvėrimu prisidedame prie Kremliaus psichoperantų pastangų auginti nepasitikėjimą ir kurstyti neapykantą „fašistams pribaltams“ paprastų Rusijos piliečių širdyse.
Dėl to manau, kad vargu ar tvora padės apsisaugoti nuo realių provokacijų, terorizmo, kontrabandos, nelegalių imigrantų pavojų. Abejoju ir dėl to, ar jos nešama nauda bus didesnė už žalą. Juolab, kad dar ankstyvaisiais viduramžiais tapo aišku, jog puolantieji lengvai gali apeiti sienų statytojų užmačias panaudodami kopėčias arba kastuvus.