Tačiau alternatyvi teorija, kuri valdžios sluoksniuose visiškai ignoruojama, teigia, kad tik vartojimo skatinimas gali išjudinti nenumaldomai į pelkę grimztančią mūsų šalį, kuriai verkiant reikia drastiškų sprendimų. Žvyrkelis, kuriuo stumiamės į priekį, baigiasi. Galbūt laikas pasirinkti kelią, kuris leistų išsaugoti valstybę?
Įdomių skaičių savaitė
Prabėgusi savaitė pabėrė įdomių skaičių. Pavyzdžiui, kad, panaikinus PVM lengvatą šildymui, į valstybės biudžetą atkeliaus 60 mln. eurų, o valdžios aparato išlaikymas per metus pabrangs 70 mln. eurų. Kiti įdomūs skaičiai – Lenkijos centrinio statistikos biuro duomenys. Mūsų kaimynai apskaičiavo, kad lietuviai 2016 m. jų šalies parduotuvėse išleido 1,38 mlrd. zlotų (330 mln. eurų) – tai visų „Rimi“ parduotuvių metinė apyvarta. Arba apie 63 mln. eurų pridėtinės vertės mokesčio, kuris neįplaukė į mūsų šalies biudžetą. Dar vienas įdomus, su pinigais susijęs faktas – Lietuva tarptautinėse kapitalo rinkose pasiskolino 1,3 mlrd. eurų, išleisdama iš karto dvi euroobligacijų emisijas: 750 mln. eurų nominalios vertės 10 metų ir 550 mln. eurų nominalios vertės 30 metų.
Kita naujiena, kuri, nors atrodo gana tolima, tačiau realiai kerta per kiekvieno iš mūsų kišenę. Graikijos valdžia pagaliau, po kelerių metų diskusijų ir ginčų bei milijardinių kreditų, sutiko imtis taupymo reformų ir netgi sumažinti pensijas.
Skolingi jie, skurstame mes
Jeigu jau pradėjome kalbėti apie pensijas, palyginkime. Vidutinė pensija, neatskaičius mokesčių, Graikijoje – 953 eurai (2015 m. duomenys), Lietuvoje – 274 eurai. Graikų ūkininkai gauna trigubai didesnes išmokas už deklaruotų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių hektarą (graikai – 384–544 eurus, lietuviai ūkininkai – 144 eurus už hektarą, 2015 m. duomenys). Vidutinis atlyginimas Graikijoje – 1 200 eurų (neatskaičius mokesčių), Lietuvoje – beveik 823 eurai, jis mažiausias Baltijos šalyse ir vienas mažiausių ES. Tačiau bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam graikui, yra bene tūkstančiu eurų mažesnis nei Lietuvos.
Graikijos valstybės skola – 179 proc. valstybės BVP. Lietuvos prognozuojama skola šiemet – 43,5 proc. BVP.
Skolos dovanai
Kaip šiame postmodernistiniame pasaulyje turime suktis mes, kol kas tik tylūs svetimų sąskaitų apmokėtojai? Nesiūlau skolintis pinigų ir tikėtis, kad jų niekada nereikės grąžinti. Graikai dabar kenčia, nes iššvaistyta buvo per daug. Tačiau šiai valstybei bent negresia išnykimas, nes iš pensijos nepragyvenantys pensininkai neemigruoja. Taip, jaunimas išvažiuoja, tačiau tie, kurie turi darbą, gali jaustis gana oriai ir yra vilties, kad, laikams pasikeitus, grįš ir emigrantai. Lietuvoje jau niekas nebetiki, kad laikai pasikeis, o emigrantų tik gausėja.
Žmonės svarbiau už pinigus
Atsakymas, kaip gelbėti išsivaikščiojančią Lietuvą, guli paprastoje mintyje – šiandieniniame pasaulyje nereikia smaugti kilpos ant piliečio piniginės ir atimtus pinigus naudoti ten, kur jie neatneša jokios naudos. Prisimenate išmokas už vaikus, kurios buvo panaikintos prasidėjus krizei? Jų poveikis buvo itin efektyvus – vaikų gimstamumas šoktelėjo, ir po septynerių metų pirmokėliai plūstelėjo į tuštėjančias klases. Užteko išmokas panaikinti, ir bumas baigėsi. Žmonės bėga iš Lietuvos, tai kodėl nepadidinus – ir gerokai – atlyginimų valstybei dirbantiems žmonėms, kad jie galėtų vartoti ir šalia kurtųsi verslas? „Sodra“ žada subalansuoti biudžetą dusindama dar kažką veikiančiuosius ir badu marindama pensininkus. Kur tokios politikos prasmė ir ateitis? Ji nepatinka net rinkėjams.
Geriau skolintis ir leisti žmonėms gyventi, skatinti gimstamumą. Paprasčiau kalbant, pilti skolintus pinigus ant išsikvėpusio vidaus vartojimo malūno, kad eilinis pilietis savo rankomis galėtų kurti gyvenimą čia, o ne Londone ar Dubline. Bus daugiau vaikų, kurie augs ir galės kurti, bus ir pinigų pensininkams. Pensininkai galės pirkti ne tik per akcijas, kursis smulkusis verslas. Taupyti vejant žmones iš šalies nėra prasmės. Jeigu šalyje bus žmonių, bus kam grąžinti skolas. Be to, Tarptautinis valiutų fondas, išaugus skolai, greičiausiai privers, neklausdamas gražiuoju, padaryti reformas, apie kurias kalbame dešimtmečiais, tačiau iki šiol nesugebėjome nieko doro nuveikti.
Net nesugebėjome pasiekti, kad vis menkstančios valstybės biurokratinis antstatas bent jau nedidėtų ir nyktų jokios naudos neduodančios ir kaip vėžys šalį graužiančios struktūros.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.