Turbūt viena iš svarbiausių žinių, kad ateinančių metų biudžetas bus perteklinis. Pirmą kartą per Nepriklausomybės istoriją surinkome daugiau pinigų nei sugebėsime išleisti. Tuos pinigus, kaip doras suvalkietis ūkininkas, dėl visa pikta padėsime į kojinę „rezervui, jei ateis krizė“. Ten atguls apie 260 mln. eurų.
Ne tokia suma, kuri galėtų pakeisti visą šalis ekonomiką, ar iš skurdo išgelbėti pensininkus ir kitus vargstančius, tačiau pakankamai reikšminga, kad būtų galima pradėti struktūrines reformas ar imtis grandiozinių projektų.
Kita žinia, kuri iš pirmo žvilgsnio nesusijusi su biudžetu, nors realiai būtent šie procesai ir perpildė iždą, tai maisto – pieno ir viešojo maitinimo įstaigų – pardavimų kiekio mažėjimas.
Taip, ne ekonominis stebuklas, politikų genialūs vadybiniai sugebėjimai ar viešojo sektoriaus kardinali pertvarka sunešė perteklinį biudžetą. Priežastis banalesnė – infliacija ir sparčiai kylančios kainos bei nuo šio augimo renkami mokesčiai (ypatingai PVM) užtikrino vis didėjančius pinigų srautus, kurių „nesuvalgė“ kol kas neaugančios išlaidos. Biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai praktiškai nekilo, valdininkai dar nespėjo sukurti naujų programų ir departamentų, kad šie netikėtai atrasti pinigai būtų įsavinti.
Tačiau vartojimo mažėjimas yra vienas iš rimtesnių ekonomikos pavojaus varpų. Kol kas užliūliuoja infliacinis augimas, bet jei niekas nesikeis greitai pateksime į uždarą ratą – kuo mažesnė gamyba, tuo produkcija brangesnė.
Kuo produkcija brangesnė, tuo jos mažiau parduodama. Kai kurių gaminių kaina, priklausomai nuo to, linijos dirba 4 val. per parą ar 24 val. skiriasi tris kartus, nes čia įsisikaičiuoja ne tik žaliava, bet ir algos ir pačių įrenginių, paprastai pirktų paėmus kreditus, atsiperkamumas – gamybinių linijų kaina įtraukiama į kiekvieną sūrelį. Nemokamo sūrio nėra. Beje, bankų pelnai geri. Pavyzdžiui, per devynis mėnesius „Swedbank“ Lietuvoje uždirbo 85 mln. Eur grynojo pelno, 15 proc. daugiau nei prieš metus per tą patį laikotarpį.
Vartojimo kritimas dažnai signalas, kad sunkūs laikai jau arti. Jei ne visai šalies ekonomikai, tai bent jau atskiriems sektoriams. Todėl reikia galvoti ne apie tai, kaip sutaupyti, bet apie tai, kaip įpilti vandens ant ekonomikos smagračio, kad eiliniam žmogui nebereikėtų taupyti maisto sąskaita, o gamyklos vadovui galvoti, kaip sumažinti atlyginimus, nes pirkėjai nebeįperka produkcijos.
Ką turime kitoje pusėje, kas numatyta ateinantiems metams. Šiek tiek didėjančios pensijos, truputį kylantys kai kurių biudžetininkų atlyginimai ir pažadai. Pavyzdžiui, švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės pažadas, kad iki 2020 m. mokytojų atlyginimai pasieks bent 1000 eurų.
Beveik tikiu, kad tai tiesa. 2019–2020 m. gana daug rinkimų. Precedentų, kaip padalinus daug daug mokesčių mokėtojų pinigų pasiekti savo asmenines politines pergales turime ne vieną. Tiesa, dar yra dėl mažų algų norintys streikuoti medikai, nes numatomas atlyginimų didinimas jų netenkina.
Kalbant paprastai – patrupiname visiems, nesprendžiame nė vienos problemos, o pinigus dedame į kojinę, nes krizė gali ateiti. Tačiau ji atskirus sektorius jau kamuoja gana seniai.
Keli šimtai milijonų eurų, jei juos išdalinsime ir 20 eurų vieną kartą padidinsime pensijas neišgelbės nei valstybės, nei pensininkų. Tačiau jei šiuos pinigus paimsime į kumštį ir ištrauksime iš kojinės, galbūt pavyks pajudėti lietuviškos svajonės – stabilios ir turtingos valstybės – link.
Pavyzdžiui, pagaliau užsiimti valstybės aparato, kuris daugeliu atvejų dirba tik sau, pertvarka ir optimizavimu. Dabar dažnai ši reforma nepradedama, nes „trūksta lėšų“. Lėšų dabar yra.
Gal pagaliau užsukti vartojimo spiralę ir imtis kapitalios renovacijos, taip apkraunant dusti pradedantį statybų sektorių?
Gal paimti ir perstatyti Palangą, kad ji pagaliau taptų normaliu kurortu ir pradėtų papildomai traukti po milijoną turistų iš užsienio?
Be paskolų, ilgalaikių įsipareigojimų imti ir padaryti tai, kas išjudintų valstybės ekonomiką ir tas pajudėjimas būtų keliems ar keliolikai metų. Arba tai būtų impulsas atskirai šakai, arba naujas gyvas infrastruktūrinis objektas. Pritraukus ES lėšas, galima įgyvendinti milijardinį projektą. Dubajaus nepavysime, bet Europos mastu matomą projektą galime sukurti.
Vienintelės sąlyga – negalima pinigų išbarstyti ar tiesiog įsisavinti. Jei ši suma tiesiog gulės biudžete, jos likimas labai aiškus. 2019 m. rinkiminis sezonas sparčiai artėja.
Domina Arūno Milašiaus mintys?