A. Lukošaitis. Tiesioginiuose merų rinkimuose pražiopsota viena smulkmena

Lietuvoje savivaldos nėra. Arba jos yra labai mažai. Tokia savivaldos ekspertų, o ir vietos bendruomenių nuomonė.

Sako - vietvalda, ne savivalda. Skamba vos ne kaip savivaldžiavimas. Asociacijos nekokios, suprask, valdžia kažkokių „saviškių“ rankose.

Į tą „vietvaldžią“ plūste plūsta visokie įtikėję savo grožiu ir gabumais. Daug kam atsivėrė naujos galimybės – pasirodyti, o gal ir pavaldyti. O jau rinkiminių komandų pavadinimai, o jau šūkiai, - gerbiami rinkėjai, tik spėkite dairytis, kaip statomi baseinai, kyla nacionaliniai stadionai, asfaltuojami kiemai, kojos ir smegenys numazgojami...

Žodžiu, kaip ir priklauso rinkimų batalijoms – visuotinis apsvaigimas. Manau, teks išsipagirioti, ir labai greitai, iškart po rinkimų. Pirmiausia, dėl žmonėms pasiūlytų rinkiminių naujovių.

Visos didžiosios naujovės krūvoje – tiesioginiai merų rinkimai ir visuomeniniai rinkimų komitetai – reiškia ne ką kita, kaip eilinį bandymą pagaliu partijoms užtvoti per sprandą.

Ką gi, ne pirmas kartas – žinome, kiek nemuštų už muštą duoda. Partijas patys kažkada išgalvojome, galime jas ir „patvatinti“. Kaip tai daryti, pasitreniravome 2011 m. savivaldos rinkimuose, kai juose leidome dalyvauti nepartinių kandidatų koalicijoms.

Ir ką gi? Nepartiniai dariniai iš partijų nugvelbė apie 150 000 rinkėjų balsų ir... daugeliu atvejų tapo karščiausiais politinio nestabilumo židiniais (Kaune, Vilkaviškyje, Kazlų Rūdoje ir kitur).

Aišku, tai kažkiek krestelėjo visą partinę sistemą, tačiau nesmarkiai, partijos, sakyčiau, turėjo neblogą šansą sustiprėti. Kartu visai neblogai pasimatė tai, kaip tariami nepartiniai savo veikla susiję su tomis pačiomis partijomis bei įvairiais, neretai perdėm egoistiniais verslo interesais. Tik čia daug daugiau žmonėms nepermatomų tamsių šešėlių ir visokiausių, neretai korupcinio pobūdžio „uodegų“.

Proginių nepolitinių darinių rinkėjams reikėtų privengti. Taip, mūsų partijos nėra didysis stebuklas, bet kol niekas geriau nesugalvojo, politika buvo ir turėtų likti jų užsiėmimu. Jos bent jau geriau savo kandidatus „prakošia“, įvairaus plauko vertelgoms čia sunkiau prasmukti.

Jos geriau, nors ir niekaip neatsikrato kai kurių chroniškų ligų, antai, siūlo ir siūlo kandidatus, kurių užimamos pareigos nedera su išrinktojo mandatu ir jo paprasčiausiai teks atsisakyti. Kitaip tai kaip rinkėjo apgaule nepavadinsi. Po rinkimų tokiais atvejais mandatų atsisakinėja šimtai išrinktųjų, taigi, rinkėjas turėtų būti atidus. Atėjus prie urnos galima bent jau nereitinguoti tokių sąrašinių papuošalų.

Partijos kelia daugiau mažiau visuomenei žinomus kandidatus, taip pat jų sąrašuose gali kuo puikiausiai dalyvauti ir nepartiniai. Ir dalyvauja.

Ar žinote, kad šiuose rinkimuose dalyvaujančių partijų sąrašuose net 35 proc. kandidatų yra nepartiniai? Štai ir atsakymas, kokios partijos monopolistės ir kaip yra skriaudžiami nepartiniai aktyvistai. Tik po bet kurių rinkimų partijos kažkodėl išlieka partijomis, o įvairus visuomeniniai, o tiksliau, kvazipolitiniai dariniai kažkodėl išsivaikščioja. Kiti rinkimai – ir vėl kuriami nauji.

Pastangos vietinės valdžios sistemoje „pridaiginti“ tiesioginiai renkamus merus, manau, patvirtins, kad visi bandymai sukurti „nepolitišką“ politiką yra pasmerkti žlugti.

Aišku, tiesioginiai merų rinkimai yra pats stipriausias ėjimas, radikaliai pakeisiantis visą savivaldos sistemą. Drįsčiau sakyti, jei ne viską, tai beveik viską apversiantis aukštyn kojomis.

Tai iš esmės perkratys ir vietinės valdžios santykius su bendruomenėmis, ir pačios valdžios organizaciją, ir partijų santykius, kas be ko, ir verslo santykius su vietinės valdžios struktūromis. Apie galimus vietinės politinės kultūros pokyčius neverta ir kalbėti. Daug kam tiesiog reikės iš naujo perprasti gyventojų bėdas ir surasti balansą – tarp politizuoto rėksmingumo ir racionalumo.

Be abejo, nauja sistema atveria naujas politinės lyderystės perspektyvas. Tiesiogiai išrinkti merai negalės būti vien tik „kietomis“ figūromis. Jie tikrai turės būti asmenybėmis, gebančiomis laviruoti ne tik partiniuose labirintuose, bet ir betarpiškai bendraudami su juos išrinkusiais žmonėmis. Tokiems iššūkiams pasiruošusių merų tikrai turime, tai patvirtina daugkartiniai jų perrinkimo faktai (Druskininkai, Kelmė, Panevėžio rajonas, Rietavas, Utena ir kiti).

Neabejoju, daug kas su šiais iššūkiais susitvarkys, tačiau daug kas ir slystels. Todėl, kad neperkąs, ką reiškia tiesiogiai suteiktos valdymo galios. Todėl, kad žmonės iškart pareikalaus daugiau, nei naujai išrinkti merai gali. Ir tokiais atvejais pirmiausia bus „kaltos“ tarybose susiformavusios daugumos.

Merai, nors ir naujoviškai išrinkti ir naujoviškų galių, su jomis tikrai privalės skaitytis. Kitaip sulauks veto savo idėjoms ar iniciatyvoms.

Manau, daugybė tokių sudėtingų situacijų turėtų kilti savivaldybėse, kuriose tradiciškai susiformuodavo „margos“ ir sunkiai prognozuojamos koalicinės daugumos (Elektrėnuose, Jonavoje, Šilutėje ir kitur). Išrinktiems merams tikrai bus nelengva susigaudyti iš kurios pusės ir į kurias partines bures vėjas pučia.

Bet kurioms rinkimų taisyklėms keliami du esminiai reikalavimai – jos turi užtikrinti ne tik laisvę rinktis, bet ir teisę pasirinkti. Šįkart tikrai bus iš ko pasirinkti – ir iš partinių, ir iš nepartinių, ir iš asmenybių, ir iš partijų sąrašų. Kuriant tokią sistemą, ko gero, stipriausiu argumentu buvo siekis stabilizuoti savivaldos sistemą – merai keitėsi per dažnai, partijų koalicijos grumtynėse dėl valdžios elgėsi pernelyg neatsakingai.

Tarsi nepastebėta, kad paskutinėse kadencijose šie procesai daugmaž stabilizavosi, ir nieko ypatingai neigiamo nebevyko.

Ką gi, dabar bus nauja realybė. Tačiau toli gražu neaišku, ar negalėjimas iš posto pašalinti „susidirbusį“ merą bus didesnė gėrybė, ar blogybė. Neklystu, ekspertų teigimu, tokius merus pašalinti bus beveik neįmanoma misija.

Ir dar. Įteisinant tiesioginius merų rinkimus, manau, pražiopsota pati svarbiausia smulkmena. Politikoje ne tik ir ne tiek rinkimų taisyklės nulemia stabilumą, o partinės sistemos savybės, bruožai, jos „sveikata“ ar „liguistumas“.

Deja, mes visada rinkimų taisyklėmis labiau rūpinamės, nei partinės demokratijos problemomis. Žinoma, nes tai labiau patinka žmonėms. O smulkmena pražiopsota tik todėl, kad vis dar daug kas įsivaizduoja, jog savivaldoje politikos nėra ir būti negali. O norinčių ir gebančių tuo pasirūpinti ilgam užteks - pažiūrėkit, kas „dedasi“ savivaldybėse vykdant viešuosius pirkimus, kokie korupcijos, nelegalaus lobizmo mastai.

Ekspertai sako, kad, kalbant apie institucijų galias ir sąveikas, savivaldos lygmeniu galima nesunkiai sukonstruoti „parlamentinius“, „prezidentinius“ ar dar kokius nors modelius. Tokie pastebėjimai iš tiesų puikiai dera su „tiesioginių“ merų statuso bei galių klausimais.

Naujieji merai, be abejo, bus „galingesni“, jų santykiai su kitomis institucijomis bus sudėtingesni, daug ką lems partinės kompozicijos tarybose ir panašiai. Mero galimybės veikti priklausys ne tik nuo formalių įgaliojimų, bet ir nuo kitų, neformalių politinių bei asmeninių aplinkybių (kad ir turimo autoriteto, asmeninio žavesio ar iškalbos).

Pasitikėjimo meru klausimai irgi bus labai jau subtiliai sprendžiami – pagal visiškai naujas „žaidimo“ taisykles. Visa tai sudėjus, – ko ne pusiau prezidentinis eksperimentas mūsų savivaldoje? Kas su juo atsitiks, stebėsime artimiausią naujai išrinktos vietinės valdžios kadenciją.