Štai Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas išreiškė abejones dėl teisėsaugos veiksmų adekvatumo ir pasiryžimą ginti žiniasklaidos laisvę. Premjeras Algirdas Butkevičius žengė dar toliau teigdamas, jog jam teisėsaugos metodai nukreipti prieš žurnalistus pasirodė nepriimtini.
Tokius pareiškimus reiktų vertinti atsargiai, nes jie ne visada atitinka realybę. Ką turiu omenyje? Ogi tai, jog Lietuvos politikai ir politinės partijos dažną kartą patys dalyvauja žlugdydami žiniasklaidos laisvę.
Premjerą čia paminėjau irgi neatsitiktinai. Jis turbūt užmiršo, kad Druskininkų meras ir socialdemokratų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas už savivaldybės lėšas leidžia propagandinį leidinėlį „Mano Druskininkai“. Kitas socdemų partijos narys, Tauragės rajono meras Petras Petrošius, kartu su bendrapartiečiais yra savaitraščio „Tauragiškių balsas“ savininkai.
Taip pat premjeras galėtų paaiškinti, kaip čia atsitiko, kad dienraštis „Respublika“ staiga tapo vos ne socialdemokratų partijos oficiozu. Žinant iš DP bylos dokumentų apie tai, kokiais metodais dirba ši žiniasklaidos grupė, naujai atrasta „Respublikos“ meilė socdemams atrodo, švelniai tariant, kiek netikėta.
O kur dar žymieji ministerijų biudžetai viešinimui, kurie neretai naudojami nusipirkti žiniasklaidos priemonių priklausomybę arba sumokėti už rinkimų metu suteiktas paslaugas. Jokiu būdu čia neteisinu ir žiniasklaidos. Išskyrus kelias, kurioms būčiau linkęs priskirti ir BNS, dauguma žiniasklaidos parsidavinėja į kairę ir į dešinę. Tai nereiškia, jog visas jų turinys yra nupirktas, bet tai reiškia, jog reikalui esant nedidelę dalį jo galima nusipirkti. Teigiu tai atsakingai, nes per pastaruosius metu teko atidžiau panagrinėti šią temą dirbant Oksfordo universitete.
Norite pavyzdžių? Pavartykite, kad ir dienraštį „Lietuvos rytas“, kuris reguliariai spausdina užsakomuosius straipsnius, parašytus neegzistuojančių žurnalistų. Gal kas iš „Lietuvos ryto“ galėtų mane supažindinti su Egidijumi Saladžiumi ar Simonu Liutkumi?
STT ir prokuratūra turėtų užsiimti šiais klausimais, o ne dusinti kažkokias mistines valstybines paslaptis nutekinusias BNS žurnalistes. Rimta žurnalistika visada rėmėsi ir remsis neoficialiais šaltiniais, nes naivu būtų priimti oficialias Vyriausybės teikiamas žinias kaip objektyvios informacijos etaloną.
Suprantama, jog yra vieta ir valstybinėms paslaptims. Taip, jos turi būti saugomos. Žurnalistai neturėtų viešinti informacijos, kuri kelia konkretų pavojų nacionaliniam saugumui ar konkrečių asmenų (įskaitant ir žvalgybos tarnybos darbuotojus) saugumui. Bet BNS paviešintos informacijos atveju to pavojaus nesimato. Žymiai pavojingiau nacionaliniam saugumui atrodo kasdieniniai kai kurių žiniasklaidos priemonių ir politikų santykiai.