A. Lašas. Išglebę Vakarai ir principinga Lietuva?

Neseniai DELFI pasirodė Lauryno Kasčiūno ir Vladimiro Laučiaus straipsniai, kupini priekaištų tariamai išglebusiems Vakarams ir jų propaguojam reliatyvizmui. Kaltinimai – labai rimti ir verti išsamesnės diskusijos.

Pradėkime nuo Lietuvos ir jos principingumo užsienio politikoje. Sutinku su gerb. Laučiumi, jog Ukrainos konflikto akivaizdoje Lietuva užėmė labai kietą ir aiškią poziciją, griežtai pasmerkdama Rusijos agresiją ir stodama Ukrainos pusėn.

Tuo pačiu negalima nepastebėti, jog šiuo atveju Lietuvos geopolitiniai–egzistenciniai interesai ir deklaruojami vertybiniai principai iš esmės sutampa, t.y. mums naudinga užimti tokią poziciją ne tik dėl mūsų deklaruojamų vertybių, bet ir dėl grynai egoistinių tikslų – savo šalies saugumo užtikrinimo. Kadangi prioritetų skalėje šalies saugumas visada stovi aukščiau ekonominio gerbūvio (gerbūviu gali rūpintis tik kai egzistuoji) nereiktų labai stebėtis, jog mes esame pasiruošę iškęsti neigiamas ekonomines pasekmes Ukrainos–Rusijos konflikto kontekste. Esminis klausimas – kodėl Vakarai elgiasi nuosaikiau?

Prieš tai, kai jį atsakysime, pasižiūrėkime į situaciją, kur Lietuvos geopolitiniai interesai konfliktuoja su vertybiniais principais, nes tai leis aiškiau įvertinti principų įtaką Lietuvos užsienio politikai. Štai, kad ir JAV, mūsų strateginio partnerio, politika Artimuosiuose Rytuose. Ar esate kada nors girdėję Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) viešą susirūpinimą dėl prezidento Bušo nutrūktgalviškos invazijos į Iraką? Gal tada URM yra viešai pasmerkusi JAV karių vykdytus kankinimus Abu Graibo kalėjime? O kaip dėl JAV draugiškų santykių su tokiais autoritariniais režimais kaip Saudo Arabija arba Egiptas Mubarako valdymo laikais? Nė vienu atveju tokių oficialių deklaracijų viešoje erdvėje neužtikau. Tai kodėl mes nesiėmėme gėdinti JAV, kai jie vadovavosi dvigubais standartais? Ar ne todėl, kad mūsų, kaip ir kitų šalių, užsienio politikoje interesai, o ne principai, yra prioritetų viršūnėje?

Grįžkime prie situacijos Ukrainoje. Kaltinimai Vakarams, jog jie atseit nesupranta, kas ten realiai vyksta, kelia šypseną. Be abejo, jie supranta ir nepriima rimtai Rusijos propagandos brukamos „tiesos“. Problema čia ne naivume, reliatyvizme ar susipainiojime tarp faktų ir propagandos, o prioritetuose ir šaltame egoistiniame išskaičiavime. Daugelis Vakarų politikų nenori perdėm konfrontuoti su Rusija, nes tai neigiamai paveiks jų šalių ekonominius interesus ir galų gale jų asmeninę politinę karjerą.

Vakarų politikai nepasiruošę dėl Ukrainos aukoti savo nacionalinių strateginių interesų, nes šis konfliktas jų šalims nekelia tiesioginės geopolitinės–egzistencinės grėsmės. Taigi, kitaip nei Lietuvoje, kur į pirma planą iškyla būtent šis aspektas, Vakaruose iš esmės figūruoja tik ekonominis faktorius. Būtent jis ir nulemia Vakarų politikų gana atsargius veiksmus Rusijos atžvilgiu. Jei Prancūzija manytų, jog Rusija yra tiesiogiai nusitaikiusi ne tik į Ukrainos, bet ir į jos saugumą, Paryžiaus reakcija būtų lygiai tokia pati kaip ir Vilniaus.

Mitai apie vis labiau ryškėjantį Vakarų užsienio politikos vertybinį išglebimą įtikina gal tik jų propaguotojus. Vakarų civilizacijos istorija sėte nusėta vertybinių principų lavonais. Prisiminkime kad ir tris Abiejų Tautų Respublikos padalinimus ar Berlyno konferenciją, ar Miuncheno paktą, kur Vakarų galingųjų atviras cinizmas ir paternalizmas liejosi upėmis. Šiandien Europoje taip akiplėšiškai elgiasi tik Rusija.

Ir baigdami žvilgterkime, kaip Lietuvos politikai sprendžia dilemas tarp ekonominių interesų ir vertybinių principų eliminavus geopolitinės–egzistencinės grėsmės aspektą. Pavyzdys nėra idealus, bet labai šviežias. Rugsėjo pabaigoje Seimas skubos tvarka sprendė, ar leisti skersti gyvūnus prieš tai juos neapsvaiginus. Nors anksčiau ritualinio skerdimo praktika mūsuose buvo uždrausta, ši vertybinė nuostata labai lengvai krito nelygioje kovoje su mėsos eksportuotojų interesais. Lietuvos politikų principingumas išgaravo lyg dūmai vėjuotoje interesų padangėje. Pasirodo, mūsų vertybės irgi turi savo ribas ir bent jau šiuo atveju jos labai paslankios.