Visi šie pasiūlymai, suprantama, su Ukraina net nesvarstyti (kam įdomi mikroskopinių naujadarų ar geopolitinių nesusipratimų nuomonė?). Bet jei būtų priimti, Rusija kilniaširdiškai atitrauktų savo karius nuo Ukrainos sienų. Apie Krymo deokupaciją šiame pakete net neužsimenama.
Kažkur jau girdėta ir matyta? Prisiminkime 2008 m. rugpjūtį: Rusijos kariai įžengia į separatistines Gruzijos teritorijas (beje, į Abchaziją, kaip ir į Krymą – „prevenciškai“), nesustodami nužygiuoja į pačią Gruzijos širdį, išdėsto savo pajėgas ant strateginių magistralių, žaibiškai pripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybę“ ir imasi su Vakarais diskutuoti, iki kurios linijos atitraukti savo karius: palikti Goryje ar sugrįžti iki Ccchinvalio? Kad išvis reikėtų išsinešdinti iš Gruzijos – reikalavimas lyg ir „ne į temą“. Laimingi, kad Rusija leidžiasi į „derybas“, Vakarai Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy asmenyje priima pasiūlytas žaidimo taisykles ir sutaria, kad „šalims“ atsitraukti reikėtų „į išeities pozicijas“.
Rusiškos „stabilizacinės“ diplomatijos lengva ranka nurašyti nereikėtų. Po agresijos Kryme „stabilizuoti“ padėtį tikriausiai prireiks daugiau nei poros mėnesių – kąsnis per didelis, kad Vakarai taip lengvai jį suvirškintų. Bet galima kirsti lažybų, jog jau po pirmojo neįvykusio G-8 susitikimo JAV ir Europos lyderiai ims vieni kitų klausinėti, ar dar negana tų sankcijų. Ir kur nors Pasaulio futbolo čempionato paraštėse pasiūlys V. Putinui susitikti ir aptarti „santykių naujomis aplinkybėmis“ modalumų. Iki to laiko Rusijos kariuomenė jau bus atitraukta nuo Ukrainos sienų (bet ne iš Krymo), Maidano įvykių aplinkybių tyrimas pasistūmėjęs į priekį, o naujai suformuota Ukrainos vyriausybė tuo metu tikriausiai jau ruoš naująją šalies konstituciją. Taigi, labai dėkingas metas permesti spaudimą (ir atsakomybę) nuo V. Putino pečių ant Ukrainos.
Galbūt taip nenutiks. Galbūt Vakarai pasimokė iš Rusijos-Gruzijos karo ir nebekartos tada padarytų klaidų. Bet artimiausi „nestabilizuoto laikotarpio“ mėnesiai kritiškai svarbūs ilgalaikei Vakarų doktrinai suformuluoti. Neapibrėžtumas, kuomet dar buvo galima išprašyti Rusijos karius iš Krymo, baigėsi sulig pusiasalio aneksija. Tačiau dabar lyg pavasarinis sniegas tirpsta ir galimybės aiškiai apibrėžti naujosios nepripažinimo politikos principus. Gruzijos atveju, diplomatų (o ne politinių lyderių) rankose paminkyta nepripažinimo politika liko ne tik popierinė (t.y. nepagrįsta realiomis sankcijomis), bet ir beprasmė: ES dokumentuose pačių europiečių rankomis pagarba Gruzijos teritoriniam vientisumui pakeista į pagarbą „Gruzijos teisei į teritorinį vientisumą“. Ar taip nenutiks Krymo atveju, ar visuotinė euforija, kad „Rusija nepuolė Ukrainos“, neužgoš principinio svetimos teritorijos užgrobimo klausimo – dar pamatysime. Bet sėdėti ir laukti paprasčiausiai neturime laiko.
2010 m. birželį Lietuvos Respublikos Seimas priėmė svarbią rezoliuciją, kuria tai, kas įvyko Gruzijoje, oficialiai pavadino okupacija. Dokumentas istoriškai gal kiek ir pavėluotas – tuo metu Vakarai tą nelemtą karą įnirtingai stengėsi pamiršti, bet teisiškai ir politiškai be galo svarbus. Ne tik dėl to, kad davė pradžią platesniam procesui: Lietuvos Seimo pavyzdžiu vėliau pasekė kitų šalių įstatymų leidėjai, tarp jų – ir Europos Parlamentas. Lietuvos Seimo sprendimas svarbus ir tuo, kad pradėjo (bet nebaigė) formuoti teisinę aplinką, kurioje Lietuvos Vyriausybė turėtų vykdyti politiką Rusijos atžvilgiu.
Okupacija – ne publicistikos terminas, o teisinė norma, apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose ir numatanti tam tikras prievoles okupuojančiai šaliai. Pirmiausia – okupacija visada yra laikina, nors ir truktų kelis dešimtmečius. Okupantas, administruojantis užimtą teritoriją, joje privalo elgtis atsakingai: negali keisti okupuoto krašto gyventojų sudėties, priverstinai iškeldinti gyventojų, eikvoti gamtos išteklių, naikinti infrastruktūros ar kultūros paveldo. Be to, okupacija suponuoja, kad krašte veikia karinis režimas, todėl tokiomis sąlygomis kalbėti apie „demokratinius“ referendumus ir panašias iniciatyvas paprasčiausiai nėra prasmės.
Lietuva ir kaimyninė Latvija šios koncepcijos plėtojimo srityje yra pažengusios dar toliau: bene vieninteliai Europoje esame sukūrę metodologiją okupacijos žalai apskaičiuoti. Okupacijos žala – tai ir neteisėtai nusavintas turtas, svetimos kariuomenės padaryta žala aplinkai, priverstinis darbas konclageriuose, Latvijos atveju – ir dėl okupacijos nesukurto bendrojo vidaus produkto vienetai. Kai paleidi skaitiklį, milijardai prisisuka per vieną sekundę.
Ukrainoje šis skaitiklis turėtų būti paleistas kuo greičiau, kol Kryme padarytos žalos neužklojo laiko dulkės. Pavyzdžiui, užimtos ir nusavintos Ukrainos karinės bazės, jų infrastruktūra turi labai aiškią piniginę išraišką. Kaip ir užgrobta ar sunaikinta Ukrainos karinė technika. Krymo gyventojai, kurie priversti trauktis iš okupuotos žemės (nes nenori imti Rusijos paso) – jų turtas taip pat turi būti įtraukiamas į žalos skaičiavimus, kad naujai atsikėlusieji to turto neužimtų ir nesuniokotų. Neilgai trukus gražiausiose Krymo vietose ims rastis Rusijos valdininkų ir oligarchų vilos – kiekviena tokia intervencija į neužstatytą žemę turi būti vertinama kaip žala, jau nekalbant apie atvejus, kai vietiniai gyventojai bus prievartaujami pasitraukti iš savo valdų.
Greta turėtų būti skaičiuojami visų Ukrainos gyventojų dėl Krymo okupacijos papildomai patiriami kaštai. Pavyzdžiui, jei Rusija trukdys Ukrainos laivams iš Azovo jūros išplaukti į Juodąją jūrą arba nustatys tranzito muitą – kiekvienas Ukrainos įmonių sumokėtas (ar negautas) doleris turėtų būti fiksuojamas. Jei dėl nuolatinių trukdymų Ukraina bus priversta statytis naują uostą kitoje šalies pusėje, pakeisti geležinkelių sistemą ir pan. – visa tai irgi turi būti dokumentuojama.
Netgi gyventojams, kurie buvo suplanavę atostogas Kryme, o dabar priversti pirkti brangesnį kelialapį į Turkiją ar Egiptą – ir jiems turi būti sudaryta galimybė deklaruoti patirtą žalą. Tik suvokę, kokią finansinę naštą užkrauna ateities kartoms, V. Putinas ir jį palaikanti visuomenės dalis galbūt susimąstys, ar tikrai to Krymo taip labai reikia.
Žalai registruoti ir skaičiuoti reikalinga nuolat veikianti institucija. Ji galėtų įsikurti Kijeve. Bet ilgalaikis tikslas turėtų būti žalos skaičiavimo centras Vašingtone arba Briuselyje, remiamas ir išlaikoma ne tik Ukrainos, bet ir JAV bei Europos Sąjungos. Į jo kompetencijų lauką taip pat turėtų patekti okupuotos Gruzijos teritorijos, Padniestrė ir bet kuris kitas kraštas, kurį V. Putinas galimai sumąstytų aneksuoti. O ir Baltijos valstybių siekiams sureguliuoti SSRS žalos atlyginimo klausimą šio centro atsiradimas tikrai nepakenktų.
Ne kartą visai Europai rodžiusi pavyzdį, Lietuva galėtų nedelsdama imtis šių veiksmų:
1. Priimti Seime teisės aktą, kuriuo būtų aiškiau reglamentuotas okupacinis Krymo statusas. Rezoliucija, priimta kovo 13 d., ne tik aptaki, bet ir Vyriausybės teisiškai neįpareigojanti. Siekti analogiško aiškaus pareiškimo Europos Parlamente bei JAV Kongrese.
2. Nedelsiant įstatymu įforminti nacionalinius saugiklius, kurie, suminkštėjus Vakarų pozicijai, neleistų Lietuvai nukrypti nuo nepripažinimo politikos principų. Pamokantis pavyzdys – Abchazijoje išdalinti Rusijos Federacijos pasai. ES tarsi nepripažįsta šio padalijimo teisėtumo, bet kai eina derėtis su Rusija dėl bevizio režimo, apie šiuos neteisėtai išdalintus pasus tarsi pamiršta. O kaip elgsis Lietuvos ambasados, kai į jas Šengeno vizos ateis Krymo gyventojas su Rusijos Federacijos pasu, išduotu po 2014 m. kovo 16 d.? Ir ar išvis galima su Rusija pasirašyti susitarimą dėl bevizio režimo, kai keli milijonai šios valstybės pasų išduoti pažeidžiant tarptautinės teisės normas?
3. Surengti tarptautinę konferenciją okupacinės žalos skaičiavimo klausimu, kuri pasiūlytų įsteigti Tarptautinį žalos skaičiavimo institutą. Skirti lėšų šio instituto įsikūrimo išlaidoms kofinansuoti.
Visa tai turėtų būti padaryta nedelsiant, per artimiausius porą mėnesių, kol putiniška diplomatija neapsuko ne tik JAV valstybės sekretoriaus lėktuvo, bet ir visos Vakarų politikos.
Laiko iš tiesų nedaug. Astrologas Naglis Šulija pranašauja ypatingą V. Putino suaktyvėjimą 2016 m. Juokas juokais, bet 2016 m. vėl vyks olimpinės žaidynės, daugelis Vakarų lyderių atostogaus arba bus išvykę stebėti žaidynių atidarymo į tolimąjį Rio de Žaneirą. Žinant V. Putino aistrą tokiomis akimirkomis planuoti išpuolius Europoje, pernelyg atsipalaiduoti nereikėtų.
