Kyla klausimas ar nacionalistai išties yra tradicijos sergėtojai, kaip skelbiasi? O galbūt nacionalizmas tik politinė forma, į kurią galima įpilti bet kokį kultūrinį turinį, taip pat ir rusišką ar net islamišką?
Šie klausimai anaiptol nėra originalūs. Juos jau geras šimtmetis kelia įvairūs akademinio ir politinio pasaulio veikėjai. Deja, politinė žmonių inercija verčia juos nagrinėti vėl ir vėl. Iš dalies galima suprasti, kai senos abejonės iš naujo suveša paprastų žmonių galvose. Tačiau kuo toliau, tuo labiau sunku suvokti, kodėl nacionalizmu kaip panacėja tebetiki ir dalis akademinio pasaulio atstovų.
Kelios pastabos nacionalistams, flirtuojantiems su Kremliaus politika
Po minėtojo straipsnio apie nacionalistų polinkį flirtuoti su Kremliumi teko skaityti daug įvairių reakcijų ir komentarų. Nemaloniai nustebino vienas iškilus akademikas, žinomas kairuoliško liberalizmo kritikas. Komentuodamas straipsnį jis prasitarė, jog Vladimirą Putiną vertina palankiai, nes šis neva „išsižadėjo komunizmo, gina tradiciją, pasakė „ne“ ES sodomitų vertybėms ir draugauja su ortodoksais“. Tik vis dar svarsto ar Kremliaus šeimininko politika yra nacionalistinė ar imperialistinė. Šalia komentavęs vienas iš aktyvesnių tautininkų partijos veikėjų, reikia tikėtis, ironiškai, pripažino, jog Kremliaus geopolitiko Aleksandro Dugino plėtojama Eurazijos vizija Lietuvai būtų palankesnis projektas (už ES).
Išreikštos mintys atskleidžia gana simptomiškus, daliai Europos nacionalistų vienaip ar kitaip būdingus aspektus. Atšiauri pozicija kultūrinio marksizmo atžvilgiu bei nuolankumas religiniams kultams nacionalistams yra vieni svarbiausių dalykų politikoje. Vadovaujantis tokiais kriterijais, teigiamai galima atsiliepti ne tik apie Putino politiką, tačiau ir apie islamo radikalus. Šie, kaip ir Putinas, akcentuoja Vakarų ištvirkimą ir moralinį supuvimą, būtinybę grįžti prie religinių šaknų bei įvesti griežtą dorovinę tvarką.
Taigi, bėda yra ne tiek dabartinis nacionalistų flirtas su Kremliumi, kiek nacionalizmo ideologijos lankstumas ir suderinamumas praktiškai su bet kokio tipo kultūriniu turiniu. Net jeigu šiuo metu dalis Europos, taip pat ir Lietuvos, nacionalistų nepriešina savęs su krikščioniška tradicija, tai nereiškia, jog nacionalizmo ideologija ir krikščionybė turi unikalų, neatsiejamą ryšį. Kitaip tariant, nacionalistams skleidžiant savo ideologiją ir ieškant palaikymo intelektualiai nepajėgiose masėse, minkšta ir iš pažiūros prisitaikėliška krikščionybė ilgainiui veikiausiai taps nereikalingu balastu kelyje į šviesesnį rytojų.
Maža to, šiandien kai kurių nacionalistų tariama pagarba krikščioniškajai tradicijai, iš tiesų savyje talpina labai neapibrėžtą krikščionybės suvokimą. Po pagarba „krikščioniškąjai tradicijai“ gali slėptis, ir palankumas tiems patiems Kremliui pataikaujantiems ortodoksams, ir įvairioms pseudokrikščioniškoms puritonų sektoms. O iškirpus iš pirminės frazės „krikščioniškąjai“ bei palikus tik abstrakčią „pagarbą tradicijai“, lengvai pradedama flirtuoti ir su labai primityviais neopagoniškais kultais. Ypač menkai ką bendro su Romos katalikų bažnyčia ir Vakarų krikščionybe apskritai turi tie, kurie atvirai žavisi Kremliaus vykdoma politika.
Dažnas lietuvių nacionalistas šiandien patvirtintų, kad ES, ir ypač Lenkija, yra kur kas pavojingesnis reiškinys Lietuvos valstybingumui nei Rusija. Manoma, kad šiam požiūriui susiformuoti įtakos turėjo keletas veiksnių. Viena vertus, tai istorinė tarpukario lietuvių ir lenkų priešprieša, kurstyta abiejų pusių nacionalistų ir tebegaji iki pat šiol. Kita vertus, šiuo konfliktu sumaniai manipuliavo tuometė ir šiandieninė Rusijos valdžia. Faktas, jog pastaruoju metu lietuvių ir lenkų susipriešinimas nemenksta, o veikiau auga, rodo tai, kad Putino inicijuota dezinformacijos ir šmeižto kampanija savo kaimynų atžvilgiu puikiai veikia.
Ir, ko gero, labiausiai absurdiškai nacionalistų prielankumas Kremliui atrodo turint galvoje, kad Putinui lojalūs veikėjai bei institucijos pliekte pliekia buvusių okupuotų kraštų tautininkus už eitynes ar kitas plačiau visuomenėje matomas akcijas. Fašistai, revanšistai, nacionalistiniai šovinistai, antisemitai ir t.t. – tai epitetai, kuriais yra apdalinami nacionalistai, taip pat ir Lietuvos.
Tokia situacija stebina. Kaip galima už gryną pinigą imti dabartinę Rusijos politinę retoriką, svajingai pamiršus šimtmečius okupacijos siaubų – persekiojimus, šaudymus, trėmimus, konclagerius?
Maža to, Putinas gi aiškiai buvo paskelbęs, jog SSRS žlugimas buvo geopolitinė katastrofa. Sočio olimpiados atidaryme pasirodęs kūjis ir pjautuvas tėra tik eilinis ženklas patvirtinantis, ko iš tiesų siekia šiandieninis Kremlius. Jis neišsižadėjo nei komunizmo, nei imperializmo, nei rusiškojo šovinizmo. Putinas tęsia savo pirmtakų bejausmės ir žmogiškumą naikinančios rusiškosios deržavos tradicijas. Viena ranka kyšteli antihomoseksualistinės propagandos morką, kita – kartu su vietiniais Vakarų marksistais, vanoja antifašistiniu bizūnu. Tai pigus ir senas metodas, tačiau vis dar labai sėkmingai veikiantis. Ypač su tais, kurie ideologijos vardan ignoruoja savo kultūrą ir istoriją.
Nacionalizmas yra priemonė, o ne tikslas
Pagrindinis šio straipsnio tikslas anaiptol nėra bandymas pažeminti žmones tikinčius tautiniais idealais. Daugelis tautininkų ar jiems simpatizuojančių nesivadovauja nacionalizmu kiekviename kasdieninio gyvenimo žingsnyje. Dažnai savo pasaulėžiūroje žmonės talpina keleto ar daugiau ideologijų nuotrupas, fragmentus, kurie kartais net prieštarauja vienas kitam. Nacionalizmo jie griebėsi kaip šiaudo, nuoširdžiai tikėdami, jog tik taip galės veiksmingai pasipriešinti šiuolaikinių marksistų skleidžiamam vertybiniam nihilizmui.
Apskritai, plėtojant bet kokią ideologiją iki jos loginės pabaigos, ilgainiui gali pradingti ryšiai su ją pagimdžiusia kultūrine tradicija. Būtent viena tokių – kultūrinis marksizmas – įsigalėjusi Vakaruose, ir sukėlė pastarųjų dešimtmečių nacionalizmo atgimimą. Kad ir kaip destruktyviai kartais atrodytų šios ideologijos teiginiai, iš tiesų tai yra tipiškai vakarietiškas reiškinys. Galima teigti, jog marksizmas yra autoimuninė mūsų, Vakarų krikščioniškosios, civilizacijos liga. Pagrindinės šios ideologijos nuostatos – lygybė, solidarumas, jautrumas – yra savitai transformuotos krikščioniškos idėjos. Intensyviai jas plėtojant politinėje praktikoje buvo priartėta prie absurdo – marksistai ėmė griauti pamatą, ant kurio užgimė ir tebestovi.
Tad siekdami išsigydyti nuo mūsų civilizaciją kamuojančių ligų mes negalime išsižadėti savo kultūrinio kūno ir pakeisti jį kitu. Reikia suprasti, kad, nei Kremliaus tarnai popai, nei islamo fundamentalistai, nei naujieji pagonys neatstos krikščioniško dvasingumo, kurio daugelis nacionalistų paslapčia taip ilgisi.
Nors pastarojo laiko politinės tendencijos rodo, jog indoktrinuoti žmonės įtiki galintys kultūrą pakeisti sava ideologija – visa tai tėra tik savęs apgaudinėjimas. To negali padaryti jokia moderni politinė ideologija, nes orientuojasi ne į dvasinį – dorybę, tiesos ir prasmės paieškas, o į žemišką žmogaus gyvenimą – patriotiškumą, kovą už laisvę ar lygybę. Nei nacionalizmas, nei marksizmas, nei liberalizmas nėra ir nebus pajėgus tapti teisingumo sinonimu ar kultūros pamatu.
Pabaigai reikia paminėti, jog tautiškumas gali būti vertingas kaip priemonė arba tam tikra atsvara išlaikanti Vakarų civilizacijos unikalumą ir apsauganti jį nuo išorės kultūrinio imperializmo bei vidinių autoimuninių negalavimų. Iš kitos pusės, nacionalizmas nėra ir nebus panacėja nuo šiandienos visuomenę krečiančių problemų. Galbūt net priešingai, ideologinis jo nuostatų įgyvendinimas gali šias tik pagilinti.
